Лорен Кейт - Atgimusieji

Liusė prisiminė baltą Penės veidą, jame senkančią gyvybę.

– Kur dabar yra Sofija?

Danielis papurtė galvą.

– Nežinau. Deja, ko gero, netrukus tą sužinosime. Jaučiu, jog ji įsiskverbs į mūsų planus. – Angelas išsitraukė iš kišenės raktus ir vieną įkišo į keleivio dureles. – Tačiau ne dėl to šiuo metu tau derėtų nerimauti.

– Ir dėl ko gi turėčiau šiuo metu nerimauti? – paklausė Liusė, susmukusi ant pilku audiniu dengtos sėdynės.

Danielis pasuko raktelį ir lėtai sudrebėjęs variklis užsivedė. Praėjusį kartą sėdėdama šioje sėdynėje ji baiminosi, jog liko viena su juo. Tąnakt juodu pirmąkart pasibučiavo – bent jau taip ji tada manė.

Mėgindama užsisegti saugos diržą, pajuto, kaip ranką apglėbia Danielio pirštai.

– Atmink, – švelniai ištarė vaikinas ir neatitraukdamas pirštų pasilenkė užsegti saugos diržo. – Tam reikia įgūdžių.

Angelas pabučiavo ją į skruostą, paskui įjungė atbulinę pavarą ir greitai išlėkė iš drėgno miško ant siauro asfaltuoto dviejų eismo juostų kelio. Jie buvo vieni.

– Danieli? – vėl paklausė Liusė. – Dėl ko dar turėčiau nerimauti?

Vaikinas dirstelėjo į jos pižamą.

– Ar moki apsimesti, kad sergi?

Baltojo Taurus automobilio variklis dirbo tuščiąja eiga už Liusės tėvų namo. Ji nuslinko palei tris azalijų krūmus, augančius šalia miegamojo lango. Vasarą iš juodos dirvos vysis pomidorų virkščios, tačiau žiemą galinis kiemas atrodė tuščias ir niūrus, nelabai panašus į namus. Liusinda negalėjo prisiminti, kada paskutinįkart čia stovėjo. Išsmuko iš trejeto internatinių mokyklų, tačiau niekada nebuvo pasprukusi iš tėvų namų. Dabar sėlino vidun ir nežinojo, kaip atsidaro jos kambario langas. Apsidairė po mieguistą rajoną, dirstelėjo į tėvų vejos pakraštyje gulintį rytinį laikraštį rasotame plastikiniame maišelyje, į seną krepšinio lanką be tinklo Džonsonų keliuke kitapus gatvės. Jai išvykus niekas nepasikeitė. Niekas, išskyrus Liusę. Jeigu Bilui pasisektų, ar šis rajonas taip pat išnyktų?

Ji paskutinį sykį pamojavo automobilyje ją stebinčiam Danieliui, sunkiai įkvėpė ir nykščiais atplėšė apatinį lango rėmą nuo suskeldėjusių mėlynų palangės dažų.

Rėmas pakilo aukštyn. Kažkas, esantis viduje, atsidūrė prie lango. Liusė suglumusi luktelėjo. Balto muslino užuolaidos prasiskyrė ir atvirą erdvę užpildė pusiau šviesi, pusiau juoda jos buvusios priešės Molės Zanės galva.

– Kaip laikais, Kotlete?

Išgirdusi pravardę, kurią gavo pirmąją dieną „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, Liusė pasišiaušė. Ar sakydami, jog reikalais namuose pasirūpino, Danielis ir Rolandas turėjo galvoje Molę ?

– Mole, ką tu čia veiki?

– Eikš. Aš nesikandžioju. – Mergina ištiesė ranką, o jos nagai buvo nulakuoti skaisčiai žaliai.

Liusinda įsitvėrė Molės rankos, pasilenkė ir atsargiai pro langą įkišo vieną koją, paskui kitą.

Miegamasis atrodė mažas ir pasenęs tarsi kažkokios seniai gyvenusios Liusės laiko kapsulė.

Ant durų kabėjo įrėmintas Eifelio bokšto plakatas, lenta su plaukimo komandos pasižymėjimo ženklais iš Tunderbolto pradžios mokyklos. Po žaliais ir geltonais havajietiškais raštais išmarginta pūkine antklode gulėjo jos geriausia draugė Kelė.

Kelė išsirangė iš patalų, aplėkė lovą ir nuskriejo Liusei į glėbį.

– Man vis kartojo, kad tau viskas gerai, tačiau maždaug taip: Mes taip pat persigandę, tiesiog neketiname nieko nė žodeliu paaiškinti . Ar bent nutuoki, kaip buvo klaiku? Atrodė, jog tu visiškai dingai nuo Žemės paviršiaus...

Liusė stipriai ją apkabino. Kelės žiniomis, Liusė dingo tik praėjusią naktį.

– Gerai, judvi, – suniurzgė Molė tempdama Liusindą nuo Kelės. – Galėsite paaikčioti vėliau. Ne tam gulėjau tavo lovoje, užsimaukšlinusi tą pigų poliesterio peruką ir vaidindama gastroenterito ištiktą Liusę, kad abi dabar viską atskleistumėte. – Molė pavartė akis. – Diletantės.

– Palauk. Ką tu padarei? – paklausė Liusė.

– Kai tu... dingai, – Kelė sulaikė kvapą. – Supratome, kad to tavo tėvams paaiškinti nesugebėsime. Noriu pasakyti, aš , nors ir mačiau tai savomis akimis, vos galiu viską suvokti. Kai Gabė sutvarkė galinį kiemą, pasakiau tavo tėvams, jog pasijutai blogai ir atsigulei. Molė apsimetė tavimi ir...

– Laimei, tavo spintoje radau šitą, – Molė ant piršto pasukiojo trumpų banguotų plaukų peruką. – Helovino liekana?

– Supermoteris, – Liusė susiraukė ir nebe pirmą kartą pasigailėjo dėl vidurinėje mokykloje Helovino vakarėlyje vilkėto kostiumo.

– Na, tai padėjo.

Buvo keista matyti Molę – tą, kuri kadaise pasirinko Liuciferio pusę, – padedančią jai. Netgi Molė, kaip ir Kemas bei Rolandas, vėl pulti iš Dangaus nenorėjo. Todėl jie visi čia. Keista komanda.

– Pridengei mane? Nežinau, ką pasakyti. Ačiū.

– Nėra už ką, – tarsi atmesdama Liusės dėkingumą Molė trūktelėjo galvą į Kelės pusę. – Ji buvo tas tikrasis gražbylingas kipšas. Dėkok jai. – Iškišusi koją pro atvirą langą, Molė atsisuko. – Ar judvi susitvarkysite? – paklausė. – Turiu dalyvauti Vaflių namuose [1] vyksiančiame ypač svarbiame susitikime.

Liusė ištiesė iškeltus nykščius ir šleptelėjo ant lovos.

– Ak, Liuse, – sušnibždėjo draugė. – Tau išvykus visas kiemas liko padengtas pilkomis dulkėmis . Ta šviesiaplaukė Gabė kartą švystelėjo ranka ir viskas dingo . Tada pasakėme, kad sergi, visi kiti išėjo namo, o mes drauge su tavo tėvais suplovėme indus. Iš pradžių maniau, jog Molė baisoka, tačiau iš tiesų ji šauni. – Kelė prisimerkė. – Kur tu išvykai ? Kas nutiko? Išties išgąsdinai, Liuse.

– Net nežinau nuo ko pradėti, – atsakė Liusinda.

Pasigirdo pažįstamo durų girgždesio lydimas beldimas į duris.

Tarpduryje stovėjo Liusės motina, miegant išsitaršiusius plaukus sutramdžiusi geltonu segtuku. Dailiame veide nebuvo nė kruopelytės makiažo. Moteris laikė pintą padėklą su dviem apelsinų sulčių stiklinėmis, dviem lėkštėmis su sviestu pateptais skrebučiais ir Alka-Seltzer dėžute.

– Panašu, kad kažkas jaučiasi geriau.

Liusė palaukė, kol mama pastatė padėklą ant naktinio stalelio, ir apsivijusi rankomis jos liemenį veidu įsikniaubė į rožinį kilpinio audinio chalatą. Nuo ašarų gėlė akis. Mergina sušniurkščiojo.

– Mano mažoji mergaite, – prabilo mama, liesdama Liusės kaktą, skruostus ir tikrindama, ar nekarščiuoja.

Nors ji tokiu švelniu balsu į Liusę nesikreipė jau ištisą amžinybę, buvo taip gera jį girdėti.

– Myliu tave, mama.

– Nesakyk, kad Juodajam penktadieniui ji per silpna, – tarpduryje pasirodė Liusės tėtis, laikydamas žalią plastikinį laistytuvą. Šypsojosi, tačiau už akinių berėmiais stiklais pono Praiso akys atrodė sunerimusios.

– Jaučiuosi geriau, – atsakė Liusė. – Bet...

– Ak, Hari, – prašneko Liusės mama. – Žinai, kad turime ją vos vieną dieną. Mergaitei reikia grįžti į mokyklą, – atsisuko į dukterį. – Mieloji, neseniai skambino Danielis. Sakė, jog gali atvažiuoti ir nuvežti tave į „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą. Atsakiau, jog mudu su tavo tėčiu būtume patenkinti, tačiau...

– Ne, – greitai išbėrė Liusė prisiminusi planą, kurį automobilyje išdėstė Danielis. – Net jeigu ir negaliu važiuoti, judu vis tiek pasimėgaukite Juodojo penktadienio apsipirkimu. Tai Praisų šeimos tradicija.