Лорен Кейт - Aistringieji

– Nieko blogo, kad neskuba, aš tik... – Liusė nutilo.

Jos praeities Liusė suklupo. Pradėjo linguoti pirmyn atgal laikydamasi už galvos, paskui susiėmusi už širdies. Danielio veidas atrodė siaubingai išsigandęs. Mūvintis baltomis kelnėmis ir vilkintis tunika stovėjo taip sustingęs, tarsi būtų paminklas sau pačiam. Žiūrėdamas į dangų jis purtė galvą, o lūpos tarė žodžius: „Ne, ne, ne.“

Rudos merginos akys žvelgė lyg paklaikusios kaip kokios laukinės, tarsi kažkas ją būtų apsėdęs. Per kalnus nuaidėjo skardus riksmas. Užsidengęs delnais veidą, Danielis krito ant žemės. Tiesė ranką į merginą, tačiau delnas taip ir liko ore, neprilietė jos odos. Susmukęs ant žemės vaikinas drebėjo, o kai atėjo svarbiausia akimirka, nusuko žvilgsnį į šalį.

Vienintelė Liusė stebėjo, kaip mergaitė iš niekur nieko virsta ugnies stulpu. Taip greitai.

Rūgštūs dūmai rangėsi virš Danielio. Jo akys buvo užmerktos. Veidas žvilgėjo nuo ašarų. Atrodė, kad iš siaubo jam bloga. Kažkas buvo kitaip. Kažkas negerai.

Kai Danielis pirmą kartą jai pasakojo apie bausmę, minėjo, kad buvo gyvenimų, kur ją pražudė vienintelis bučinys. Vienintelis prisilietimas.

Bet jiedu nesilietė . Liusė stebėjo visą laiką. Danielis taip atidžiai stengėsi neprieiti arti merginos. Ar jis manė, kad išlaikys ją ilgiau taip ir nepaėmęs į šiltą glėbį? Ar vylėsi, kad pergudraus prakeiksmą, visą laiką laikydamas ją nepasiekiamą?

– Jis nė nepalietė jos, – murmėjo Liusė.

– Kaip apmaudu, – leptelėjo Bilas.

Niekada nepalietė jos – nė kartelio visą tą laiką, kol mylėjo vienas kitą. O dabar jam vėl teks laukti, net nežinant, ar kitą kartą kas nors bus kitaip. Kaip galima tikėtis gyventi, kai esi taip gniuždomas? Visiškai niekas nesuprantama.

– Jei jis nepalietė jos, kas sukėlė mirtį? – Liusė atsisuko į Bilą, pakreipusį galvą ir spoksantį į dangų.

– Kalnai, – gėrėjosi šis. – Gražu!

– Tu kažką žinai, – neatstojo Liusė. – Kas tai?

Padaras patraukė pečiais.

– Nieko nežinau, – atšovė. – Bent jau nieko, ką galėčiau papasakoti.

Per slėnį nuaidėjo siaubinga vieniša rauda. Danielio skausmo šūksnis atsimušė į kalnus ir grįžo dar sustiprėjęs, lyg kartu būtų raudoję šimtas Danielių. Liusė vėl pakėlė teatrinius žiūronus prie veido ir pamatė, kaip vaikinas sviedžia rankose laikytas gėles į žemę.

– Turiu pas jį eiti! – tarė ji.

– Per vėlu, – atkirto Bilas. – Jis pats ateina.

Danielis atsitraukė nuo uolos krašto. Liusės širdis daužėsi iš baimės – ką jis ketina daryti. Tikrai nesiruošia miegoti. Vaikinas įsibėgėjo, prie pat uolos krašto pasiekė nežmonišką greitį, o tada pašoko į orą.

Liusė laukė, kol išsiskleis jo sparnai. Laukė tylaus trenksmo, kai sparnai išsiskleidžia, plačiai išsiskečia ir didingai sklendžia pagavę oro srovę. Buvo anksčiau mačiusi, kaip Danielis taip skrenda, ir kiekvieną kartą vaizdas sukrėsdavo ją iki širdies gelmių – ji labai jį mylėjo.

Tačiau sparnai Danieliui iš nugaros taip ir neišaugo. Pasiekęs uolos kraštą nukrito kaip bet kuris kitas vaikinas.

Ir smigo žemyn, kaip būtų kritęs bet kuris kitas.

Liusė suriko ilgu, pratisu siaubo šūksniu – šaukė, kol Bilas murzina kieta letena užgniaužė jai burną. Ji nustūmė padarą, pribėgo prie uolos krašto ir priropojo artyn.

Danielis vis dar krito. Kelias žemyn buvo ilgas. Ji stebėjo, kaip vaikino kūnas vis mažėja ir mažėja.

– Jis išskleis sparnus, tiesa? – aiktelėjo Liusė. – Supras, kad kitaip kris ir kris, kol...

Negalėjo net ištarti to.

– Ne, – nukirto Bilas.

– Bet...

– Jis tėkšis tiesiai ant žemės už kelių tūkstančių pėdų, taip, – postringavo padaras. – Susilaužys visus iki vieno kaulelio. Bet nesijaudink, užsimušti jis negali. Tik labai nori, kad galėtų, – atsisukęs į merginą jis atsiduso. – Dabar tu tiki jo meile?

– Taip, – sušnabždėjo Liusė, nes tą akimirką tik ir tetroško nerti nuo uolos paskui Danielį. Mylėjo jį.

Bet iš to nebūtų nieko gero.

– Jie elgėsi taip atsargiai, – svarstė nervingu balsu. – Abu matėme, kas nutiko, Bilai – nieko . Ji buvo tokia nekalta. Kodėl ji turėjo mirti?

Bilas užspringo juokais.

– Tu manai, kad žinai apie ją viską tik todėl, kad iš kitos kalno viršūnės pusės stebėjai paskutiniąsias tris jos gyvenimo minutes?

– Juk pats liepei man žiūrėti pro žiūronus... oi! – Liusė sustingo. – Palauk! – kažkaip prisiminė, kaip praeities Liusės akys, regis, pasikeitė – tik akimirkai, prieš pat galą. Ir staiga ji suprato: – Tai, kas ją pribaigė šį kartą, vis tiek buvo ne tai, ką būčiau galėjusi matyti...

Bilas suko letenomis ratu tarsi ragindamas ją baigti mintį.

– Tai vyko jos viduje.

Bilas lėtai paplojo.

– Manau, kad dabar esi pasiruošusi.

– Kam pasiruošusi?

– Pameni, ką minėjau tau Helstone? Paskui, kai pasikalbėjai su Rolandu?

– Tu su juo ginčijaisi... dėl to, kad artinsiuosi prie savęs praeityje?

– Tu vis dar negali pakeisti praeities, Liuse. Negali perrašyti pasakojimo. Jei bandysi...

– Žinau, tai iškreips ateitį. Nenoriu keisti praeities. Man tik reikia žinoti, kas vyksta – kodėl vis mirštu. Maniau, kad tai bučinys ar prisilietimas, ar kažkas susiję su kūnu, bet atrodo viskas yra daug sudėtingiau.

Bilas trūktelėjo šešėlį merginai iš po kojų tarsi matadoras raudoną skraistę. Šešėlio kraštai žvilgėjo sidabru.

– Ar esi pasirengusi pajusti, kaip širdis nukrinta į kulnus? – pasiūlė jis Liusei. – Ar gali leistis į trimatę kelionę?

– Pasiruošusi, – Liusė kumštelėjo Pranešėjui, kad tas atsivertų ir ryžtingai pasitiko iš vidaus dvelkiantį sūroką vėją. – Palauk, – tarė spoksodama į Bilą, kuris plasnojo ore jai prie šono. – Kas ta trimatė kelionė?

– Ateities banga, vaikeli, – atsakė padarėlis.

Liusė vėl įsistebeilijo į jį.

– Na, gerai, yra ir visai neskambus terminas – susiliejimas, bet man „trimatė kelionė“ skamba daug linksmiau, – Bilas nėrė į tamsų tunelį ir pamojo merginai kreivu pirštu. – Patikėk, tau patiks .

Dešimtas skyrius

GILYBĖS

LHASA, TIBETAS

1740 M. BALANDŽIO 30 D.

Danielis trenkėsi į žemę bėgdamas.

Vėjas plakė jo kūną. Saulė kepino odą. Vis bėgo ir bėgo, nenutuokė, kur jis yra. Ištrūko iš Pranešėjo nesukdamas dėl to galvos, ir nors atrodė, kad viskas beveik gerai, tačiau kažkokie prisiminimai nedavė ramybės. Kažkas negerai.

Jo sparnai.

Jų nebuvo. Ne – sparnus, žinoma, vis dar turėjo, bet nejuto poreikio jų išskleisti, nebuvo to deginančio troškimo skristi. Vietoj pažįstamo potraukio sklęsti danguje, jį traukė prie žemės.

Į paviršių iškilo prisiminimai. Jis artinosi prie kažko skausminga, kėsinosi užkliudyti kažką pavojinga. Akimis įsispitrėjo į erdvę priešais...

Ir nieko – tik praretėjęs oras.

Metėsi atgal, kojai paslydus ant akmens, bejėgiškai sumosikavo rankomis. Kritęs ant šono sustojo vos nenusiritęs nuo uolos į bedugnę.

Sulaikęs kvapą atsargiai pasislinko tiek, kad galėtų pažvelgti per kraštą.

Po juo tokia nykiai pažįstama praraja. Atsistojęs keturiomis apžiūrinėjo apačioje besidriekiančią tamsą. Ar jis vis dar ten? Ar Pranešėjas išmetė jį čia prieš ar po to, kai tai nutiko?

Štai kodėl neišsiskleidė sparnai. Jie prisiminė šio gyvenimo skausmą ir liko sulindę.

Tibetas. Kur ją pribaigė vien tik jo žodžiai. To gyvenimo Liusinda buvo užauginta taip tyrai, kad net nebūtų jo palietusi. Nors ir iki skausmo trokšdamas priglusti prie merginos, Danielis gerbė jos norus. Jis slapta tikėjosi, kad jos tyrumas galbūt padės rasti kelią, kaip galų gale pergudrauti prakeiksmą. Tačiau Danielis ir vėl apsikvailino. Žinoma, mirtį sukeldavo ne prisilietimas. Bausmė siekė daug giliau nei fizinis kontaktas.