Лорен Кейт - Aistringieji

Ji ėmė vėduoti rankose laikyta popierių krūva sau į veidą. Danielis paėmė ją už rankos ir pasodino ant lovos krašto.

– Prašau, – tarė, – ar gali pasakyti, ar čia nebuvo tokios merginos...

Tokios, kaip tu .

– Dorija? – paklausė Liucija. – Tavo... draugė? Trumpais, gražiais plaukais ir juokingais bateliais?

– Taip, – iškvėpė Danielis. – Ar galėtum mane pas ją nuvesti? Tai labai skubu.

Liucija papurtė galvą. Ji vis nesiliovė spoksojusi į jo kaklą.

– Kiek laiko aš čia? – paklausė jis.

– Tave atvežė tik šiąnakt, – atsakė ji. – Nepameni?

– Labai miglotai, – pamelavo Danielis. – Tikriausiai stipriai susitrenkiau galvą.

– Buvai smarkiai sužeistas, – palinksėjo ji. – Seselė Fiero net nemanė, kad tau pavyks išgyventi iki ryto, kol ateis daktarai...

– Tiesa, – prisiminė jis. – Tikrai nemanė.

– Bet tu išgyvenai, ir mes tuo labai džiaugėmės. Manau, Dorija budėjo prie tavęs visą naktį. Ar atsimeni?

– Kodėl turėjo budėti? – spoksodamas į Liuciją šiurkščiai paklausė Danielis.

Aišku, Liusė budėjo prie jo. Danielis būtų pasielgęs lygiai taip pat.

Liucija prunkštelėjo. Jis nuliūdino ją, nors iš tikrųjų turėjo pykti tik ant savęs. Jis apkabino mergaitę ranka per pečius ir vos neapsvaigo. Kaip lengva įsimylėti ją bet kurią egzistavimo akimirką! Jis prisivertė atsilošti atgal, kad galėtų susikaupti.

– O ar žinai, kur ji dabar?

– Ji išėjo. – Liucija nervingai kramtė lūpą. – Kai tu dingai, ji nusiminė ir kažkur išėjo. Tik nežinau kur.

Vadinasi, ji vėl pabėgo. Koks kvailas pasijuto Danielis, lėtai kiūtindamas laike, kol ji skuodžia visu greičiu. Visgi reikėjo ją pasivyti; o gal pavyks sugrąžinti ją į tą akimirką, kai galėtų viską pakeisti. Tuomet jis galėtų niekada jos nepalikti, neleistų, kad jai nutiktų kas nors blogo ir būtų su ja, mylėtų visada.

Jis pašoko nuo lovos. Jau siekiant duris, jaunoji mergaitė truktelėjo jį atgal.

– Kur eini?

– Turiu eiti.

– Paskui ją?

– Taip.

– Bet tu turi dar pabūti čia ilgiau. – Jos delnas jo rankoje drėko. – Visi daktarai sakė, kad tau reikia poilsio, – tarė švelniai. – Nežinau, kas man darosi. Man tik būtų labai sunku, jei išeitum.

Danielis jautėsi siaubingai. Jis prispaudė mažą Liucijos rankutę sau prie širdies.

– Mes dar susitiksime.

– Ne, – ji papurtė galvą. – Man tą patį sakė tėtis ir brolis, tada jie išėjo į karą, ir abu žuvo. Man nieko nebeliko. Prašau, neišeik.

Danielis norėjo persiplėšti. Bet norint kada nors ją dar rasti, vienintelis būdas buvo tą akimirką išeiti.

– Kai karas baigsis, mudu vėl susitiksime. Vieną vasarą nuvyksi į Florenciją ir, kai būsi pasiruošusi, rasi mane Boboli soduose...

– Ką?

– Tiesiai už Pičio rūmų, Vorų gatvės gale, kur žydės hortenzijos. Ieškok manęs ten.

– Tu tikriausiai kliedi. Tai beprotybė!

Jis palinksėjo galva. Taip ir buvo. Jis bjaurėjosi tuo, kad nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik šią gražią, mielą mergaitę nukreipti tokia bjauria kryptimi. Tada jai teks eiti į sodus, kaip kad dabar Danieliui teko sekti Liusindą.

– Aš būsiu ten ir tavęs lauksiu. Patikėk manimi.

Bučiuodamas jos kaktą, jis jautė, kaip jos pečiai dreba nuo tylaus kūkčiojimo. Priešindamasis visiems instinktams, Danielis nusisuko ir nėrė ieškoti Pranešėjo, per kurį galėtų išeiti.

Penktas skyrius

IŠKRYPSTANT IŠ KELIO

HELSTONAS, ANGLIJA

1854 M. BIRŽELIO 18 D.

Liusė įsiveržė į Pranešėją kaip nevaldomas automobilis.

Ji trankėsi ir atsimušinėjo į šešėliuotus kraštus, tarsi įmesta į šiukšlių vamzdį. Mergina nežinojo, kur keliauja, ir ką ras atsiradusi naujoje vietoje. Pastebėjo tik tai, kad šįkart Pranešėjas atrodė siauresnis ir mažiau lankstus už paskutinįjį. Be to, jame švilpė drėgnas, čaižus vėjas, nutrenkęs į neregėtai gilų ir tamsų tunelį.

Jai džiūvo burna, jautėsi nuovargis po nemigo nakties ligoninėje. Su kiekvienu posūkiu Liusės pasitikėjimas silpo.

Ką ji veikė šiame tunelyje?

Ji užsimerkė ir stengėsi galvoti apie Danielį: stiprų jo rankų glėbį, degančias akis, tai, kaip pasikeičia jo veidas, jai įėjus. Apie ramybę, kurią jaučia apglėbta jo sparnų, neregėtas aukštumas ir tai, kaip visi rūpesčiai dingsta kažkur toli toli.

Kaip kvaila buvo bėgti! Tą naktį jos kieme atrodė teisinga žengti pro Pranešėją – vienintelis teisingas žingsnis. Bet kodėl? Kodėl ji taip elgėsi? Kokia kvaila mintis privertė manyti, kad tai protingas žingsnis? O dabar ji buvo toli nuo Danielio, nuo visų, kurie jai rūpi. Ir visa tai per ją.

– Tu – kvailė! – suriko tamsoje.

– Ei, klausyk, – pasigirdo gergždžiantis ir šiurkštokas balsas. Atrodo, jis sklido visai šalia Liusės. – Prašyčiau be įžeidinėjimų!

Liusė sustingo. Juk toje visiškoje tamsoje jos Pranešėjo viduje negalėjo būti nieko kito. Tiesa? Tikriausiai jai pasigirdo. Ji pasistūmė į priekį, greičiau.

– Pristabdyk, nagi?

Ji sulaikė kvėpavimą. Kad ir kas tai buvo, neatrodė iškraipytai ar labai toli. Kažkas tarsi kalbėjo per šešėlį. Ne, kažkas buvo viduje . Kartu su ja.

– Čia kas nors yra? – pašaukė nedrąsiai.

Jokio atsakymo.

Čaižus vėjas Pranešėjo viduje vis garsėjo, užgulė ausis. Ji kliuvinėdama veržėsi tolyn į tamsą. Darėsi vis baisiau, kol vėjo riaumojimas nutilo ir pasigirdo kitas garsas – šniokštimas. Tarsi tolumoje dužtų bangos.

Ne, tas garsas buvo pernelyg vienodas, kad jį skleistų bangos, pagalvojo Liusė. Krioklys.

– Sakiau pristabdyk .

Liusė krūptelėjo. Tas balsas vėl čia. Vos per sprindį nuo jos ausies – ir jai bėgant nė kiek neatsiliko. Šįkart atrodė, kad balsas susierzinęs.

– Tu niekada nieko neišmoksi, jei ir toliau taip puldinėsi.

– Kas tu? Ko nori? – šaukė ji. – Ach!

Ji žandu atsitrenkė į kažką šaltą ir kietą. Ausis užplūdo krioklio srovės gausmas – taip arti, kad ji net jautė vandens lašus ant odos.

– Kur aš?

– Tu čia. Tu... Pauzėje. Kada nors teko girdėti apie stabtelėjimą pauostyti bijūnų?

– Nori pasakyti, rožių.

Liusė apsidairė tamsoje, įkvėpė aitraus mineralų kvapo. Jis nebuvo nemalonus ar nepažįstamas, tik painus. Ji suvokė, kad vis dar neišžengė iš Pranešėjo į kažkurį gyvenimą, o tai galėjo reikšti tik...

Ji vis dar buvo viduje.

Ten buvo labai tamsu, bet jos akys priprato. Pranešėjas įgavo kažkokios mažos olos formą. Už jos stovėjo siena, sudaryta iš tokio pat šalto akmens, kaip ir žemė. Joje išsigraužusi vandens srovė tekėjo žemyn. Krioklys, kurį ji girdėjo, buvo kažkur viršuje.

O kas apačioje? Keli metrai akmeninės briaunos ir paskui – nieko. Už jos driekėsi juoduma.

– Niekada nemaniau, kad galima tai padaryti, – sušnibždėjo sau Liusė.

– Ką? – paklausė kimus balsas.

– Sustoti Pranešėjo viduje, – atsakė ji. Ji kalbėjo su juo, bet vis dar negalėjo jo matyti. Tai, kad ji įstrigo nežinia kur su nežinia kuo , be abejo, kėlė nerimą. Tačiau ji negalėjo atsistebėti aplinka. – Nė nenutuokiau, kad egzistuoja tokia vieta. Vieta tarp gyvenimų.

Flegmatiškas prunkštelėjimas.

– Galėtum visą knygą parašyti apie tai, ko dar nežinai, brangioji. Tiesą sakant, manau, kažkas ją jau spėjo parašyti. Bet tai nei čia, nei ten. – Garsus nusikosėjimas. – Beje, aš ir norėjau pasakyti „bijūnai“.