Лорен Кейт - Aistringieji

Kai Ana Mari tvirčiau suveržė korsetą, pamačiusi save Liusė net aiktelėjo. Su peruku ji atrodė penkeriais metais vyresnė. Ir buvo tikra, kad niekada nevilkėjo suknelės tokia gilia iškirpte. Jokiame gyvenime.

Trumpą akimirką ji leido sau užmiršti jaudulį dėl susitikimo su savo princesiškąja praeitimi ir dėl to, ar ras Danielį prieš jai vėl iš meilės padarant didžiulę nesąmonę, ir vėl jausti tai, ką bet kuri kita mergina, tą vakarą einanti į puotą, tiesiog privalėjo justi – su tokia nuostabia suknele kaip ši tiesiog gniaužė kvapą.

– Jūs pasirengusi, madmuazele, – pagarbiai sušnabždėjo Ana Mari. – Jums leidus, paliksiu jus.

Vos tik Ana Mari uždarė paskui save duris, iš vandens lyg torpeda išniro Bilas, ištaškydamas po visą kambarį šaltas muilo putas. Nusklendęs prie spintos, pritūpė ant žemo, žalsvai melsvu šilku apmušto suolelio kojoms. Atkišo pirštą į Liusės drabužį, jos peruką, paskui vėl į suknelę.

– Olia lia. Karštas daikčiukas.

– Tu dar nematei mano batelių, – pakėlusi sijono apačią Liusė parodė porą smailių smaragdinių kurpaičių, kurių kulnai buvo inkrustuoti nefrito gėlytėmis. Bateliai derėjo prie smaragdo spalvos nėrinių, puošiančių suknelės krūtinę ir be kalbų buvo nuostabiausi Liusės kada nors regėti bateliai, jau nekalbant apie jos avėtuosius.

– Oooooho! – cyptelėjo Bilas. – Labai įmantrūs.

– Tai aš tikrai taip ir darau? Einu į puotą ir apsimetu...

– Jokių apsimetinėjimų, – papurtė galvą Bilas. – Eini ir pakeri visus. Mergina tokia iškirpte žino, ko nori.

– Gerai, apsimesiu, kad to nesakei, – juokais susiraukė Liusė. – Taigi, lipu laiptais žemyn ir „pakeriu“ ar dar kaip nors. Bet ką darysiu, kai sutiksiu save praeityje? Nieko nežinau apie ją. Ar aš tik...

– Paimk ją už rankos, – mįslingai patarė Bilas. – Ją tas gestas labai sujaudins , neabejoju.

Padaras aiškiai norėjo apie kažką užsiminti, bet Liusė nesuprato. Tada prisiminė žodžius, kuriuos Bilas pasakė prieš pat jiems įneriant į pastarąjį Pranešėją.

– Papasakok man apie trimatę kelionę.

– Aha, – Bilas suvaidino, kad atsiremia į nematomą sieną. Padaro sparnai sumirgėjo, ir jis jau kabojo ore mergaitei prieš akis. – Žinai, kai kurie dalykai yra tiesiog per daug sudėtingi, kad juos būtų galima apibūdinti senais kvailais žodžiais? Pavyzdžiui, tai, kaip tu alpsti iš laimės, kai Danielis įsisiurbia į tave ilgu bučiniu, tas karštis, kuris plinta tavo kūnu, kai tamsią naktį jis išskleidžia sparnus...

– Baik, – Liusės ranka nejučia griebėsi už širdies. Nebuvo žodžių, kurie atskleistų tai, kaip Danielis priversdavo ją pasijusti. Bilas iš jos šaipėsi, bet tai nereiškė, kad jai nebuvo skaudu taip ilgai likti toli nuo mylimojo.

– Tas pats su trimatėmis kelionėmis. Turi išgyventi, kad suprastum.

Vos tik Bilas atidarė duris Liusei, kambarį užliejo tolumoje grojančio orkestro muzika ir mandagus minios murmesys. Liusė pajuto, lyg ją kažin kas ten trauktų. Gal tai buvo Danielis. Gal Liza.

Bilas nusilenkė ore.

– Tik po jūsų, princese.

Ji nuėjo triukšmo link – leidosi plačiais, auksuotais, į abi puses besisukančiais laiptais, o sulig kiekvienu žingsniu muzika skambėjo vis garsiau. Liusei žengiant viena tuščia galerija po kitos, ji pradėjo užuosti keptų putpelių, troškintų obuolių ir džiūvėsėliuose užkeptų bulvių kvapus, nuo kurių burnoje kaupėsi seilės. Ir kvepalų – taip prikvepinta, kad ji vos pajėgė kvėpuoti neužsikosėjusi.

– Na, ar nepatenkinta, kad priverčiau tave išsimaudyti? – paklausė Bilas. – Vis mažiau vienu buteliuku eau de reekette , daužančiu ozono sluoksnyje skyles.

Liusė neatsakė. Ji buvo įžengusi į ilgą veidrodinę salę, o priešais ją prie įėjimo į pagrindinę pokylių salę ėjo pora moterų ir vyras. Moterys net nėjo – tiesiog plaukė oru. Jų geltoni ir mėlyni drabužiai šlavė grindis. Tarp jų žengė vyras, kuris po ilgu sidabriniu švarku vilkėjo puošnius raukiniuotus baltus marškinius, o jo batų kulnai buvo vos ne tokio pat aukščio kaip Liusės batelių. Visi trys buvo su perukais visa pėda aukštesniais nei tas, kurį ant galvos turėjo Liusė, – atrodė milžiniški, ir turėjo sverti bent toną. Stebėdama, kaip moterims žengiant sijonai dailiai sūpuojasi, Liusė pasijuto nerangi.

Vyras ir moterys atsisukę pažvelgė į Liusę, ir visos trys poros akių prisimerkė, tarsi jie tą pačią akimirką būtų nusprendę, kad ši mergina gimusi ne tam, kad lankytųsi aukštuomenės pokyliuose.

– Nekreipk į juos dėmesio, – patarė Bilas. – Visais laikais būdavo snobų. Galų gale, jie neturi tau ko prikišti.

Liusė linktelėjo ir nužingsniavo paskui trijulę, kurie praėję pro veidrodines duris pateko į pokylių salę. Pagrindinę pokylių salę. Puikiausią iš visų pokylių salių.

Liusė nesusivaldė. Sustojusi ji sušnibždėjo „oho“.

Vaizdas buvo didingas: dešimtys žvakidžių kabojo nuleistos nuo aukštų lubų, žvilgėdamos ryškiai baltomis žvakėmis. Sienos, ten, kur jų nedengė veidrodžiai, spindėjo auksu. Parketinės salės grindys, regis, driekėsi iki kito miesto, o šokių vietą juosė ilgi stalai, dengti baltomis staltiesėmis, nustatyti puikiausio porceliano indais, padėklais su pyragais ir sausainiais bei didžiulėmis krištolinėmis taurėmis, pripildytomis rubino spalvos vyno. Tūkstančiai baltų narcizų kyšojo iš šimtų tamsiai raudonų vazų, išdėliotų ant daugybės stalų.

Tolimajame salės krašte rikiavosi puikiausiai išsipuošusios jaunos merginos. Gal dešimt jų stovėjo greta, šnibždėjosi ir juokėsi už didžiulių auksinių durų.

Dar vienas būrelis buvo susirinkęs aplink milžinišką punšo dubenį netoli orkestro. Liusė įsipylė sau taurę.

– Atsiprašau? – kreipėsi ji į moteris, stovėjusias greta. Jų meniškai sudėliotos pilkos garbanos ant galvų stūksojo lyg du bokštai. – Kam tos merginos išsirikiavusios?

– Kaipgi, žinoma, kad įsiteiktų karaliui, – sukikeno viena moteris. – Tos jaunosios panelės čia susirinko pažiūrėti, ar pavyks sudominti karalių vedybomis.

Vedybomis? Bet jos atrodė tokios jaunutės. Staiga Liusę išpylė karštis, oda sudilgčiojo. Ji suvokė: Liza taip pat toje eilėje.

Gurkštelėjusi punšo ėmė apžiūrinėti visas merginas iš eilės. Štai kur ji pati – trečia eilėje, vilkinti prašmatnią ilgą juodą suknią, vos truputį besiskiriančią nuo tos, kurią dėvėjo Liusė. Pečius gaubė juoda aksominė skraistė, o akys buvo nudelbtos į grindis. Nesijuokė kartu su kitomis merginomis. Jautėsi tokia pat sunerimusi kaip ir Liusė.

– Bilai, – sušnabždėjo ji.

Tačiau chimera pakilo tiesiai jai prieš veidą ir priglaudęs pirštą prie storų akmeninių lūpų parodė, kad tylėtų.

– Tik beprotės kalbasi su nematomomis chimeromis, – sušnypštė jis, – o bepročių į pokylius daugiau nebekviečia. Dabar tylėk, ša.

– Bet kaip...

– Ša.

O kaip toji trimatė kelionė?

Liusė giliai atsikvėpė. Paskutinis nurodymas, kurį ji buvo gavusi iš Bilo – paimti praeities Liusę už rankos...

Mergina nužingsniavo pirmyn, per visą šokių salę, pro tarnus su padėklais, ant kurių puikavosi kepenėlių paštetas ir aviečių likeris Chambord . Ji vos neatsitrenkė į stovėjusią už Lizos merginą, kuri, apsimesdama, kad nori pasišnibždėti su drauge, bandė prasibrauti į priekį.

– Atsiprašau, – Liusė tarė Lizai, o šioji išpūtė akis ir išsižiojusi tylutėliai cyptelėjo iš nuostabos.

Tačiau Liusė nelaukė, kol Liza padarys ką nors daugiau – griebė ją už rankos. Delnai sukibo lyg dvi dėlionės dalys. Spustelėjo ranką.