Лорен Кейт - Aistringieji

Jis visai pametė laiko nuovoką, leido sau panirti į krantą skalaujančio vandenyno garsus. Bent jau kurį laiką.

Galėjo nesunkiai vėl leistis į kelionę – žengti į Pranešėją ir sekti paskui Liusę į kitą gyvenimą, kur ji apsilankė. Tačiau dėl neaiškios priežasties įstrigo Helstone, laukė, kol čia baigsis Liusindos Bisko gyvenimas.

Jam pabudus tą vakarą, dangaus žydrynė buvo lyg išdraskyta raudonais debesimis – Danielį apėmė nuojauta. Vidurvasaris. Tą naktį ji mirs. Nusivalęs nuo odos smėlį, pajuto keistą paslėptų sparnų minkštumą. Širdis suvirpėdavo sulig kiekvienu dūžiu.

Metas.

Liusinda neturėjo mirti, kol nesutems naktis.

Ankstesnysis Danielio „aš“ turėjo vienišas sėdėti Konstancijos svetainėje. Turėjo paskutinį kartą piešti Liusindą Bisko. Jo krepšiai stovėjo už durų, tušti, tik kaip paprastai voliojosi keli odiniai dėklai pieštukams, pora eskizų sąsiuvinių, knyga apie stebėtojus ir dar pora batų. Jis tikrai ketino kitą rytą išplaukti. Koks melas.

Kai ateidavo metas merginai mirti, Danielis retai kada būdavo sąžiningas pats su savimi. Vis užsimiršdavo, pamildavo. Kiekvieną kartą apsikvailindavo, šalia jos apsvaigdavo ir pamiršdavo, kaip viskas turi vykti.

Labai aiškiai prisiminė, kaip tai turėjo baigtis šiame Helstono gyvenime: neigė, kad Liusinda turi mirti iki pat tos sekundės, kol prispaudęs prie raudonų aksominių užuolaidų bučiavo ją iki sąmonės netekimo.

Tada prakeikė savo likimą – bjauri buvo scena. Vis dar juto skausmą, lyg įkaitinta geležimi deginamą odą. Prisiminė ir paskui sekusią bausmę.

Laukdamas saulėlydžio, jis stovėjo vienišas ant kranto ir leido vandeniui bučiuoti basas pėdas. Užsimerkęs išskėtė rankas, kad pro pečiuose esančius randus išaugtų sparnai. Jie suplakė Danieliui už nugaros, plaikstėsi vėjyje leisdami pasijusti besvoriu – akimirką net aplankė pojūtis, kad viskas ramu. Matė, kokie ryškūs vandenyje atsispindi sparnai, koks didžiulis ir galingas jis atrodo su jais.

Kartais, kai Danielis jausdavosi nepaguodžiamai nusiminęs, neišskleisdavo sparnų. Taip bausdavo save. Išskleidus sparnus jo sielą užplūsdavo gilus palengvėjimas, beveik užčiuopiamas, neįtikėtinas laisvės pojūtis, tad liūdesio akimirką tai atrodydavo svetima lyg narkotikas. Šį vakarą leido sau tokį proveržį.

Parklupęs ant smėlio atsispyrė ir pakilo į orą.

Pakibęs kelias pėdas virš vandens, skubiai apsisuko aplinkui, kad būtų nugara į vandenyną, o sparnus išskėtė po savimi kaip didingą žėrintį plaustą.

Slydo vandens paviršiumi, sulig kiekvienu mostu įtempdamas raumenis, čiuožė per bangas, kol vandens spalva iš žalsvai melsvos pasikeitė į ledinį, šaltą mėlį. Tada nėrė po vandeniu. Vandenynas buvo šaltas, o sparnai šildė, tad aplink Danielį sruvo tarsi violetinės bangelės.

Jis mėgo plaukioti. Vandens vėsumas, nenuspėjama bangų mūša, vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, paklūstantys mėnuliui. Tai buvo vienas kelių, jam tikrai suprantamų žemiškų malonumų. Labiausiai mėgo plaukioti su Liusinda.

Sulig kiekvienu sparnų mostu Danielis įsivaizduodavo greta esančią merginą, grakščiai slystančią vandeniu, kaip jau buvo dariusi daugelį kartų anksčiau, apgaubtą šiltu žvilgančiu spindesiu.

Kai tamsiame danguje ryškiai suspindo mėnulis, ir Danielis buvo kažkur netoli Reikjaviko krantų, jis išniro iš vandens. Kilo tiesiai aukštyn, plakdamas sparnais taip piktai, kad nejuto šalčio.

Pro šonus švilpė vėjas, išdžiovinantis per kelias sekundes, o Danielis kilo vis aukščiau ir aukščiau į orą. Prasiveržęs pro tirštus pilkus debesis, apsigręžė ir pradėjo leistis žemyn po žvaigždėta dangaus platybe.

Degdamas meile ir siaubu, galvodamas vien apie ją, Danielis plačiai ir stipriai mojo sparnais taip, kad po juo vilnijantis vanduo ribuliavo it deimantai. Neįtikėtinu greičiu perskriejo Farerų salas, paskui Airijos jūrą. Tada perplaukė Šv. Jurgio kanalą ir galop grįžo atgal į Helstoną.

Kaip tai buvo jam nebūdinga – stebėti, kaip jo mylimoji pasirodo tik tam, kad numirtų!

Bet Danielis turėjo įžvelgti toliau nei ši akimirka ir šis skausmas. Turėjo žiūrėti į visas Liusindas, kurios pasirodys po šios aukos, ir laukti tos, kurią sekė, paskutiniosios Liusės, kuri suardytų šį prakeiktą ratą.

Liusindos mirtis šį vakarą buvo vienintelis būdas jiems kada nors laimėti, vienintelis kelias, suteikiantis viltį kada nors turėti šansą.

Kol Danielis pasiekė Konstancijos kiemą, namuose jau buvo tamsu – tik ramiame ore tvyrojo karštis.

Priglaudęs prie kūno sparnus, Danielis kiek lėčiau nusklendė leisdamasis žemyn pietinėje kiemo pusėje. Ten baltavo vasarnamio stogas, iš viršaus buvo matyti sodai. Ten vingiavo akmenukais grįstas takelis, kuriuo vos prieš kelias akimirkas turėjo nueiti mergina, visiems sumigus išsprukusi iš greta stovinčių tėvo namų. Naktinius jos marškinius gaubė juodas apsiaustas, o kuklumo nė lašo – tik noras kuo skubiau rasti Danielį.

O ten svetainėje degė šviesa, traukianti merginą tarsi žvakė drugelį. Užuolaidos vos pravertos. Tiek, kad Danielis nerizikuodamas būti pastebėtas galėtų žvilgtelėti į vidų.

Priskridęs svetainės langą antrame didžiulio namo aukšte, jis tyliai vasnojo sparnais, kabodamas lauke lyg koks šnipas.

Ar ji iš viso viduje? Lėtai įkvėpęs leido sparnams prisipildyti oro ir priglaudė skruostą prie stiklo.

Tik Danielis, kampe įnirtingai braukantis eskizą bloknote. Jo praeito gyvenimo „aš“ atrodė išvargęs ir nelaimingas. Danielis aiškiai prisiminė tą jausmą – kaip stebėjo juodą tiksintį laikrodį ant sienos, laukdamas, kol bet kurią akimirką ji įsiverš pro duris. Buvo taip apstulbęs, kai mergina tyliai prisėlino, lyg būtų išlindusi iš už užuolaidos.

Visai taip pat nustebo dabar, kai ji pakartojo lygiai tą patį.

Tą naktį jos grožis viršijo net nerealiausias svajones. Kaip ir kiekvieną naktį. Skruostai žydėjo iš meilės, kurią juto, net pati nesuprasdama. Juodi plaukai sklaidėsi, slydo iš ilgos, žvilgančios kasos. Nuostabūs perregimi naktiniai marškiniai tarsi voratinklis supo tobulą odą.

Kaip tik tuomet jo praeities „aš“ pakilo ir atsigręžė. Pamatęs priešais save tą nuostabų vaizdą, iš skausmo perkreipė veidą.

Jei būtų buvę kas nors, ką Danielis būtų galėjęs imti ir padaryti, kad pats praeityje būtų visa tai įveikęs lengviau, būtų tikrai padaręs. Tačiau viskas, ką galėjo daryti – skaityti žodžius iš jų lūpų.

„Ką čia veiki?“

Liusė priėjo arčiau, skruostai ryškiai nurausvėjo. Jiedu judėjo vienas prie kito lyg du magnetai – stipresnės nei jie patys jėgos traukiami artyn, o paskui su beveik lygiai tokia pat jėga atstumiami.

Danielis skausmingai stebėjo visa tai iš lauko.

Negalėjo žiūrėti. Ir vis tiek turėjo nenuleisti akių.

Lietė vienas kitą nedrąsiai, bet tik tolei, kol jo oda nepalietė josios. Tą pačią akimirką juodu apėmė alkana aistra. Jiedu net nesibučiavo – tik kalbėjosi. Kai lūpos beveik susiliesdavo, susijungdavo ir sielos, o deganti, švari iki baltumo įkaitusi aura formavosi aplinkui juodu, tik nė vienas to nepastebėjo.

Danielis niekada nebuvo stebėjęs visko iš šalies.

Ar Liusė šito ieškojo? Regimo įrodymo, kokia tikra yra jų meilė? Danieliui jo meilė buvo tarsi dalis esybės, kaip ir sparnai. Bet Liusei turėjo būti kitaip. Jai nebuvo suvokiamas jų meilės didingumas. Tik siaubinga baigtis.

Kiekviena akimirka – visiškai naujas atradimas.

Danielis priglaudė skruostą prie lango stiklo, atsiduso. Viduje jo ankstesnysis „aš“ tūnojo, prarasdamas progą išspręsti tai, kas nuo pat pradžių buvo lyg mįslė. Jo krepšys sukrautas, tačiau išeiti teks Liusindai.