Лорен Кейт: Aistringieji

– Danieli, privalai liautis priešinęsis, – maldavo seselė. – Prašau, nebesipriešink. Dėl manęs.

Jų žvilgsniai sustingo ilgai akimirkai, kol greitoji staiga sustojo. Atsidarė galinės durys. Plūstelėjo gaivaus oro gūsis. Gatvėje buvo tylu, tačiau net vidurnaktį jautėsi, kad atvažiavo į didelį miestą.

Milanas. Tą sakė kareivis, kuris įsodino Liusę į greitosios pagalbos automobilį. Tikriausiai jie atvažiavo į Milano ligoninę.

Pasirodė du uniformuoti vyrai ir pradėjo greitai traukti neštuvus. Per kelias minutes sužeistuosius užkėlė ant ratukų ir nuvežė. Vyrai patraukė Liusę, kad netrukdytų ištraukti Danielio neštuvų. Jo akių vokai vėl suvibravo, pasirodė, kad jis tiesia jai ranką. Ji tol žiūrėjo pro greitosios galines duris, kol nebebuvo jų matyti. Tada pradėjo drebėti.

– Jums viskas gerai? – įkišusi galvą paklausė mergina. Ji atrodė sveika ir graži, mažomis, raudonomis lūpomis ir ilgais, tamsiais plaukais, pasuktais į šoną. Ji vilkėjo savo dydžio seselės apdarą – tokį baltą ir švarų, kad pasižiūrėjusi į savąjį Liusė prisiminė, koks jis kruvinas ir purvinas.

Liusė staiga pašoko. Ji jautėsi tarsi nutverta darant kažką negero.

– Viskas gerai, – išbėrė. – Aš tik...

– Nesiaiškink, – nukirto mergina. Kai apsižvalgė greitosios pagalbos automobilyje, jos veidas ištįso. – Matyti, kad šis reisas buvo tikrai nelengvas.

Mergina įkėlė kibirą vandens į greitąją ir įsiropštė pati. Ji nedelsdama ėmėsi darbo: nušveitė kruvinus gultus, iššluostė grindis, taškydama raudono vandens bangas pro galines duris. Ji pakeitė permirkusias paklodes švariomis ir įpylė daugiau žibalo į lempą. Iš veido atrodė ne daugiau kaip trylikos.

Liusė stojosi padėti, bet mergaitė pamojo nesikelti.

– Sėdėk. Ilsėkis. Tave juk paskyrė čia, ar ne?

Liusė dvejodama palinksėjo.

– Tu visai viena parvažiavai iš fronto?

Mergaitė akimirką liovėsi valiusi, ir, kai pažvelgė į Liusę, jos šviesiai rudos akys prisipildė paguodos.

Liusė norėjo atsakyti, bet burna buvo tokia išdžiūvusi, kad net neįstengė prabilti. Jai prireikė tiek laiko susigaudyti, kad tą akimirką žiūrėjo į save.

– Viena, – leptelėjo. – Visai viena.

Mergaitė nusišypsojo.

– Na, jau nebe viena. Ligoninėje dirbame kelios. Mūsų seselės pačios šauniausios. Ir patys mieliausi pacientai. Manau, tau patiks. – Ji norėjo ištiesti ranką, bet tada pamatė, kokia ji purvina, tad sukikeno ir vėl pasiėmė grindų šluostę. – Mano vardas Liucija.

Liusė jau norėjo sakyti „ žinau“ .

– Mano...

Jos mintys ištuštėjo. Ji bandė sugalvoti sau vardą – bet kokį.

– Aš – Dorė... Dorija, – pagaliau tarė. Vardas beveik visai kaip mamos. – Ar žinai, kur nuvežė kareivius, kuriuos atgabenome čia?

– O, ne. Tu juk neįsimylėjai vieno jų, ar ne? – erzino Liucija. – Naujus pacientus vežame į rytinę palatą gaivinti.

– Į rytinę palatą, – pakartojo sau Liusė.

– Bet tu turėtum nueiti pas panelę Fiero seselių kambaryje. Ji mus registruoja ir sudarinėja tvarkaraštį. – Liucija vėl sukikeno ir tyliai pridūrė: – Ir linksminasi su daktaru antradieniais po pietų!

Liusė negalėjo liautis spoksojusi į Liuciją. Taip arti jos praeities „aš“ atrodė tokia tikra, tokia gyva, tokia mergaitė, su kuria Liusė akimirksniu susidraugautų, jei susitiktų normaliomis sąlygomis. Ji norėjo apkabinti Liuciją, bet jautė nepaaiškinamą baimę. Ji plovė žaizdas septyniems pusgyviams kareiviams – tarp jų ir savo gyvenimo meilei – bet pamačiusi Liuciją nežinojo, ką daryti. Mergaitė atrodė per jauna, kad suprastų paslaptis apie prakeiksmą, apie Atstumtuosius, kurias įminti troško Liusė. Ji pabūgo, kad pasakodama apie reinkarnaciją ir Rojų tik įbaugins Liuciją. Liucijos akyse atsispindėjo toks nekaltumas – Liusė suprato, kad Liucija žino dar mažiau už ją pačią.

Ji išlipo iš greitosios ir atbulomis nuėjo.

– Malonu susipažinti, Dorija, – šūktelėjo Liucija.

Bet Liusė jau buvo nuėjusi.

Prireikė įkišti nosį į šešias klaidingas palatas, išgąsdinti tris kareivius ir apversti vaistų spintelę, kol Liusė pagaliau jį surado.

Danielis buvo paguldytas į rytinę palatą su dar dviem kareiviais. Vienas jų visą laiką tylėjo; jo veidas buvo aptvarstytas. Kitas garsiai knarkė, iš po pagalvės kyšojo prastai paslėptas butelis viskio, o abi sulaužytos kojos sugipsuotos ir pakeltos.

Palata pasirodė pilka ir sterili, bet joje buvo langas, pro kurį buvo matyti plati miesto alėja, apaugusi oranžiniais medžiais.

Stovėdama šalia lovos, stebėdama jį miegantį, Liusė viską matė. Tai, kaip jų meilė galėjo čia sužydėti. Ji matė, kaip Liucija atneša Danieliui valgyti, o jis iš lėto jai atsiveria. Kol Danielis pasveiks, pora taps neišskiriama. Tai kėlė jai ir pavydą, ir kaltės, ir sumišimo jausmą, nes tuo metu negalėjo pasakyti, ar jų meilė būtų gražus, ar kaip tik priešingai – labai netinkamas dalykas.

Jei ji buvo tokia jauna jiems susipažįstant, tai šiame gyvenime jie tikriausiai užmegs labai ilgus santykius. Ji galės praleisti daug metų su juo, kol tai nutiks. Kol ji mirs ir reinkarnuosis kitame gyvenime. Ji tikriausiai galvojo, kad jie kartu gali praleisti visą amžinybę – ir tikriausiai nė nenutuokė, ką reiškia amžinybė .

Tačiau Danielis žinojo. Visada žinojo.

Liusė pritūpė prie jo lovos, stengdamasi nepažadinti. Galbūt jis ne visada toks sunkiai pasiekiamas ir užsisklendęs. Ji visai neseniai matė tame gyvenime Maskvoje, kaip jis kažką sušnibždėjo jos praeities „aš“, prieš pat jai mirštant. Galbūt, jeigu jai pavyktų pasikalbėti su juo šiame gyvenime, jis elgtųsi su ja visai kitaip negu tas Danielis, kurį ji pažinojo. Galbūt jis nebeslėps tiek daug. Galbūt padės viską suprasti. Galbūt įvairumo dėlei pasakys tiesą.

Tada galėtų grįžti į dabartį, ir joje nebeliktų paslapčių. Ji to ir norėjo: kad abu galėtų atvirai mylėti vienas kitą. Ir kad jai nereikėtų mirti.

Ji palietė jo skruostą. Ji mylėjo tą skruostą. Jis buvo sumuštas, sužeistas, sutrankytas, bet vis tiek toks šiltas ir švelnus, o svarbiausia, jis – Danielio. Jis atrodė kaip visada žavus. Jo veidas miegant atrodė toks ramus, kad Liusė būtų galėjusi žiūrėti į jį bet kokiu kampu ištisas valandas ir tai niekada neatsibostų. Jai jis atrodė tobulas. Jo tobulos lūpos atrodė lygiai tokios pat. Ji pirštu palietė jo lūpas. Šios buvo tokios minkštos, kad ji nesusilaikė nepasilenkusi jų pabučiuoti. Jis nė nesujudėjo.

Ji lūpomis pervedė žandikaulio kraštą, bučiniais leidosi ta nesužeista kaklo puse iki raktikaulio. Dešiniojo peties viršuje jos lūpos stabtelėjo ties mažyčiu baltu randu.

Kas nors kitas jo nebūtų net pastebėjęs, bet Liusė žinojo, kad būtent šioje vietoje išsiskleidžia Danielio sparnai. Ji pabučiavo randą. Jai buvo sunku matyti jį, gulintį tokį bejėgį ligoninės lovoje, žinant, kokių galių jis turi. Jam apglėbus Liusę sparnais, ji nebesugeba galvoti apie nieką kitą. Ko tik nebūtų atidavusi už tai, kad tie sparnai tą akimirką būtų išsiskleidę į didingą baltą reginį, kuris, atrodo, pavagia visą šviesą! Ji galva prisiglaudė jam prie peties, jautė, koks karštas tas randas.

Staiga jos galva pakilo. Nejučiomis užsnūdo, o per medines grindis vežamų neštuvų ratukų garsas iš koridoriaus ją pažadino.

Kiek valandų? Saulės spinduliai pro langą krito ant baltų paklodžių. Ji pasukiojo petį, stengdamasi pamankštinti raumenis. Danielis vis dar miegojo.