Лорен Кейт - Aistringieji

– Būtent tą ir turiu galvoje. – Rolandas perbraukė veidą ranka ir rūsčiai pažvelgė į ją. – Įsiklausyk: tu gali stebėti juos iš tolo. Gali – na, net nežinau – žiūrėti pro langus. Tol, kol įsigeisi iš čia ką nors pasiimti.

– Bet kodėl negaliu tiesiog pasikalbėti su jais?

Jis nuėjo prie durų, uždarė jas ir užsklendė. Kai atsisuko, veidas atrodė itin rimtas.

– Paklausyk, taip, įmanoma, kad gali ką nors padaryti, norėdama pakeisti savo praeitį, ką nors, kas sujauktų per amžius nusistovėjusią tvarką ir perrašytų ją taip, kad tu – ateities Liusinda – pasikeistum.

– Tai aš būsiu atsargi...

– Negali būti jokio atsargumo. Tu esi tarsi bulius trapaus meilės porceliano krautuvėlėje. Tu niekaip nematysi, ką sudaužei, ir kas joje brangiausia. Tai, ką reikėtų pakeisti, nebus akivaizdu. Neatsiras didelių ženklų su užrašais „JEI PASUKSI Į DEŠINĘ, TAPSI PRINCESE“ ir „JEI PASUKSI Į KAIRĘ, VISIEMS LAIKAMS LIKSI INDŲ PLOVĖJA“.

– Nagi, Rolandai, negi manai, kad mano tikslai baigiasi tuo, kad norėčiau tapti princese? – pasipiktino Liusė.

– Bandau spėti, kad tu nori nutraukti kokį nors prakeiksmą?

Liusė sumirksėjo, pasijutusi kvailai.

– Aišku. Ką gi, kuo didžiausios sėkmės! – atvirai nusijuokė Rolandas. – Net jei tau pasiseks, tu, brangioji, to nežinosi. Kuri ta akimirka, kai pakeisi praeitį? Tai įvyks taip, kaip visada . Ir viskas, kas vyks paskui, bus taip, kaip visada. Laikas viską sulygina. Ir tu esi viso to dalis, tad skirtumo nė nepastebėsi.

– Žinočiau, – užginčijo ji, tikėdamasi, kad garsiai pasakius šie žodžiai taps labiau įtikinantys. – Vis tiek kažkaip pajusčiau...

Rolandas prieštaraudamas papurtė galvą.

– Ne. Ir greičiausiai, prieš padarydama ką nors gero, sujauktum ateitį, priversdama šios eros Danielį įsimylėti tave, o ne tą pretenzingą kvailutę Liusindą Bisko.

– Turiu ją pamatyti. Turiu pamatyti, kodėl jie vienas kitą įsimyli...

Rolandas vėl papurtė galvą.

– Jei susipažintum su savo praeities „aš“, viską dar labiau pablogintum, Liusinda. Danielis bent jau žino galimus pavojus ir sugeba susilaikyti nuo drastiškų pokyčių laike. O Liusinda Bisko? Ji apskritai nieko nežino.

– Nė vienas nežinome, – su gumulu gerklėje tarė Liusinda.

– Šiai Liusindai liko nedaug laiko. Leisk jai praleisti jį su Danieliu. Leisk jai pabūti laimingai. Jei žengsi į jos pasaulį ir kaip nors pakeisi ją, gali kažką pakeisti ir savyje. Tai ir gali būti blogiausia.

Rolandas kalbėjo it malonesnė, ne tokia sarkastiška Bilo versija. Liusė nenorėjo daugiau klausytis tų kalbų apie tai, ko jai negalima ar ko neturėtų daryti. Ji tik norėjo pasikalbėti su savo praeities „aš“...

– O jeigu Liusinda galėtų turėti daugiau laiko? – paklausė ji. – Jeigu...

– Neįmanoma. Ką nors darydama, tik paskubinsi jos galą. Žinok, niekas nepasikeis, jei pasikalbėsi su Liusinda. Tu tik sujauktum savo praeitus gyvenimus, taip pat ir dabartinį.

– Dabartinis mano gyvenimas nesujauktas. Ir aš galiu viską sutvarkyti. Privalau.

– Manau, viskas dar tik paaiškės. Liusindos Bisko gyvenimas jau baigėsi, o tavojo pabaiga dar nesurežisuota. – Rolandas nusivalė dulkes nuo rankų į kelnes. – Gal ir yra kas nors, ką pakeitusi pakeistum savąjį gyvenimą, savo ir Danielio meilės istoriją. Bet čia to nepadarysi.

Liusės veidui apsiniaukus, Rolandas kiek atlyžo.

– Klausyk, – guodė jis. – Bent jau aš džiaugiuosi tuo, kad esi čia.

– Tikrai?

– Niekas kitas tau to nepasakys, bet mes visi tave palaikome. Nežinau, kaip čia atsiradai ir apskritai, kaip sugebėjai keliauti laiku. Bet noriu tikėti, kad tai geras ženklas. – Jis nužiūrinėjo ją, kol ji pasijuto apgailėtinai. – Tu atrandi save, ar ne?

– Nežinau, – lemeno Liusė. – Turbūt, taip. Aš tik bandau suprasti.

– Gerai.

Išgirdęs balsus koridoriuje, Rolandas staiga atsitraukė nuo Liusės ir nuskubėjo prie durų.

– Pasimatysime vakare, – tarė atšaudamas skląstį ir tyliai išsliūkindamas iš virtuvės.

Vos pasišalinus Rolandui, indaujos durelės atsivėrė, atsimušdamos į Liusės koją. Bilas iššoko gaudydamas orą, tarsi visą laiką būtų nekvėpavęs.

– Įmanyčiau nusukti tau sprandą! – subarė šnopuodamas.

– Nesuprantu, kodėl esi toks uždusęs. Juk tu nė nekvėpuoji.

– Čia tam, kad sustiprinčiau įspūdį! Nepaisydama mano vargo padėti tau įsilieti šioje aplinkoje, tu imi ir išpliurpi viską pirmam pro duris įėjusiam vaikiui.

Liusė pasukiojo akis.

– Rolandas neišpūs burbulo iš to, kad pamatė mane čia. Jis – savas.

– Ach, jis toks savas, – užsivedė Bilas. – Jis toks protingas. Jei jau toks geras, tai kodėl nepapasakojo to, ką aš žinau apie tai, ką reiškia nesilaikyti atstumo nuo savo praeities? Apie įėjimą, – jis padarė dramatišką pauzę, – į vidų?

Dabar jau Liusė palinko prie jo.

– Apie ką?

Bilas susikryžiavo rankas prie krūtinės ir pakraipė savo akmeninį liežuvį.

– Nesakysiu.

– Bilai! – nusivylė Liusė.

– Ne dabar. Pirmiausia pasižiūrėkime, kaip tau seksis šį vakarą.

Temstant Liusė pagaliau ištaikė progą pirmai pertraukai Helstone. Prieš pat vakarienę panelė Makgovern pranešė visiems buvusiems virtuvėje, kad kieme besidarbuojantiems tarnams reikėjo pagalbos puotoje. Liusė su Henrieta, jauniausios indų plovėjos ir tos, kurios labiausiai norėjo pamatyti puotą iš arti, pačios pirmos pasisiūlė savanorėmis.

– Gerai, gerai, – panelė Makgovern pasižymėjo mergaičių vardus, žiūrėdama į riebaluotą Henrietos plaukų kupetą. – Su sąlyga, kad prieš tai išsimaudysite. Abi. Jūs dvokiate svogūnais.

– Gerai, panele, – sutartinai nesiginčijo mergaitės, tačiau vos tik viršininkė išėjo, Hernieta atsisukusi į Liusę tarė:

– Maudytis prieš puotą? Ir rizikuoti tuo, kad pirštai atrodys, kaip susiraukšlėjusios slyvos? Panelė turbūt pakvaišo!

Liusė juokėsi, bet slapta jautėsi itin pakiliai, pildamasi į apvalią geldą vandens. Ji atsinešė tik tiek karšto vandens, kad pasidarytų vos drungną vonią, bet vis tiek mėgavosi muilo putomis ir ta mintimi, kad šį vakarą pagaliau turės progos pamatyti Liusindą. Ar pavyks pamatyti ir Danielį? Ji apsirengė švarią Henrietos tarnaitės uniformą puotai. Aštuntą valandą pro atvertus šiaurinius vartus pradėjo rinktis pirmieji puotos svečiai.

Liusė virpėjo, žiūrėdama pro langą priekiniame koridoriuje, kaip virtinė prabangių karietų važiavo kiemo žiedu. Fojė virte virė darbas. Aplink ją dūzgė kiti tarnai, bet Liusė stovėjo vietoje. Ji jautė – krūtinėje virpėjo nuojauta, kad Danielis kažkur netoli.

Namai atrodė gražiai. Panelė Makgovern pirmą dieną surengė jai trumpą ekskursiją aplink namus, bet dabar daugybės sietynų šviesoje ji vargiai atpažino tą pačią vietą. Jautėsi tarsi patekusi į seną britišką filmą. Violetinės lelijos kėlė savo taures palei paradinį įėjimą, o aksomu mušti baldai buvo išstumdyti palei gėlėtais tapetais išklijuotas sienas, kad svečiams būtų daugiau vietos.

Pro paradines duris po du, po tris rinkosi svečiai: vieni seni, kaip žilaplaukė ponia Konstancija, kiti jauni kaip Liusė. Spindinčiomis akimis, susisupusios baltose vasarinėse skraistėse moterys sveikinosi su dailius kostiumus ir liemenes vilkinčiais džentelmenais. Juodomis uniformomis vilkintys tarnai žingsniavo po didelę, atvirą fojė, siūlydami šampaną spindinčiose taurėse.