Лорен Кейт - Aistringieji

– Bijau, kad ne.

Tai sakydamas, jis jau stovėjo prie durų ir praskleidęs užuolaidą tikrino, ar Kemas tebėra lauke. Buvo.

Atsukęs nugarą į parduotuvę, Kemas vaizdingai gestikuliuodamas pasakojo kažkokią prasimanytą istoriją, kurioje, be abejo, pats buvo didvyris. Jis galėjo atsisukti bet kurią akimirką. Ir tada pastebėtų Danielį.

– Sere, prašau, sustokite. – Liusinda atskubėjo prie Danielio. – Kas jūs toks? Manau, kad pažįstu jus. Prašau. Palaukite.

Jam geriau išeiti į gatvę. Jis negalėjo likti su Liusinda. Tik ne tokią akimirką, kai ji taip elgėsi. Tik ne tada, kai ji buvo beįsimylinti netinkamą jo asmens versiją. Jis jau atgyveno šį gyvenimą, ir jame viskas vyko ne taip. Tad teko sprukti.

Danielis iš paskutiniųjų stengėsi nekreipti į ją dėmesio. Jį draskė tai, kad teko atsitraukti nuo Liusindos, kai siela degė troškimu apsisukti ir grįžti prie jos balso, į jos rankų glėbį ir lūpų šilumą, į apžavinčią jos meilę.

Jis truktelėjo parduotuvės duris ir spruko į gatvę, visu greičiu bėgo saulėlydžio nutvieksta gatve. Jam neberūpėjo, ką žmonės pasakys. Jis lėkė deginamas savo sparnų.

Septintas skyrius

SAULĖGRĮŽA

HELSTONAS, ANGLIJA

1854 M. BIRŽELIO 21 D.

Liusės rankos buvo nuplikytos, dėmėtos ir jautrios kaip niekad.

Prieš tris dienas atvykusi į Konstancijų rūmus Helstone, ji ne tik plovė nesibaigiančias indų kauges. Ji dirbo nuo aušros iki sutemų, šveitė lėkštes, dubenėlius ir riebaluotas skardas, daugybę sidabrinių įrankių, kol pagaliau dienai besibaigiant naujoji viršininkė, panelė Makgovern, išdėliodavo darbuotojoms vakarienę: apgailėtiną lėkštutę atšalusios mėsos, gabalą sauso sūrio ir keletą sukietėjusių bandelių. Kiekvieną naktį po vakarienės Liusė krisdavo besapnio miego palėpėje ant sulankstomos lovos. Kambaryje gyveno su Henrieta, kita virtuvės tarnaite. Ši krūtinga mergina atsikišusiais dantimis, šiurkščiais plaukais į Helstoną atvyko iš Penzanso.

Darbui nebuvo matyti galo.

Iš kur vienuose namuose galėjo atsirasti tiek nešvarių indų, kad dvi plovėjos, dirbdamos po dvylika valandų per dieną, vos spėtų suplauti? Bet nešvarios lėkštės vis kraudavosi, o panelė Makgovern savo mažomis akimis vis nužvelginėjo Liusės geldą. Trečiadienį namuose visi džiūgavo dėl tą vakarą rengiamo Saulėgrįžos vakarėlio, tačiau Liusei jis reiškė tik dar daugiau nešvarių indų. Ji šlykštėjosi geldoje teliuškuojančiu bjauriausių dalykų pilnu vandeniu.

– Čia tikrai ne tai, ko norėjau, – sumurmėjo Bilui, kuris vis plazdeno ant indaujos pakraščio šalia geldos. Ji vis dar nepriprato prie minties, kad virtuvėje jo niekas kitas nemato. Kaskart, kai šis plazdeno prie kitų tarnų virtuvėje ir laidė savo juokelius, kurių niekas, išskyrus Liusę, negirdėjo, ir iš kurių niekas, išskyrus patį Bilą, nesijuokė, ji sutrikdavo.

– Jūs, tūkstantmečio vaikai, visiškai nesilaikote darbo etikos, – pamokslavo jis. – Beje, nekalbėk garsiai.

Liusė darbavosi sukandusi dantis, tada išrėžė:

– Jei šio šlykštaus sriubos dubens plovimas kažkuo susijęs su tuo, kad suprasčiau savo praeitį, tai nuo mano darbo etikos tau galva apsisuktų. O dabar viskas veltui. – Ji pamojavo ketaus keptuve Bilui palei galvą; jos rankena slydo dėl kiaulienos taukų. – Net supykintų.

Liusė žinojo, kad nusivylimas kilo visai ne dėl indų. Tikriausiai ji atrodė kaip inkščiantis vaikiščias. Bet ji beveik neiškišo nosies iš to rūsio nuo pat tada, kai pradėjo čia dirbti. Vos kartą turėjo progos sode pamatyti Helstono Danielį ir nė nenutuokė, kur galėtų būti jos pačios praeities „aš“. Tokia vieniša, apatiška ir prislėgta ji nesijautė nuo tų pirmųjų dienų „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, kol susipažino su Danieliu ar su bet kuo kitu, kuo galėjo pasitikėti.

Ji paliko Danielį, Mailsą ir Šelbę, Arianą ir Gabę, Kelę ir tėvus – ir dėl ko? Kad taptų indų plovėja? Ne. Kad atnarpliotų tą prakeiksmą, nors pati dar nė nežinojo, ar sugebės tai padaryti. Tad Bilas ją laikė zirzekle. Bet ji nieko negalėjo padaryti. Ji tvardėsi per plauką nepalūžusi.

– Nekenčiu šio darbo. Nekenčiu šios vietos. Nekenčiu to kvailo Saulėgrįžos vakarėlio ir kvailos fazano suflė...

– Liusinda dalyvaus vakarėlyje, – staiga prasitarė Bilas. Jo balsas atrodė siutinančiai ramus. – Panašu, kad ji dievina Konstancijų fazano suflė.

Jis nuskrido ant indaujos viršaus ir atsisėdo susikryžiavęs kojas. Norėdamas įsitikinti, kad jiedu ten buvo vieni, galvą sukiojo 360 laipsnių aplinkui.

– Liusinda dalyvaus vakarėlyje? – Liusė numetė keptuvę ir šepetį į apšnerkštą geldą. – Aš pasikalbėsiu su ja. Einu iš šios virtuvės ir pasikalbėsiu su ja.

Bilas palinksėjo, tarsi toks ir turėjo būti planas.

– Tik nepamiršk savo pareigų. Pagalvok, kas būtų buvę, jei tavoji „aš“ iš ateities būtų išdygusi prieš tave per kokį nors vakarėlį mokykloje...

– Aš būčiau norėjusi sužinoti, – pertraukė Liusė. – Kad ir kas būtų, būčiau reikalavusi viską sužinoti. Būčiau galėjusi gyvybę atiduoti už tai.

– Mhm. Ką gi, – Bilas truktelėjo pečiais. – Liusinda neatiduos. Galiu patikinti.

– Neįmanoma, – purtė galvą Liusė. – Juk ji yra... aš.

– Ne. Ji – tavo versija, kurią užaugino visai kitokie tėvai, visai kitokiame pasaulyje. Jūs turite vieną sielą, bet ji visai kitokia nei tu. Pamatysi, – jis slapčia išsiviepė. – Tu tik nesiliauk ieškojusi. – Bilo akys nukrypo į didžiulės virtuvės duris, kurios netikėtai atsivėrė. – Liuse, pasistenk atrodyti linksma!

Jis sutrepsėjo kojomis į geldą ir išleido nemalonų atodūsį, kai panelė Makgovern už alkūnės įsitempė Henrietą. Vyriausioji tarnaitė sudarinėjo patiekalų sąrašą puotai.

– Po troškintų džiovintų slyvų... – skaitė.

Kitoje virtuvės pusėje Liusė sušnibždėjo Bilui:

– Mes dar nebaigėme šio pokalbio.

Savo akmeninėmis pėdomis jis aptaškė jos prijuostę muilo putomis.

– Patarčiau nebesikalbėti su savo nematomais draugais, kol dirbi. Kiti pradės manyti, kad esi kuoktelėjusi.

– Aš ir pati pradedu taip manyti, – Liusė atsiduso ir išsitiesė, žinodama, kad bent jau kol kitos tarnaitės neišeis iš virtuvės, iš Bilo daugiau nieko nesužinos.

– Noriu, kad su Mirtla šįvakar suktumėtės kaip vijurkai, – garsiai pasakė panelė Makgovern Henrietai ir persmeigė žvilgsniu Liusę.

Mirtla . Tokį vardą Bilas sugalvojo įrašyti rekomendaciniuose laiškuose.

– Taip, panele, – abejingai tarė Liusė.

– Taip, panele!

O Henrietos balsas nedvelkė jokia ironija. Ji visą laiką buvo tokia uoli, tokia maloni. Henrieta visai patiko Liusei, nors jai ir būtina apsilankyti vonioje.

Kai tik panelė Makgovern išėjo iš virtuvės ir paliko merginas vienas, Henrieta užšoko ant stalo šalia Liusės ir siūbavo kojomis pirmyn atgal. Ji nė nenumanė, kad šalia jos atsisėdo Bilas ir pamėgdžiojo.

– Norėtum slyvos? – paklausė Henrieta ir ištraukė du ryškiai raudonus rutulius iš savo prijuostės kišenės. Vieną pasiūlė Liusei.

Liusei ši mergaitė patiko tuo, kad ji niekada neprisėsdavo pailsėti, kol kas nors iš viršesnių tarnų būdavo toje pačioje patalpoje. Abi atsikando slyvų, saldžios sultys nubėgo lūpų kampučiais.

– Man pasirodė, kad su kažkuo pirmai kalbėjaisi, – kilstelėjusi antakį tarė Henrieta. – Įsigijai draugą, Mirtla? Tik, prašau, nesakyk, kad tai – Haris iš arklidžių! Jis – tikras pašlemėkas, tikrai.