Лорен Кейт - Aistringieji

– Čia ne aš, – liūdnai atsakė jam Liusė.

Vaikinas paėmė ją už rankų. Liusei aptirpo širdis.

– Žinoma, kad tu, – tarė jis. – Tai visada esi tu.

– Ne, – užginčijo mergina. – Taip su ja elgtis neteisinga – tu neteisus. Be to, Danieli, ji bjauri.

– Apie ką tu kalbi? – rodės, kad vaikinas negali apsispręsti – ji rimtai, ar juokauja.

Akies kampučiu Liusė pastebėjo baltai vilkinčią žmogystą, nuo namo galo einančią jų link.

Liusinda.

Ateina susitikti su Danieliu. Anksčiau. Raštelyje sakė, kad devintą valandą – bent jau buvo taip parašiusi tame raštelyje, kurio skutelius Liusė įmetė į ugnį.

Liusės širdis ėmė plakti kaip pašėlusi. Ji turi dingti iš čia, kol Liusinda prisiartins. Bet ir palikti Danielį taip greitai negalėjo.

– Kodėl ją myli? – skubiai bėrė žodžius mergina. – Kas privertė tave pamilti ją, Danieli?

Šis uždėjo ranką jai ant peties – jausmas buvo nuostabus.

– Neskubėk, – tarė. – Mes ką tik susitikome, bet galiu tau pažadėti, kad pasaulyje nėra jokios kitos, kurią mylėčiau, išskyrus...

– Štai kur tu! Tarnaite! – Liusinda pastebėjo juos, ir iš balso tono buvo visiškai aišku, jog neapsidžiaugė. Mergina pradėjo bėgti prie vasarnamio, keiksnodama suknelę, šlapią žolę ir Liusę. – Mergiote, ką padarei su mano laišku?

– T...ta mergina, toji, kur atbėga, – lemeno Liusė, – kažkuria prasme yra aš. Aš esu ji. Tu mus myli, ir turiu suprasti...

Danielis pasisukęs pažvelgė į Liusindą, tą kurią mylėjo – turėjo mylėti tuo laiku. Dabar aiškiai matė jos veidą. Matė, kad merginos yra dvi.

Kai vėl atsisuko į Liusę, ranka ant peties sudrebėjo.

– Tai tu – dar viena. Ką padarei? Kaip tai padarei?

– Ei! Mergiote! – Liusinda pastebėjo Danielio ranką Liusei ant peties. Veidas susiraukšlėjo, persikreipė iš piktumo. – Taip ir žinojau! – klykė ji bėgdama dar greičiau. – Traukis nuo jo, šliundra!

Liusė juto, kaip ją apima panika. Neliko kito pasirinkimo, kaip tik bėgti. Bet pirma ji palietė vaikino skruostą.

– Ar tai meilė? Ar tik prakeiksmas, kuris mudu vienija?

– Meilė, – aiktelėjo Danielis. – Nejaugi to nežinai?

Liusė išsprūdo jam iš rankų ir nubėgo – greitai ir piktai nuskuodė per pievą, atgal, kur bolavo beržų giraitė, kur tarp suvešėjusių žolynų pirmą kartą žengė į šį laiką. Kojos pradėjo pintis, ir mergina suklupusi griuvo veidu žemyn. Viską skaudėjo. Ji pyko. Beprotiškai pyko. Ant Liusindos, kad ji tokia bjauri. Ant Danielio, kad jis nė nesusimąstęs įsimylėjo. Dėl to, kad jautėsi bejėgė ką nors bent truputėlį pakeisti. Liusinda vis tiek mirs – ir tai, kad Liusė čia pabuvojo visiškai nesvarbu. Kumščiais daužydama žemę iš nevilties ji sudejavo.

– Nagi, nagi, – mažutė kieta rankelė patapšnojo jai per nugarą.

Liusė nubloškė ją šalin.

– Palik mane ramybėje, Bilai.

– Na, šauniai pasistengei. Pasidarbavai apkasuose kaip reikiant. Bet, – Bilas patraukė pečiais, – dabar viskas baigta.

Liusė atsisėdusi piktai dėbtelėjo į padariuką. Patenkinta jo grimasa sukėlė norą tuojau pat žygiuoti pas Liusindą ir iškloti jai, kas ji iš tiesų tokia – papasakoti, kokie dalykai jos laukia jau ne už kalnų.

– Ne, – Liusė atsistojo. – Nebaigta.

Bilas timptelėjęs pargriovė ją atgal ant žemės. Kaip toks mažas padarėlis, buvo neįtikėtinai stiprus.

– Ak, baigta. Nusiramink, lįsk į Pranešėją.

Liusė atsisuko ten, kur rodė Bilas. Ji net nebuvo pastebėjusi tiesiai priešais ją ore sklandančio tiršto juodo šešėlio. Nuo jo taip dvokė pelėsiais, kad merginą supykino.

– Ne.

– Taip, – atšovė Bilas.

– Bet juk pirma pats liepei man neskubėti.

– Klausyk, nori – pasakysiu tau porą protingų užuominų: šiame gyvenime esi tikra kalė, o Danieliui tai nerūpi. Ak, kaip negerai! Jis kelias savaites tave mergina, paskui gauni gėlių. Ilgas bučinys ir tada – bum, sprogimas. Aišku? Nėra ką žiūrėti.

– Tu nesupranti.

– Ką? Aš nesuprantu, kad Viktorijos laikų anglai yra manieringi, nuo jų trošku, lyg būtum daiktais užgrūstoje palėpėje, kad jie nuobodūs, lyg žiūrėtum, kaip lupami tapetai? Eik jau, jei ketini maklinėti po savo praeitį, tai gal bent jau nešvaistyk laiko. Pasižiūrėkim, kur vertėtų nukeliauti.

Liusė nepasidavė.

– Ar galima padaryti, kad tu pranyktum?

– Ar man reikės tave kišti į tą Pranešėją, kaip katę į maišą? Judinkis!

– Man reikia įsitikinti, kad Danielis myli mane, o ne kažkokią įsivaizduotą idėją, apsėdusią jį dėl prakeiksmo. Turiu pajusti, kad mudu iš tiesų vienija kažkas stipresnio. Kažkas tikra.

Bilas prisėdo prie Liusės ant žolės. Paskui, regis, pasvarstė ir užsiropštė merginai ant kelių. Iš pradžių ji norėjo nustumti padarą kartu su musėmis, dūzgiančiomis jam aplink galvą, bet šis pakėlęs į merginą akis pažvelgė – atrodė taip nuoširdžiai.

– Širdele, dėl to, kad Danielis tave tikrai myli, tau mažiausiai reikėtų jaudintis. Judu esate dvi keistuolės giminingos sielos. Tai judu vis minimi, kalbant apie tai. Tau nėra ko stirksoti čia, kad tuo įsitikintum. Taip būna kiekviename gyvenime.

– Ką?

– Nori pamatyti tikrąją meilę?

Mergina linktelėjo.

– Eime, – Bilas truktelėjo ją. Pranešėjas, kabojęs virš jų, pradėjo keistis, įgauti naują formą, kol tapo panašus į palapinę. Paskridęs oru Bilas užkabino pirštu nematomą velkę ir patraukė. Šešėlis persimainė, tapo pakeliamu tiltu, leidosi žemyn, kol viskas, ką matė Liusė, tebuvo tamsus tunelis.

Mergina dirstelėjo atgal, į Danielį ir Liusindą, bet nebegalėjo jų įžiūrėti, tik siluetus – kelias išskydusias, susiliejusias spalvas.

Bilas didingai mostelėjo laisvąja ranka į patį Pranešėjo vidurį.

– Ženk vidun.

Liusė taip ir padarė.

Aštuntas skyrius

STEBĖJIMAS, SUPANTIS ANT SPARNŲ

HELSTONAS, ANGLIJA

1854 M. LIEPOS 26 D.

Kai Danielis pabudo ant apleisto jūros kranto Kornvalyje, skruostas buvo apkibęs smėliu, o drabužiai nublukinti saulės. Galėjo būti praėjusi diena, savaitė, mėnuo nuo tada, kai jis pradėjo klaidžioti vienišas. Kad ir kiek būtų praėję laiko – jį praleido bausdamas save už klaidą, kurią padarė.

Šitaip susidurti su Liusinda pas siuvėją buvo tokia siaubinga klaida, kad vos tik pagalvojus apie tai, Danieliui gėlė širdį.

Ir vis tiek negalėjo nustoti galvojęs apie tai.

Jos putlios rožinės lūpos, tariančios žodžius: „Manau, žinau, kas tu. Prašau, palauk.“ Tokios mielos ir tokios pavojingos.

Ak, ir kodėl negalėjo tas susitikimas būti koks nereikšmingas? Trumpas apsikeitimas frazėmis, o tada piršlybos? Tada gal nebūtų buvę taip svarbu. Tačiau pirmas žvilgsnis! Liusinda Bisko pirmiausia pamatė jį, netikrąjį Danielį. Tas galėjo viską sugadinti. Būtų iškreipęs ateitį taip baisiai, kad jo Liusė jau būtų kritusi negyva, neatpažįstamai pasikeitusi.

Bet ne – jei būtų taip nutikę, jo prisiminimuose Liusės nebūtų. Laikas būtų save patikrinęs, ir nieko nesigailėtų, nes jo Liusė jau būtų kitokia.

O jo paties ankstesnysis „aš“ tikriausiai taip sureagavo į Liusindą Bisko dėl Danielio klaidos. Jis negalėjo tiksliai prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, prisiminė tik tai, kaip baigėsi. Bet nesvarbu – nebesiartins prie savęs praeityje, kad perspėtų Danielį, kad tik vėl nesutiktų Liusindos ir nepridarytų dar daugiau žalos. Viskas, ką gali – pasitraukti ir laukti.

Danielis buvo pripratęs prie amžinybės, tačiau šioji amžinybė rodėsi tikras pragaras.