Лорен Кейт - Aistringieji

Vienas skubus bučinys, ir Lulu pradėjo.

Pirma ėmėsi krūtinės – prispaudė šukas prie jo odos. Dirbo greitai, stipriai spausdama kiekvieną kartą pajudinusi šukas palikdavo ant odos juodo pigmento žymes. Liusei pavyko įžvelgti raštą – atrodė kaip nedidelis languotas antkrūtinis. Turėjo padengti visą vaikino krūtinę. Liusė vienintelį kartą buvo užsukusi į tatuiruočių saloną Naujajame Hampšyre su Kele, kuri norėjo mažutės rausvos širdelės ant klubo. Užtruko vos minutėlę, bet visą tą laiką draugė bliovė nesavu balsu. O čia Danielis gulėjo tylutėliai, neatitraukdamas akių nuo Lulu neišleido nė garselio. Užtruko gana ilgai, Liusė jau juto, kaip per sprandą rieda prakaito lašai.

– Ei? Na, kaip tau šitai? – kumštelėjo merginą Bilas. – Ar žadėjau parodyti tau meilę – ką, gal nežadėjau?

– Tikrai, panašu, kad jiedu įsimylėję, – patraukė pečiais Liusė. – Bet...

– Bet kas? Ar bent nutuoki, kaip tai skausminga? Tik pažvelk į tą vaikiną. Jis leidžiasi tatuiruojamas taip, kad rodos, jį glosto švelnus vėjelis.

Liusė nesmagiai pasirangė ant šakos.

– Ar čia toji pamoka? Skausmas lygus meilei?

– Tai tu man pasakyk, – atšovė Bilas. – Gal nustebsi tai girdėdama, tačiau neturiu didelės patirties – merginos nesibraižo apie mano duris.

– Jei išsitatuiruočiau Danielio vardą ant savo kūno, argi tai reikštų, kad myliu jį labiau nei dabar?

– Tai simbolis, Liuse, – šaižiai atsiduso Bilas. – Supratai pernelyg paraidžiui. Galvok apie tai šitaip: Danielis yra pirmasis gerai atrodantis vaikinas, kurį pamatė Lulu. Kol jis neužklydo į šį krantą prieš kelis mėnesius, visas šios mergaitės pasaulis buvo jos tėtis ir keli stori giminaičiai.

– Tai Miranda, – nutarė Liusė, prisiminusi meilės istoriją iš pjesės „Audra“, kurią buvo skaičiusi dešimtoje klasėje per seminarą apie Šekspyrą.

– Kokia išsilavinusi! – Bilas pritariamai palingavo papūtęs lūpas. – Jie tikrai kaip Ferdinandas ir Miranda – dailus užsienietis iš jos pakrantėje sudužusio laivo...

– Taigi, žinoma, kad Lulu tai meilė iš pirmo žvilgsnio, – sumurmėjo Liusė. To ji ir bijojo – ta pati, automatiškai kylanti meilė, kokią matė Helstone.

– Teisingai, – pritarė Bilas. – Ji neturėjo pasirinkimo, tik pamilti jį. Bet, kas šioje istorijoje įdomu – tai Danielis. Matai, jam nereikėjo mokyti jos, kaip nuausti burę, kaip pelnyti tėvo pasitikėjimą prigaudant žuvies tiek, kiek jie sugautų per visą sezoną, ar galų gale, – Bilas parodė įsimylėjėlius paplūdimyje, – leistis tatuiruojamam pagal jos vietinius papročius. Danieliui būtų užtekę pasirodyti. Lulu vis tiek būtų jį mylėjusi.

– Jis tai daro, – Liusė garsiai svarstė, – nes nori pelnyti jos meilę. Kitaip jis tiesiog pasinaudotų ją lydinčiu prakeiksmu. Nes nesvarbu, kad ir kokiame užburtame rate jiedu suktųsi, jo meilė Liusindai yra... tikra.

Tik kodėl Liusė nevisiškai įsitikinusi?

Paplūdimyje Danielis atsisėdo. Paėmęs Lulu už pečių pradėjo švelniai bučiuoti ją. Krūtinė nuo tatuiruotės kraujavo, bet rodės, kad nė vienas to nepastebėjo. Jų lūpos vos prasiskirdavo, o akių nenuleido vienas nuo kito.

– Noriu keliauti iš čia, – Liusė staiga pareiškė Bilui.

– Tikrai? – sumirkčiojo šis stodamasis ant medžio šakos lyg mergina būtų jį nustebinusi.

– Taip, tikrai. Jau gavau tai, dėl ko čia atvykau, ir galiu sau keliauti. Tiesiog dabar, – Liusė taip pat bandė stotis, bet nuo jos svorio šaka pradėjo linguoti.

– Na, gerai, – Bilas sulaikė ją už rankos, kad nesvyruotų. – Kur?

– Nežinau, bet paskubėkime, – saulė leidosi jiems už nugarų, įsimylėjėlių šešėliai ant smėlio ilgėjo. – Prašau. Noriu išlaikyti atmintyje bent vieną gerą prisiminimą. Nenoriu matyti, kaip ji miršta.

Bilo veidas buvo persikreipęs, sumišęs, bet jis tylėjo.

Liusė ilgiau laukti nebegalėjo. Užsimerkusi leido troškimui užvaldyti ją visą, kad pasirodytų Pranešėjas. Kai vėl atsimerkė, pastebėjo šešėlį, plevenantį artimiausiame pasifloros medyje. Ji susikaupė, kvietė Pranešėją iš visų jėgų, kol šis pradėjo virpėti.

– Eikš, – šaukė pro sukąstus dantis.

Galop Pranešėjas išsilaisvino, atsiplėšė nuo medžio ir oru nuskriejo tiesiai priešais merginą.

– Atsipalaiduok, – patarė Bilas kabodamas virš šakos. – Neviltis ir kelionė per Pranešėją nelabai gerai dera. Kaip marinuoti agurkėliai su šokoladu.

Liusė spoksojo į padarą.

– Norėjau pasakyti, kad nesistengtum taip stipriai, nes nepajusi, ko nori.

– Noriu tiktai ištrūkti iš čia, – atšovė Liusė, tačiau jai nepavyko suformuoti šešėlio į patvarią formą – niekaip nesisekė, kad ir kiek stengtųsi. Nežiūrėjo į įsimylėjėlius paplūdimyje, bet vis tiek juto, kaip danguje virš paplūdimio kaupiasi tamsa. Tai nebuvo lietaus debesys. – Padėk man, Bilai.

Padarėlis atsiduso, pasiekė tamsų šešėlį ore ir prisitraukė jį prie savęs.

– Tai tavo šešėlis, suprask šitai. Aš jį valdau, bet tai tavo Pranešėjas ir tavoji praeitis.

Liusė linktelėjo.

– Tai reiškia, kad tu nenutuoki, kur jis tave nuves, o aš už tai neatsakingas.

Mergina vėl linktelėjo.

– Tada gerai, – Bilas trynė šešėlio šoną tol, kol šis patamsėjo, paskui čiupo letena už tamsios dėmės ir truktelėjo. Suveikė kaip durų rankena. Pro angą padvelkė pelėsiais, Liusė net užsikosėjo.

– Aha, ir aš užuodžiu, – pritarė padarėlis. – Tai jau sena vieta. – Mostelėjo bendrakeleivei eiti: – Damos pirmos.

PRŪSIJA

1758 M. SAUSIO 7 D.

Liusei ant nosies nutūpė snaigė.

Paskui kita, dar viena ir daug daug snaigių, kol viskas ėmė suktis sniego šuorais ir pasaulis tapo baltas bei šaltas. Mergina iškvėpė ilgą šarmos debesį.

Kažkaip atrodė, lyg ji būtų žinojusi, kad atkeliaus čia, nors net nebūtų tiksliai pasakiusi, kokia ta vieta. Viskas, ką žinojo, tai, kad popietės dangų temdė įtūžusi audra, o šlapias sniegas skverbėsi pro juodus odinius batelius, kandžiojo kojų pirštus ir stingdė iki kaulų.

Ji ėjo į savo laidotuves.

Pajuto tai tą pačią akimirką, kai praėjo pro Pranešėją. Pajuto su plūstančiu šalčiu, negailestingu kaip ledo paklodė. Atsirado prie kapinių vartų, viskas aplink buvo padengta sniegu. Jai už nugaros driekėsi kelias, apaugęs medžiais, kurių nuogos šakos tarsi draskė švininį dangų. Priešais plytėjo sniegu padengta žemė, paminklai ir kryžiai kyšantys iš baltos paklotės tarsi nelygūs murzini dantys.

Vos už kelių pėdų kažkas švilptelėjo.

– Esi tikra, kad pasirengusi šitam?

Bilas. Atrodė uždusęs tarsi vos spėtų ją vytis.

– Taip, – Liusės lūpos virpėjo. Neatsisuko, kol Bilas nenusileido jai prie pečių.

– Imk, – tarė duodamas tamsius audinės kailinius. – Pamaniau, kad tau bus šalta.

– Kur tu...

– Nuvilkau nuo kažkokios bobos, grįžtančios namo iš turgaus. Nesijaudink, ji ir taip pakankamai stora, nesušals.

– Bilai!

– Nagi, juk tau jų reikia! – patraukė pečiais padarėlis. – Nešiok į sveikatą.

Jis užmetė storus kailinius Liusei ant pečių, ir ši tvirčiau jais apsigobė. Kailiniai buvo neįtikėtinai stori ir šilti. Užplūdo dėkingumo banga – ištiesusi delną paėmė Bilui už letenos – nebesijaudino, kad toji lipni ir šalta.

– Gerai jau, – sumurmėjo padaras, spausdamas jai ranką. Akimirką Liusė pajuto keistą šilumą pirštų galiukuose. Bet tuojau tas pojūtis dingo, ir akmeniniai Bilo pirštai taip ir liko šalti kaip akmuo. Padaras giliai, nervingai atsikvėpė. – Nagi, nagi. Aha. Prūsija, aštuonioliktojo amžiaus vidurys. Tu gyveni mažame kaimelyje ant Hendelio upės kranto. Labai gražu, – jis atsikrenkštė ir prieš tęsdamas toliau, išspjovė didelį skreplį. – Na, turbūt reikėtų sakyti – gyvenai. Juk tu, tiesą pasakius... na...