Лорен Кейт - Aistringieji

– Kaip jau kažkada sakiau, jis kartais negali užmigti... o tai jau tikrai įdomu. Bet nenorėtum to matyti. Ne.

– Norėčiau, – pareiškė sėsdamasi Liusė. – Kas tada vyksta?

Putlūs Bilo skruostai trūktelėjo, lyg jis būtų netikėtai užkluptas.

– Na... chmmm... daugelį kartų aplink būna kitų puolusių angelų, – tarė nežiūrėdamas merginai į akis. – Jie susirenka ir, supranti, bando jį paguosti.

– Mačiau juos Maskvoje. Bet tu kalbi ne apie tai. Yra dar kai kas, ko nesakai. Kas būna, kai...

– Nenorėtum tų gyvenimų matyti, Liuse. Tai jo dalis...

– Toji dalis, kuri mane myli, tiesa? Net jei tai tamsu, blogai ar nemalonu, man reikia pamatyti. Kitaip nesuprasiu, ką jam tenka ištverti.

Bilas atsiduso.

– Žiūri į mane, lyg tau reikėtų mano leidimo. Tavo praeitis priklauso tau.

Liusė jau buvo pašokusi ant kojų. Dairėsi po kapines, kol žvilgsnis užkliuvo už nediduko šešėlio, besidriekiančio nuo jos antkapio. Štai. Štai, kur jis. Liusė net nustebo – kokia buvo įsitikinusi. Anksčiau taip niekada nenutikdavo.

Iš pirmo žvilgsnio šis šešėlis atrodė kaip ir visi kiti, kuriuos nevikriai iškviesdavo „Pakrantės“ mokyklos miškuose. Bet šįkart Liusė kažką įžiūrėjo pačiame šešėlyje. Tai nebuvo atvaizdas, kuriame matytųsi kokia nors vieta, bet tik keistas sidabrinis švytėjimas, kuris tarsi sakė, kad šis Pranešėjas nukels ją ten, kur jos sielai reikėjo keliauti.

Pranešėjas ją šaukė.

Ir mergina atsiliepė, atsišaukė iš sielos gelmių, traukė švytėjimą kartu su šešėliu, kad atsiplėštų nuo žemės.

Tamsaus šešėlio dalis tarsi atplyšo nuo balto sniego ir judėdama arčiau įgavo formą. Buvo juodut juodutėlis, šaltesnis už aplinkui krintantį sniegą, ir slinko prie Liusės lyg milžiniškas tamsus popieriaus lapas. Merginos pirštai buvo suskeldėję ir sustirę nuo šalčio – ji tempė šešėlį į didesnę formą. Iš Pranešėjo gelmės padvelkė pažįstamas dvokiantis vėjas. Pranešėjas tapo platus, stabilus, ir tik tada Liusė suvokė, kad vos gaudo orą.

– Tau sekasi vis geriau, – pastebėjo Bilas. Jo balse buvo girdėti kažkokia keista gaidelė, kurią analizuoti Liusė negaišo laiko.

Ji taip pat negaišo laiko didžiuotis savimi, nors pripažino, jog jei jos vietoje būtų buvęs Mailsas ar Šelbė, jie būtų iš džiaugsmo vertęsi kūliais. Tai iki šiol geriausias jos Pranešėjo pašaukimas.

Tačiau draugų čia nebuvo. Liusė liko viena, tad viskas, ką galėjo – keliauti į kitą gyvenimą, vėl stebėti Liusindą ir Danielį, siurbti žinias, kol galop kas nors paaiškės. Čiuopdama aplink šaltus, drėgnus šešėlio pakraščius ieškojo kokios velkės ar rankenos – kažko panašaus, kas leistų įeiti. Galop Pranešėjas sugirgždėjęs atsivėrė.

Liusė giliai atsikvėpė. Atsisuko į Bilą.

– Na, ar eisi?

Padaras liūdnai stryktelėjo jai ant peties ir įsikibo kailinių atlapo tarsi arklio vadelių, o tada jiedu žengė į Pranešėją.

LHASA, TIBETAS

1740 M. BALANDŽIO 30 D.

Liusė aikčiodama traukė orą.

Ji žengė iš Pranešėjo tamsos į niršiai besisukančios miglos sūkurį. Oras buvo retas, šaltas, tad krūtinėje dūrė plaučius. Mergina niekaip negalėjo atsikvėpti. Šalti miglos garai draikė plaukus atgal, sliuogė nuogomis rankomis, permerkė drabužius kiaurai, o tada dingo.

Liusė pamatė bestovinti ant aukščiausios kada nors regėtos uolos krašto. Ji susvyravo, žengė atgal ir net apsvaigo, pamačiusi, kaip iš po kojos išsprūdo akmenukas. Pasiritęs pirmyn kelis colius, jis nusirideno nuo krašto ir nuskriejo į bedugnę.

Liusė vėl aiktelėjo – tik dabar jau išsigandusi aukščio.

– Kvėpuok, – aiškino jai Bilas. – Dauguma žmonių apalpsta dėl deguonies trūkumo todėl, kad iš baimės nekvėpuoja, o ne todėl, kad deguonies čia labai trūktų.

Liusė atsargiai įtraukė oro. Pasijuto truputį geriau. Nusimetusi nuo pečių murzinus kailinius, ji mėgavosi veidą šildančia saule. Tik vaizdas vis dar nedavė ramybės.

Nuo uolos, ant kurios stovėjo, driekėsi slėnis, nusėtas ploteliais, panašiais į dirbamą žemę ir apsemtus ryžių laukelius. Į abi puses, iki pat miglotų aukštybių stiebėsi du aukšti kalnai.

Tolumoje, tiesiog išskaptuoti viename stačiame kalno šlaite stūksojo didžiuliai rūmai. Didingai balti, su tamsiai raudonais stogeliais, o išorinės sienos išraizgytos daugybe laiptų, kurių Liusė nė negalėjo suskaičiuoti. Rūmai atrodė lyg iš senos pasakos.

– Kokia tai vieta? Ar mes Kinijoje? – paklausė ji.

– Jei pakankamai ilgai pastovėtume – atsirastume Kinijoje, – atsiliepė Bilas. – Bet dabar, dėkui Dalai Lamai, čia Tibetas. Štai ten jo buveinė, – jis parodė į milžiniškus rūmus. – Prašmatnūs, tiesa?

Tačiau Liusė nežiūrėjo ten, kur rodė Bilas. Kažkur netoliese išgirdusi juoką, atsisuko pažiūrėti, iš kur jis sklinda.

Jos juokas. Švelnus, laimingas kvatojimas, kokį pati neįtarė turinti, kol nesutiko Danielio.

Galop pastebėjo dvi žmogystas maždaug už šimto jardų nuo uolos. Kad prieitų arčiau, teko ropštis per kelis akmenis, bet neturėjo būti labai sunku. Susigūžusi į murzinus kailinius, Liusė pradėjo atsargiai minti sniegu ten, iš kur sklido garsas.

– Ei, tu, – Bilas griebė už kailinių apykaklės. – Ar matai kokią užuoglaudą pasislėpti?

Liusė apsižvalgė po nykų peizažą – akmenų nuolaužos, atviros aikštelės. Nieko, kas galėtų pasitarnauti kaip užuovėja.

– Drauguže, mes ten, kur medžiai nebeauga. Tu neaukšta, bet nesi nematoma. Kiūtosi ir lauksi čia.

– Bet nieko negaliu matyti...

– Kailinių kišenėje, – burbtelėjo Bilas. – Prašom, negaila.

Įkišusi ranką į kailinių – tų pačių kailinių, kuriuos vilkėjo laidotuvėse Prūsijoje – kišenę, mergina ištraukė naujutėlius, labai prabangiai atrodančius teatrinius žiūronus. Net neklausė Bilo, iš kur šis juos gavo – prisidėjusi prie akių ėmė sukioti, bandydama nustatyti.

Štai.

Abu stovi atsisukę vienas į kitą, tarp jų – vos žingsnis. Jos praeito gyvenimo Liusės plaukai surišti į mergaitišką kuodelį, o austa lininė suknelė rožinė, ryški lyg orchidėja. Mergina atrodė tokia jauna ir nekalta. Ji šypsojosi Danieliui, mindžikavo pirmyn atgal, tarsi nervintųsi, akylai stebėjo kiekvieną vaikino judesėlį. Danielio akys žvelgė erzinamai, o rankose laikė puokštę baltų bijūnų, kuriuos vieną po kito teikė merginai, versdamas juoktis ją vis garsiau ir garsiau.

Atidžiai žiūrėdama pro teatrinius žiūronus, Liusė pastebėjo, kad įsimylėjėlių pirštai nėkart nesusilietė. Laikėsi vienas nuo kito atstu. Kodėl? Tai stebino ir baugino.

Anuose gyvenimuose, kuriuose jau buvo spėjusi pabuvoti, Liusė matė tiek aistros, tiek troškimo būti kartu. O čia – visai kitaip. Liusės kūnas iš nekantrumo net dilgčiojo – taip norėjo, kad jiedu bent kartelį susiliestų. Jei jai negalima paliesti Danielio, tai bent jau jos praeities „aš“ gali.

Tačiau vaikinas ir mergina tik stovėjo, paskui ėmė žingsniuoti ratu. Neprisiartino arčiau vienas prie kito, bet ir nenutolo.

Kartkartėmis vėjas atnešdavo iki Liusės jų juoką.

– Na? – Bilas vis bandė kišti savo snukelį arčiau Liusės, kad galėtų pažvelgti bent pro vieną teatrinių žiūronų lęšį. – Kas geresnio?

– Jie tik kalbasi. Flirtuoja lyg būtų nepažįstami, bet atrodo gerai pažįstantys vienas kitą. Nesuprantu.

– Taigi neskuba. Kas čia blogo? – pareiškė Bilas. – Dabartinis jaunimas – viskas jiems turi vykti greitai – bum, bum, BUM.