Лорен Кейт - Aistringieji

Ji pagriebė reikmenis ir nubėgo per gatvę. Prieš ją atsivėrė siaubingas vaizdas. To kareivio, kurį norėjo išgelbėti, nebebuvo. Aplink gulėjo šimtai vyrų, kuriems reikėjo pagalbos. Ji pažvelgė į tvarsčius rankose ir svarstė, ką daryti.

– Sesele! – pakvietė vienas vyras. Jis stūmė neštuvus pro greitosios pagalbos automobilio galines duris. – Sesele! Šitam reikia seselės.

Liusė susigaudė, kad kviečia ją.

– Oi, – sutriko. – Manęs?

Ji pažvelgė į greitąją. Ten viskas suversta ir tamsu. Nors automobilis įrengtas gabenti du pacientus, tačiau dabar jame gulėjo net šeši. Sužeisti kareiviai tysojo ant neštuvų trim aukštais kiekvienoje pusėje. Liusei nebuvo niekur vietos, nebent ant grindų.

Kažkas patempė ją į šoną: vyras, vežantis dar vieną sužeistąjį ant neštuvų, įkišo jį į tą siaurutį tarpą ant grindų. Ten paguldytas kareivis jau buvo be sąmonės, juodi plaukai draikėsi palei veidą.

– Nagi, – kareivis paragino Liusę. – Jau važiuoja.

Liusė nesujudėjo. Tada jis parodė į taburetę, pririštą virve prie greitosios galinių durelių. Jis pasilenkė, kad padėtų jai užlipti ant kėdės. Nugriaudėjo dar vienas sprogimas. Liusei išsprūdo klyksmas.

Ji apgailestaujančiai pažvelgė į kareivį, giliai įkvėpė ir šoktelėjo ant taburetės.

Jai įsitaisius, kareivis padavė vandens ąsotį, marlės dėžę ir tvarsčius. Dar nespėjus uždaryti durų, Liusė sustabdė:

– Palauk. O ką man daryti?

Vyriškis trumpai patylėjęs tarė:

– Juk žinai, kaip toli iki Milano. Sutvarstyk žaizdas ir pasirūpink, kad jie patogiai gulėtų. Pasistenk kuo geriau.

Trinktelėjo greitosios durys su ant pririštos kėdės sėdinčia Liuse. Jai teko įsikibti, kad nenukristų ant priešais po kojomis gulinčio kareivio. Greitosios automobilyje buvo be galo tvanku. Siaubingai dvokė. Vienintelis šviesos šaltinis – nešiojamoji lempa, pakabinta ant vinies viename kampe. Vienintelis langas – jai už nugaros, duryse. Ji taip ir nesužinojo, kas nutiko Džiovaniui, vaikinui peršautu pilvu. Nežinojo, ar dar kada nors pamatys jį. Ar pavyks išgyventi šią naktį.

Suburzgė variklis. Greitosios pagalbos automobilis įsijungė sireną ir pajudėjo. Vienas kareivis, paguldytas ant viršutinio gulto, suvaitojo.

Kai automobilio greitis suvienodėjo, Liusė išgirdo kažką lašantį. Ji palinko į priekį nuo taburetės, pasinerdama į nešiojamosios lempos prieblandą.

Nuo viršutiniame aukšte gulėjusio kareivio kraujas sunkėsi per brezentą ir lašėjo ant gulinčiojo žemiau. Viduriniame aukšte įsprausto kareivio akys buvo atmerktos. Jis stebėjo, kaip kraujas laša ant krūtinės, bet buvo taip smarkiai sužeistas, kad net nepajėgė pasitraukti. Tačiau neišleido nė menkiausio garso. Bent jau, kol kraujo lašai nevirto srove.

Liusė sušniurkščiojo kartu su kareiviu. Ji stojosi nuo taburetės, tačiau ant grindų nebuvo vietos – nebent peržergus gulintį kareivį. Ji labai atsargiai pastatė pėdas prie jo krūtinės. Nelygiu keliu važiuojantis greitosios automobilis drebėjo, seselei teko įsikibti į viršutiniame aukšte įrengtą paciento gultą, laikant saujoje paruoštą marlę. Vos per kelias sekundes pro pirštus persisunkė kraujas.

– Padėkite! – sušuko greitosios vairuotojui, net nežinodama, ar jis ją girdi.

– Kas atsitiko? – vietine tarme paklausė vairuotojas.

– Tas žmogus – jis plūsta krauju. Bijau, kad jis miršta.

– Gražuole, visi žmonės miršta, – atsakė vairuotojas. Nejaugi šią akimirką jis dar sugeba flirtuoti? Po sekundėlės jis atsisuko ir pažiūrėjo pro langelį. – Klausyk, man labai gaila, bet nieko negalime padaryti. Turiu nuvežti likusius gyvus vyrukus į ligoninę.

Jis sakė tiesą. Per vėlu. Liusei atitraukus ranką nuo gulto, vėl pasipylė kraujas. Taip smarkiai, kad net sunku įsivaizduoti.

Liusė nerado tinkamų žodžių paguosti viduriniame gulte plačiai atmerktomis akimis ir pabalusiomis lūpomis besimeldžiančiam vaikinui. Kraujas iš virš jo gulėjusio kareivio nubėgo per šonus ir susitvenkė palei jo šlaunis.

Liusė norėjo užsimerkti ir dingti. Ji jau norėjo pasinaudoti pakabintos lempos mestu šešėliu, rasti Pranešėją ir žengti kur nors kitur. Bet kur.

Pavyzdžiui, į paplūdimį šalia „Pakrantės“ mokyklos mokinių miestelio. Kur ant vandenyno kranto, po žvaigždėtu dangumi ją šokdino Danielis. Arba skaidrutėliame vandenyje, kur abu šoko maudytis. Tada ji vilkėjo geltoną maudymosi kostiumėlį. Tą greitąją iškeistų net į pačias žiauriausias akimirkas „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, pavyzdžiui, į tą naktį, kai ėjo susitikti su Kemu bare. Pavyzdžiui, kai jį pabučiavo. Netgi Maskvoje buvo geriau. Dar niekada gyvenime neteko atsidurti tokioje situacijoje.

Išskyrus...

Aišku, kad teko. Jai tikrai kažkada teko išgyventi kažką labai panašaus. Juk todėl čia ir atsidūrė. Kažkur šiame karo nuniokotame krašte gyveno mergaitė, kuri mirė ir atgimė, ir vėliau tapo ja. Be jokios abejonės. Ji tikriausiai kažkada rišo žaizdas, nešė vandenį ir iš paskutiniųjų laikėsi neapsivėmusi. Mintys apie mergaitę, kuri kažkada visa tai išgyveno, suteikė Liusei stiprybės.

Kraujo srovė sulėtėjo, kol galiausiai leidosi tik keli lašai. Apačioje gulintis vyrukas apalpo, tad Liusė ilgai žvalgėsi tyloje. Kol lašėjimas liovėsi visai.

Tada pasiėmė rankšluostį, vandenį ir pradėjo plauti viduriniame gulte esantį kareivį. Jis jau kurį laiką nesiprausė. Liusė švelniai jį apiprausė ir pakeitė tvarstį ant galvos. Jam atsipeikėjus, davė gurkštelti vandens. Kareivis pradėjo ramiau kvėpuoti ir nustojo išsigandusiomis akimis spoksoti į viršutinį gultą. Panašu, kad jam pasidarė patogiau.

Regis, visiems kareiviams pasidarė ramiau, kai ji pradėjo rūpintis. Netgi tam, kuris gulėjo ant grindų niekad neatsimerkdamas. Ji nuprausė ant viršutinio gulto buvusio, jau mirusio vaikino veidą. Net negalėjo paaiškinti kodėl. Tiesiog norėjo, kad ir jam būtų ramiau.

Sunku pasakyti, kiek prabėgo laiko. Liusė težinojo tai, kad buvo tamsu ir ankšta, kad jai skaudėjo nugarą ir džiūvo gerklė, kad buvo išsekusi – visgi laikėsi nepalyginti geriau už bet kurį, gulintį tame greitosios automobilyje.

Paskutinį pasiliko kairėje pusėje, apatiniame gulte gulėjusį kareivį. Jį smarkiai sužeidė į kaklą, ir Liusė nerimavo, kad pakeitus tvarstį, jis neteks dar daugiau kraujo. Ji stengėsi iš paskutiniųjų. Sėdėdama ant gulto krašto šluostė jo suodiną veidą, nuplovė kraują nuo šviesių plaukų. Kad ir koks purvinas, tačiau jis atrodė gražus. Labai gražus. Tačiau jos dėmesį prikaustė jo kaklas, iš kurio net per marlę sunkėsi kraujas. Kaskart, jai net nespėjus prisiliesti prie kaklo, jis iš skausmo šaukė.

– Nebijok, – šnabždėjo ji. – Tu išgyvensi.

– Žinau. – Jis taip tyliai sušnabždėjo, taip liūdnai, kad Liusei pasirodė, jog jai pasigirdo. Iki tos akimirkos ji manė, kad šis kareivis guli be sąmonės, bet kažkas jos balse jį palietė.

Jo akių vokai suvibravo. Tada iš lėto atsimerkė.

Violetinės akys.

Liusei iš rankų net vandens ąsotis iškrito.

Danielis .

Instinktai skatino prišliaužti prie jo ir apipilti lūpas bučiniais, apsimesti, kad jis nebuvo taip smarkiai sužeistas, kaip iš tikrųjų.

Ją išvydus, Danielio akys išsiplėtė, jis bandė sėstis. Bet tada iš žaizdos vėl paplūdo kraujas, veidas neteko spalvos. Liusė neturėjo kito pasirinkimo, todėl uždraudė jam keltis.

– Ššš . – Prispaudė jo pečius atgal prie neštuvų, norėdama, kad jis atsipalaiduotų.

Kol ji prilaikė, kareivis šnairavo, stengdamasis geriau į ją įsižiūrėti. Su kiekvienu bandymu pro tvarstį paplūsdavo ryškus kraujas.