Лорен Кейт - Aistringieji

– Nebūk mažvaikė.

Liusė sumirksėjo. Ji manė, kad mergaitė kalbėjo su ja, bet pamatė, kad Liucija bara save. Liusė išsitiesė, stengdamasi suturėti drebančius pečius, kad atrodytų kuo ramesnė seselė.

– Liucija.

Liusė ištiesė rankas į mergaitę, kuri artėjo, norėdama apsikabinti.

Tačiau mergaitė atsitraukė, nusisuko nuo Liusės į tuščią Danielio lovą.

– Man viskas gerai. – Ji grįžo prie darbo, keitė patalynę. – Vienintelis dalykas, ką galime patys kontroliuoti – tai mūsų darbas. Taip visada sako seselė Fiero. O viso kito nesuvaldysime.

Ne. Liucija klydo, bet Liusė nežinojo, kaip galėtų paprieštarauti. Galbūt Liusė ir ne viską suprato, bet suprato vieną: jos gyvenimą nebūtinai valdo kažkas kitas. Ji pati savo likimo kalvė. Galbūt ji dar visko neišsiaiškino, bet jautė, kaip artėja prie tiesos. Argi ji apskritai čia būtų atsiradusi? Kaip kitaip būtų žinojusi, kad laikas keliauti toliau?

Vėlyvo ryto šviesoje nuo atsargų spintelės kampe nusidriekė šešėlis. Jis atrodė toks, kurį galėtų panaudoti, bet Liusė nebuvo tikra dėl savo sugebėjimų. Ji sutelkė į šešėlį dėmesį, kad pamatytų, kurioje vietoje jis virpa.

Štai. Pamatė, kaip jis trukčioja. Stengdamasi nugalėti vis dar kamavusį šleikštulį, ji sugriebė šešėlį.

Kitoje kambario pusėje Liucija sutelkė dėmesį į patalynę, stengėsi neparodyti, kad vis dar verkia.

Liusė veikė labai staigiai: suminkė Pranešėją į rutulį ir ištaisė jo formą pirštais greičiau nei bet kada iki šiol.

Ji sulaikė kvapą, sugalvojo norą ir dingo.

Ketvirtas skyrius

LAIKAS DRASKO SENAS ŽAIZDAS

MILANAS, ITALIJA

1918 M. GEGUŽĖS 25 D.

Išžengęs iš Pranešėjo Danielis atrodė budrus ir susirūpinęs.

Jis dar nebuvo pratęs greitai susivokti, kur ir kokiame laike atsirado, tad tiksliai nežinojo, ką daryti. Žinojo tik tai, kad bent jau kažkur netoliese turėtų būti kažkuri Liusės versija, kuriai, be abejo, jo reikės.

Jis atsidūrė baltame kambaryje. Balta patalynė ant lovos priešais, baltai dažyti lango rėmai, skaisčiai balta saulės šviesa, prasiskverbusi pro stiklą. Tą akimirką visur vyravo tyla. Bet tada užplūdo prisiminimų banga.

Milanas.

Jis atsidūrė toje pačioje ligoninėje, kur jį slaugė per pražūtingą žmonijai Pirmąjį pasaulinį karą. Ten, kampe, lovoje gulėjo Travertis, palatos draugas iš Salerno. Šis užmynė paslėptą miną, traukdamas į valgyklą. Abi Traverčio kojos buvo apdegusios ir sulaužytos, bet jis atrodė toks žavus, kad visos seselės paslapčia nešė jam viskio butelius. Jis nuolat juokaudavo su Danieliu. O kitoje palatos pusėje gulėjo Maksas Porteris, britas apdegusiu veidu. Jis niekada nė necyptelėjo, tik kartą rėkė ir galutinai prarado viltį, kai jam nuėmė tvarstį.

Tuo metu abu Danielio palatos draugai dėl morfijaus giliai miegojo.

Palatos viduryje stovėjo lova, kurioje teko gulėti, kai kulka pataikė jam į kaklą fronte prie Pjavės upės. Tai įvyko per aplaidumą: jie beveik patys įlindo liūtui į nasrus. Tačiau Danielis stojo į kareivių gretas vien todėl, kad žinojo, jog Liucija dirbo sesele. Jis patrynė kadaise sužeistą vietą. Skaudėjo, tarsi viskas būtų nutikę vakar.

Jei Danielis čia gulėjo pakankamai ilgai, kad leistų sugyti žaizdai, gydytojai būtų apstulbę dėl to, kad neliko jokio rando. Šiandien jo kaklas atrodė lygutėlis, be jokio rando, tarsi niekad nebuvęs pašautas.

Per daugybę metų Danielį mušė, daužė, mėtė iš balkono, peršovė kaklą, pilvą, koją, kankino ant karštų anglių ir tampė tuzino miestų gatvėmis. Tačiau atidžiai pažiūrėjus, ant jo odos buvo matyti tik du maži randai: dvi šviesios linijos virš menčių, kur išsiskleidžia sparnai.

Tokius randus turi visi puolę angelai, įsikūniję į žmones. Galima sakyti, užtekdavo parodyti tuos randus vieni kitiems.

Daugelis galėjo džiaugtis imunitetu randams. Na, išskyrus Arianą, tačiau tas randas ant jos kaklo – jau kitas pasakojimas. O štai Kemas ir Rolandas įsiveldavo į pačias žiauriausias kovas. Žinoma, jie niekada nepralaimėjo mirtingiesiems, bet, regis, mėgaudavosi galimybe kiek pasitaršyti. Žinojo, kad po poros dienų vis tiek neliks nė žymės.

Išnykstantys randai rodė Danieliui, kad jo likimas – ne paties rankose. Jokia nelaimė nepalikdavo pėdsako. O labiausiai slėgė jo paties tuštuma. Ypač kalbant apie Liusę.

Staiga jis prisiminė, kaip ją matė 1918-aisiais. Liusė. Ir prisiminė, kaip pabėgo iš ligoninės.

Štai šis dalykas vis dėlto sugebėjo palikti Danieliui randą – jo sieloje.

Tada jis sutriko, išvydęs ją, visai taip pat, kaip jautėsi ir dabar. Tuo metu jis manė, kad mirtingoji Liusinda jokiu būdu nesugebėtų to padaryti – galvotrūkčiais keliauti laiku ir lankyti savo senųjų „aš“. Ji išvis neturėtų būti gyva. Dabar, aišku, Danielis sužinojo, kad Liusindos Prais gyvenime kažkas pasikeitė. Bet kas? Viskas prasidėjo nuo įsipareigojimo Rojui, bet tai dar ne viskas...

Kodėl jam nepavyko suprasti? Jis juk žinojo prakeiksmo taisykles ir nustatymus taip pat gerai kaip ir visa kita, argi atsakymas į šį klausimą galėjo jį aplenkti?..

Liusė. Tikriausiai ji pati išmoko keliauti į praeitį. Nuo tokios minties jo širdis suvirpėjo. Tikriausiai viskas įvyko peržengus Pranešėjus. Žinoma, jai tikriausiai teko kažką pakeisti, kad visa tai taptų įmanoma. Bet kada? Kur? Kaip? Danieliui niekaip nesisekė to suprasti.

Reikėjo ją surasti. Jis visada žadėdavo tai. Tačiau taip pat reikėjo užtikrinti, kad jis padarys viską, ką turi, pakeis viską, ką reikia, kad Liusinda Prais – jo Liusė – galėtų gyventi.

Galbūt, jei pavyktų atsidurti viename laike, galėtų jai padėti. Galėtų nukreipti ją į tą akimirką, kai ji pakeitė žaidimo taisykles visiems. Gal jis pražiopsojo ją Maskvoje, bet dar galėjo rasti šiame gyvenime. Bet reikėjo išsiaiškinti, kodėl ji atsidūrė čia. Giliai jos atmintyje visada glūdėjo priežastis, kažkas ilgai laikyta viduje...

Oi .

Jo sparnai degė, kankino gėda. Šiame gyvenime Italijoje jai teko tamsi ir nemaloni mirtis. Viena blogiausių. Jis niekada nenustos kaltinęs savęs už tai, kaip baisiai jai teko pasitraukti iš šio gyvenimo.

Bet tai vyko prieš daugybę metų nuo to, kur šiandien stovėjo Danielis: ligoninėje, kur jie pirmąkart susitiko. Liucija dar buvo tokia jauna ir miela, nekalta ir kartu šelmiška. Čia ji labai greitai ir stipriai įsimylėjo Danielį. Nors ji buvo dar per jauna, kad Danielis galėtų atsakyti tuo pačiu, tačiau jis niekad neatkalbinėjo mergaitės nuo jausmų. Ji kartais įsprausdavo į jo ranką savąją vaikštinėdama po oranžiniais medžiais Florencijos parke, bet kai jis ją suspausdavo, Liucija parausdavo. Danieliui tai sukeldavo juoką: vieną akimirką ji elgdavosi itin drąsiai, o kitą – droviai. Ji vis sakydavo, kad norėtų kada nors už jo ištekėti.

– Tu sugrįžai!

Danielis atsisuko. Jis negirdėjo, kaip už nugaros atsivėrė durys. Pamačiusi jį, Liucija pašoko iš laimės. Ji tiesiog spindėjo išsišiepusi iki ausų. Jos grožis atėmė Danieliui žadą.

Ką ji turėjo omenyje, sakydama, tu sugrįžai? Ak! Juk jis slėpėsi nuo Liusės, bijodamas, kad gali netyčia ją pražudyti. Jam neleistina jai ką nors pasakyti; ji pati turėjo viską suprasti. Net jei pateiktų menką užuominą, ji tiesiog užsiliepsnotų. O jei būtų likęs čia, ji būtų užsispyrusi iškvosti, galbūt privertusi pasakyti tiesą... jis nedrįso.

Todėl jo ankstesnysis „aš“ pabėgo. Dabar jis tikriausiai Bolonijoje.

– Kaip jautiesi? – paklausė Liucija, eidama link jo. – Tau reikėtų gulėti lovoje. Tavo kaklas... – ji norėjo paliesti tą vietą, kurioje prieš devyniasdešimt metų Danielį pašovė. Jos akys iššoko ant kaktos. Netikėdama tuo, ką mato, mergaitė purtė galvą. – Maniau... galiu prisiekti...