– Taip, – nesiginčijo Liusė. – Gerai. Tuomet turėčiau pradėti nuo pažinties su viena iš savo praeities „aš“. Suartėti su ja ir pamatyti, kaip klostosi jos santykiai su Danieliu. Pamatyti, ar ji jaučia tą patį, ką aš.
Bilas linksėjo, jo lūpomis perbėgo paika šypsena. Jis privedė ją prie krašto.
– Manau, jau esi pasiruošusi. Keliaujame.
Keliaujame? Chimera rengėsi keliauti kartu? Iš Pranešėjo į jos praeitį? Taip, draugija Liusei nepakenktų, bet ji visai nepažinojo to tipelio.
– Svarstai, ar verta manim pasitikėti, ar ne? – paklausė Bilas.
– Ne, aš...
– Suprantu, – tarė jis, pakibęs ore priešais. – Aš esu naujas prieskonis tavo gyvenime. Ypač palyginti su tais, prie kurių draugijos esi pripratusi. Tikrai nesu angelas. – Jis suprunkštė. – Bet galiu padėti tau iš šios kelionės pasisemti kuo daugiau. Jei nori, galime susitarti. Jei įkyrėsiu – tik pasakyk. Ir aš dingsiu savais keliais.
Bilas ištiesė ranką ilgais nagais.
Liusė pašiurpo. Bilo ranka buvo kieta, nusėta akmeninėmis pūslėmis ir apaugusi šašais, tarsi apirusi statula. Ji visai nenorėjo spausti tokios rankos. Bet jei atsisakytų, jei pasiųstų jį savais keliais būtent dabar...
Jai geriau su juo negu be.
Ji nudelbė akis į pėdas. Ta drėgna atbraila, kuri baigėsi iškart, vedė į niekur. Tarp batų ji kažką pastebėjo, kas suspindėjo uolose ir privertė sumirksėti. Žemė pradėjo keistis... minkštėti... siūbuoti jai po kojomis.
Liusė atsisuko pasižiūrėti už savęs. Uolos pradėjo trupėti. Ji suklupo ir svyravo palei pat kraštą. Atbraila po kojomis pradėjo trauktis, visa ola pradėjo byrėti mažais gabaliukais. Atbraila nyko vis greičiau ir greičiau, kol šviežio oro gūsis padvelkė per kulnus, ir ji nušoko...
Ir dešine ranka sugriebė ištiestą Bilo leteną. Ir paspaudė ore.
– Kaip iš čia ištrūksime? – šaukė, tvirtai įsikibusi į jį, bijodama nukristi į prarają, kurioje nieko nesimatė.
– Pasikliauk širdimi, – iš džiaugsmo švytėjo Bilas. – Ji nepaves.
Liusė užsimerkė ir pagalvojo apie Danielį. Jausdamasi visai besvorė, sulaikė kvėpavimą. Kai atsimerkė, skrodė visišką tamsą. Akmens ola virto mažu auksiniu šviesuliu, susitraukė ir visai dingo.
Liusė apsižvalgė – Bilas tebebuvo šalia.
– Ką aš tau visų pirma sakiau? – paklausė jis.
Liusė prisiminė, kaip jo balsas pasiekė kiekvieną jos ląstelę.
– Sakei pristabdyti. Kad niekada nieko nesužinosiu, jei lakstysiu po praeitį taip greitai.
– Ir?
– Aš to ir norėjau, tik nežinojau, kad to noriu.
– Galbūt todėl ir radai mane, – Bilas šaukė per vėją, jo pilki sparnai šiaušėsi, skrendant vis greičiau. – Ir galbūt kaip tik todėl atsidūrėme... štai... čia.
Vėjas staiga liovėsi. Tarškėjimas virto tyla.
Liusės pėdos atsitrenkė į žemę. Jautėsi, tarsi nusileidusi ant minkštos pievelės. Ji buvo nebe Pranešėjo viduje, o kažkur kitur. Oras šiltas ir kiek drėgnas. Šviesa aplink kojas liudijo tai, kad jau sutemę.
Jie skendėjo dideliame tankios, minkštos, spindinčiai žalios žolės, siekiančios blauzdas, lauke. Vietomis žolę margino smulkios raudonos žemuogės. Priešais sidabrinė beržų linija žymėjo kruopščiai prižiūrėtos privačios vejos ribą. Dar toliau stovėjo milžiniškas namas.
Iš ten ji įžiūrėjo balto akmens laiptus, kurie vedė link įėjimo į Tiudorų epochos stiliaus rūmus. Šiaurinę pievelės dalį ribojo geltonų rožių krūmai, o rytinę – miniatiūrinis gyvatvorės labirintas šalia geležinių vartų. Viduryje vešėjo vaisingas sodas, mietais aukštai raizgėsi pupos. Žvyruotas keliukas skyrė kiemą pusiau ir vedė prie didžiulio vasarnamio.
Liusei pašiurpo rankų oda. Ta vieta. Nuojauta kuždėjo, kad ji čia kažkada buvo. Tai nebuvo paprastas déjà vu . Ji žvelgė į vietą, kuri kažką reiškė jai ir Danieliui. Ji beveik tikėjosi pamatyti juodu kažkur netoliese, paskendusius vienas kito glėbyje.
Tačiau vasarnamis buvo tuščias, užpildytas tik oranžine besileidžiančios saulės šviesa.
Kažkas sušvilpė. Liusė pašoko.
Bilas.
Ji užsimiršo esanti kartu su juo. Jis kybojo ore taip, kad abiejų galvos buvo tokiame pat aukštyje. Išnirus iš Pranešėjo jis atrodė dar bjauresnis nei pasirodė iš pradžių. Šviesoje jo oda atrodė sausa ir žvynuota, be to, gan stipriai dvokė pelėsiais. Aplink galvą skraidė musės. Liusė kiek atsitraukė, kone norėdama, kad jis vėl taptų nematomas.
– Be abejonės, čia kur kas gražiau, nei karo lauke, – tarė jis, nužvelgęs aplinką.
– Iš kur žinai, kur buvau anksčiau?
– Aš... Bilas, – truktelėjo pečiais. – Viską žinau.
– Gerai, tai kur mes dabar?
– Helstonas, Anglija, – jis pasikrapštė nagu galvą ir užsimerkė, – 1854-ieji, pagal tavo skaičiavimą. – Tada sunėrė pirštus ir it koks mokinukas per istorijos pamoką išpylė: – Ramus pietinis miestelis Kornvalio grafystėje, kurį įkūrė pats karalius Džonas. Kukurūzai pakankamai aukšti, tad, sakyčiau, pataikėme į vidurvasarį. Gaila, kad ne gegužė – čia jie taip švenčia Floros dieną, kad nepatikėtum. O gal ir patikėtum! Tavo praeities „aš“ dvejus metus iš eilės čia buvo puotos karalienė. Matai, jos tėvas – labai turtingas. Pradėjo nuo prekybos variu...
– Skamba puikiai, – pertraukė Liusė ir pradėjo bastytis po pievelę. – Einu ten. Noriu su ja pasikalbėti.
– Pakentėk. – Bilas aplenkė ją, apsisuko ir pakibo prieš pat jos veidą ore. – Su šiais? Jie visai netinkami.
Jis pirštu pasukiojo aplink, ir Liusė suprato, kad jis kalbėjo apie jos drabužius. Ji vis dar vilkėjo italų seselės uniformą iš Pirmojo pasaulinio karo.
Jis suėmė sijono apačią ir pakėlė pasižiūrėti.
– O kas po šiuo? Čia Converse sportbačiai? Juokus mėgsti. – Jis supliaukšėjo liežuviu. – Kaip tau apskritai pasisekė nepražūti tuose kituose gyvenimuose be manęs...
– Ačiū, man visai neblogai sekėsi.
– Jei nori čia pabūti ilgiau, teks labiau pasistengti, nepakaks vien „neblogai“.
Bilas perskrido į Liusės veido aukštį, tada apskrido ją tris kartus. Liusė atsisuko pažiūrėti, bet jis dingo.
Tada, po sekundės, išgirdo jo balsą – nors skambėjo tarsi sklistų iš labai toli.
– Taip! Nuostabu, Bilai!
Netoli namo ore pasirodė pilkas taškas, kuris didėjo, didėjo, kol pagaliau išryškėjo akmeninės Bilo raukšlės. Jis skrido link jos, rankose nešdamas tamsų ryšulį.
Priskridęs tiesiog patempė ją už skvernų, ir apdribusi balta seselės uniforma nuslydo nuo jos. Liusė droviai prisidengė rankomis nuogą kūną, bet, atrodo, vos po sekundės jau buvo apvilkta apatiniais drabužiais ir ilga juoda suknia.
Bilas sukosi tarsi įsijautusi siuvėja: suveržė liemenį korsetu, kol sutvarkė taip, kaip turi būti. Apatiniams drabužiams panaudota tiek daug taftos, kad netgi stovint ramiai, pučiant vos juntamam vėjeliui, viskas šiugždėjo.
Mergina pamanė, kad šiam laikotarpiui pasidabino gan tinkamai – kol ties liemeniu nepastebėjo baltos prijuostės. Apsičiupinėjusi plaukus, nusiėmė baltą tarnaitės kepuraitę.
– Aš – tarnaitė? – nustebo.
– Taip, Einšteine, tu – tarnaitė.
Liusė pasijuto kiek nusivylusi, nors žinojo, kad tai kvaila. Namų valda atrodė tokia didžiulė, sodai – tokie mieli. Na, ji žinojo, kad žengia ieškojimų keliu ir visa kita, bet ar negalėjo tiesiog vaikštinėti čia kaip tikra senamadiška ledi?
– Maniau, sakei, kad mano šeima buvo turtinga.
– Tavo praeito gyvenimo šeima buvo turtinga. Labai turtinga. Pamatysi, kai ją susitiksi. Jos vardas – Liusinda, ir, beje, įsivaizduoja, kad tavo pravardė – visiška bjaurastis . – Bilas aukštai iškėlė nosį ir atrodė gan juokingai, vaidindamas snobą. – Ji yra turtinga, o tu, brangioji, esi keliautoja laiku, įsibrovėlė, kuri neišmano šios aukštuomenės standartų. Tad, jei nenori pasirodyti kaip kokia siuvėja iš Mančesterio ir būti išprašyta nė nespėjus šnektelėti su Liusinda, turi veikti slapta. Gali būti indų plovėja. Tarnaitė. Naktipuodžių prižiūrėtoja. Tau spręsti. Nebijok, aš tau nesipainiosiu. Galiu pradingti akimirksniu.
Читать дальше