Лорен Кейт - Aistringieji

Liusė susirado Henrietą prie pagrindinės puotos salės durų. Salė atrodė tarsi žydinčių gėlių darželis, užpildytas ekstravagantiškų, ryškiaspalvių apdarų iš muslino, tiulio, šilko su puikiais kaspinais. Jaunesnių damų riešai spindėjo ryškiomis puokštėmis – visi namai kvepėjo vasara.

Henrietos užduotis – paimti ateinančių damų skaras ir rankinukus. Liusei teko dalyti šokių korteles – mažas, prabangiai atrodančias skrajutes su išsiuvinėtais Konstancijų šeimos ornamentais ir surašyta orkestro programa.

– O kur visi vyrai? – Liusė sušnibždėjo Henrietai.

Ši prunkštelėjo.

– O, tikra šaunuolė! Jie rūkomajame, žinoma. – Ji kyštelėjo galvą ten, kur koridorius panyra į šešėlius. – Ten jie ir bus, kol patieks maistą, manyčiau. Kam čia įdomu klausytis apie kažkokį karą Kryme? Tikrai ne šioms damoms. Ne man. Ir ne tau, Mirtla. – Tada ploni Henrietos antakiai pakilo, ir ji parodė pro prancūziškus langus į lauką. – Ui, prikarksėjau. Vienas jų atkeliauja.

Liusė atsisuko. Fojė tarp moterų stovėjo vienintelis vyras. Jis buvo atgręžęs nugarą, tad buvo matyti tik krintantys juodi gaurai ant ilgo smokingo. Jis kalbėjosi su šviesiaplauke moterimi, vilkinčia šviesiai rožinę suknelę. Jos spindintys auskarai sukiojant galvą žėrėjo – ir jos žvilgsnis susitiko su Liusės.

Gabė.

Gražioji angelė kelis kartus sumirksėjo, tarsi bandydama įsitikinti, ar Liusė nebuvo šmėkla. Tada vos pastebimai linktelėjo galva vyrui, su kuriuo šnekučiavosi, tarsi rodydama jam kažkokį ženklą. Jam dar nespėjus visiškai atsisukti, Liusė atpažino jo veidą.

Kemas.

Liusė krūptelėjo, iš rankų net išsprūdo visos šokių skrajutės. Ji pasilenkė, susirinko jas nuo grindų, tada įbruko Henrietai į rankas ir nėrė iš fojė.

– Mirtla! – nustebo Henrieta.

– Aš tuoj grįšiu, – sušnibždėjo Liusė, nuskubėdama ilga, lenkta laiptine, Henrietai nespėjus nieko nė atsakyti.

Vos sužinojusi, kad Liusė paliko savo postą – ir brangiąsias šokių skrajutes – panelė Makgovern iš karto nusiųstų ją susikrauti lagaminų. Tačiau Liusė dėl to mažiausiai nerimavo. Ji nebuvo pasiruošusi susidurti su Gabe – tik ne tada, kai visą dėmesį buvo sutelkusi ieškoti Liusindos.

Ir juolab nenorėjo sukiotis netoli Kemo. Nei savame gyvenime, nei kuriame nors kitame. Ji net suvirpėjo, prisiminusi, kaip jis taikėsi strėle į tai, ką palaikė ja tą naktį, kai Atstumtasis bandė išnešti jos atvaizdą į dangų.

Jei tik Danielis būtų buvęs čia...

Bet nebuvo. Liusei teliko tikėtis, kad jis lauks jos – ir nebus perpykęs – kai ji susipras ir grįš į dabartį namo.

Užlipusi laiptais, Liusė nėrė į pirmą pasitaikiusį kambarį. Ji uždarė duris ir atsirėmė į jas atgauti kvapą.

Ji buvo viena dideliame salone. Nuostabiame kambaryje su prabangiais apmušalais aptrauktu foteliu bei pora odinių kėdžių, pastatytų prie nublizginto klavesino. Sodriai raudonos užuolaidos apglėbė tris didelius langus vakarinėje sienoje. Židinyje spragsėjo malkos.

Šalia Liusės stovėjo knygų lentynos: eilė po eilės pridėtų knygų, įrištų odiniuose viršeliuose, nuo grindų iki lubų – taip aukštai, kad netoliese netgi stovėjo kopėtėlės su ratukais, kurias nesunku persistumti nuo vienos lentynos prie kitos.

Kampe stovėjo molbertas; jis kažkuo traukė Liusę. Ji niekada net kojos nekėlė į viršutiniame aukšte Konstancijų namuose esančius kambarius, tačiau užteko vieno žingsnio ant storo persiško kilimo, kad sužadintų jos atmintį; Liusė juto kažkada jau mačiusi visa tai.

Danielis . Liusė prisiminė tą pokalbį, kurį jis vedė su Margaret sode. Jie kalbėjo apie jo paveikslą. Jis užsidirbo pragyvenimui tapydamas. Molbertas kampe – tikriausiai ir buvo jo darbo vieta.

Ji žengė link to kampo. Turėjo pamatyti, ką jis piešia.

Jau siekiant paveikslo, plonų balsų aidas privertė Liusę šoktelėti.

Jie sklido iš už durų.

Pamačiusi, kaip kažkas pasuko durų rankeną iš anos pusės, ji sustingo. Nieko kito neliko, teko pasislėpti už storos, raudonos, aksominės užuolaidos.

Sušnarėjo tafta, užsitrenkė durys, kažkas aiktelėjo. Ir paskui pradėjo kikenti. Liusė užsispaudė burną ranka ir kiek pasilenkė, kad matytų pro užuolaidos kampą.

Už trijų metrų stovėjo Helstono Liusinda. Ji vilkėjo fantastišką baltą suknelę lengva šilko ir krepo liemene bei korsetu. Tamsūs plaukai buvo surišti aukštai ir krito spindinčios, susisukusios garbanos. Deimantų vėrinys spindėjo ant blyškaus kaklo. Ji atrodė tokia didinga, kad Liusė neteko žado bežiūrėdama.

Praeities „aš“ buvo elegantiškiausias padaras, kokį Liusei kada nors teko matyti.

– Šį vakarą tu tiesiog spindi, Liusinda, – tarė švelnus balsas.

– Ar Tomas vėl užėjo pas tave? – erzino kitas.

Tos kitos dvi – vieną Liusė atpažino kaip Margaret, vyresniąją Konstancijų dukterį, kuri vaikštinėjo sode su Danieliu. Kita tikriausiai buvo jaunesnioji sesuo. Ji atrodė maždaug Liusės amžiaus. Ji erzinosi kaip gera draugė.

Bet ji buvo teisi: Liusinda iš tikrųjų spindėjo. Tikriausiai dėl Danielio.

Liusinda pliumptelėjo į dramblio kaulo spalvos fotelį ir atsiduso taip, kaip Liusė niekada nedūsauja: melodramiškai, stengdamasi atkreipti į save dėmesį. Liusė iš karto suprato, kad Bilas teisus: ji buvo visiškai kitokia nei praeities versija.

– Tomas? – Liusinda suraukė savo mažytę nosį. – Tomo tėvas tėra paprastas medkirtys...

– Visai ne! – suriko jaunesnioji sesuo. – Tomo tėvas labai nepaprastas medkirtys! Jis turtingas .

– Vis tiek, Amelija, – ginčijosi Liusinda, pridengdama suknelės klostėmis savo plonas blauzdas. – Jis priklauso darbininkų klasei .

Margaret persisvėrė per fotelio kraštą.

– Praeitą savaitę manei visai kitaip, kai jis tau parvežė dovanų iš Londono.

– Na, viskas keičiasi. Man patinka mielos dovanėlės. – Liusinda susiraukė. – Bet gana apie jas. Pasakysiu tėčiui, kad nebeleistų jam vėl pas mane lankytis.

Tai pasakius, Liusindos veidas iš susiraukusio pasikeitė į svajingai besišypsantį, ji pradėjo niūniuoti. Kitos dvi merginos nepatikliai žiūrėjo, kaip ji patylomis dainavo sau, atsirišo skraistę ir įsmeigė žvilgsnį pro langą, visai šalia Liusės slėptuvės.

– Kas ją apsėdo? – Amelija garsiai sušnibždėjo seseriai.

Margaret prunkštelėjo.

– O kas gi kitas.

Liusinda atsistojo ir nuėjo prie lango, priversdama Liusę slėptis giliau už užuolaidos. Pastaroji net užkaito, ji girdėjo švelnų Liusindos Bisko balsą visai šalia. Tada pasigirdo Liusindos žingsniai, kai ji nuėjo nuo lango ir staiga liovėsi niūniuoti tą keistą dainelę.

Liusė išdrįso vėl iškišti nosį iš už užuolaidos. Liusinda nuėjo prie molberto ir sukaustyta stovėjo.

– Kas čia? – Liusinda pakėlė drobę parodyti draugėms. Liusė tiksliai neįžiūrėjo, kas ten nutapyta, bet atrodė gan paprastai. Tiesiog kažkokia gėlė.

– Tai ponaičio Grigorio darbas, – atsakė Margaret. – Pirmieji jo eskizai atrodė daug žadantys, bet bijau, kad kažkas jį išblaškė. Tris dienas piešė tik bijūnus. – Ji pasikraipė nesuprasdama. – Keista. Menininkai būna tokie išlepę.

– Bet jis gražus, Liusinda. – Amelija truktelėjo Liusindą už rankos. – Privalome supažindinti tave su ponaičiu Grigoriu šį vakarą. Jo tokie gražūs, šviesūs plaukai ir akys... Oi, tos akys gali priversti išsilydyti!

– Jei jau Tomas Keningtonas su visais savo pinigais Liusindai per prastas, tai labai abejoju, kad paprastas dailininkas tiks. – Margaret kalbėjo taip ironiškai, kad Liusei pasidarė aišku, jog tikriausiai ji pati buvo neabejinga Danieliui.