Лорен Кейт - Atgimusieji

Visi susitarė, kad Liusė važiuos su Danieliu, o tėvai nuveš Kelę į oro uostą. Kol merginos valgė, Liusės tėvai sėdėjo ant lovos krašto ir kalbėjo apie Padėkos dieną. Gabė nublizgino visą porcelianą – tikras angelas . Jiems prabilus apie numatytus Juodojo penktadienio pirkinius – tavo tėčiui visada reikia įrankių – Liusė suvokė, jog į pokalbį teįsiterpė kvailais aha ir iš tiesų .

Kai tėvai pagaliau atsistojo ir nunešė lėkštes į virtuvę, o Kelė ėmė krautis daiktus, Liusė nužingsniavo į vonios kambarį ir uždarė duris.

Atrodė, kad pirmąkart per milijonus amžių vėl liko viena. Atsisėdo ant dailios taburetės ir pažvelgė į veidrodį.

Liko savimi, tačiau buvo tapusi kitokia. Žinoma, į ją žvelgė Liusinda Prais, tačiau...

Putliose lūpose glūdėjo Leila, tankiose plaukų bangose slėpėsi Lulu, sodria šviesiai ruda akių spalva švietė Lu Sin, o akių žiburėliuose mirgėjo Liucija. Liusinda ne viena. Ko gero, niekada nebebus viena. Ten, veidrodyje, žvelgė visi Liusindos įsikūnijimai, klausdami: Kas mums nutiks? Kas nutiks mūsų istorijai, mūsų meilei?

Mergina nusiprausė po dušu, apsimovė švarius džinsus, apsiavė juodais jojimo batais ir užsitraukė ilgą baltą nertinį. Atsisėdo ant Kelės lagamino, kol ši stengėsi jį užsegti. Tarp jų tvyrojo bjauri tyla.

– Tu – mano geriausia draugė, Kele, – pagaliau prabilo Liusė. – Išgyvenu tai, ko pati nepajėgiu suprasti. Tačiau taip yra ne dėl tavo kaltės. Atleisk, neišmanau, kaip aiškiau kalbėti, tačiau ilgėjausi tavęs. Labai.

Kelės pečiai įsitempė.

– Pasakodavai man viską.

Žvilgsniai, kuriais juodvi apsikeitė, išdavė, kad abi merginos žino, jog tai nebeįmanoma.

Trinktelėjo automobilio durelės.

Pro praviras žaliuzes Liusė stebėjo takeliu žingsniuojantį Danielį. Nors vaikinas ją čia paliko mažiau nei prieš valandą, vos jį išvydusi Liusė pajuto sparčiau plakančią širdį, raustančius skruostus.

Danielis žingsniavo lėtai tarsi plaukdamas. Už nugaros vėjyje plaikstėsi raudonas šalikas. Net Kelė įsispoksojo.

Liusės tėvai stabtelėjo su jais prieškambaryje. Liusė ilgai visus glėbesčiavo – pirmiausia tėtį, tada mamą, Kelę. Ši spustelėjo ranką ir paskubomis šnipštelėjo:

– Tai, ką išvydau praėjusią naktį – tu, žengianti į tą... šešėlį, – buvo nuostabu. Tiesiog noriu, jog žinotum.

Liusė vėl pajuto geliant akis. Atsakė spustelėdama Kelės ranką.

– Ačiū.

Tada nužingsniavo takeliu į Danielio glėbį. Kad ir kas jiedviem nutiktų.

– Štai, kur jūs, balandėliai, kaip įsimylėję elgiatės vėlei, – už ilgos knygų spintos užlindusi Ariana linkčiojo galva ir dainavo.

Angelė sėdėjo sukryžiavusi kojas ant medinės bibliotekos kėdės ir švysčiojo keletu Hacky Sack [2] kamuoliukų. Vilkėjo kombinezonu, avėjo žygio batais, o tamsius plaukus buvo susipynusi į mažytes kaseles.

Liusė, vėl atsidūrusi „Kardo ir kryžiaus“ bibliotekoje, džiaugsmu netryško. Biblioteka buvo suremontuota po ją sunaikinusio gaisro, tačiau patalpoje tebetvyrantis kvapas vertė manyti, kad čia sudegė kažkas didelis ir bjaurus. Fakultete manyta, kad gaisras buvo keistas nelaimingas atsitikimas, tačiau jo metu žuvo Todas – ramus studentas, kurio iki pražūties vakaro Liusė beveik nepažinojo, – todėl suvokė, kad už šio aiškinimo slepiasi kažkas tamsesnis. Liusinda kaltino save. Tas įvykis jai labai priminė Trevorą – berniuką, kurį sunaikino. Jis mirė per kitą nepaaiškinamą gaisrą.

Dabar juodu su Danieliu pasuko palei knygų lentyną į bibliotekos mokymosi salę. Liusė pamatė, jog Ariana ne viena. Visi ten: Gabė, Rolandas, Kemas, Molė, Anabelė – ilgakojė angelė ryškiai rožiniais plaukais – net Mailsas ir Šelbė, kuri susijaudinusi pamojavo. Ji aiškiai skyrėsi nuo kitų angelų, tačiau nebuvo panaši ir į mirtinguosius paauglius.

Mailsas ir Šelbė... Kodėl jie laikosi už rankų ? Liusei pažvelgus antrąkart, rankos dingo po stalu. Mailsas truktelėjo savo beisbolo kepuraitės snapelį žemyn. Šelbė atsikrenkštė ir palinko virš knygos.

– Tavo knyga, – tarė Liusė Danieliui, vos tik pastebėjusi storą nugarėlę su rudais aptrupėjusiais klijais apačioje.

Išblukusiame viršelyje buvo parašyta: Stebėtojai: Viduramžių Europos mitai. Danielis Grigoris.

Ranka nejučia siekė blyškiai pilko viršelio. Liusinda užsimerkė: prisiminė Penę, radusią knygą paskutinį Liusės mokslų „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje vakarą, prisiminė po viršeliu įklijuotą nuotrauką, pirmąjį ženklą, įtikinusį, jog Danielio pasakojimas apie jų istoriją gali būti tikras.

Fotografuota buvo kitame gyvenime, Helstone, Anglijoje. Nors tai atrodė neįmanoma, abejonių nekilo: jauna moteris nuotraukoje – ji.

– Kur ją radote? – paklausė Liusė.

Ko gero, balsas išdavė.

– Kas tokio svarbaus yra šioje dulkinoje senienoje? – paklausė Šelbė.

– Ji brangi. Dabar tai vienintelis mūsų raktas, – atsakė Gabė. – Kadaise Sofija bandė knygą sudeginti.

– Sofija? – Liusės ranka atsidūrė prie širdies. – Panelė Sofija bandė... Gaisras bibliotekoje – jos darbas?

Kiti linktelėjo.

– Ji nužudė Todą, – nustėro mergina.

Taigi, dėl gaisro Liusė nekalta . Dar vienas Sofijos sunaikintas gyvenimas. Ši mintis neprivertė pasijusti geriau.

– Sofijos vos neištiko šokas tą vakarą, kai parodei knygą, – prabilo Rolandas. – Visi suglumome, ypač kai išgyvenai ir galėjai apie tai prabilti.

– Kalbėjome apie Danielio bučinį, – rausdama prisiminė Liusė. – Ir apie faktą, kad išgyvenau. Ar tai nustebino panelę Sofiją?

– Šiek tiek, – atsakė Rolandas. – Tačiau knygoje yra ir kur kas daugiau dalykų, apie kuriuos, panelės Sofijos pageidavimu, neturėtum sužinoti.

– Nekokia mokytoja, tiesa? – Kemas vyptelėjo Liusei tarsi sakydamas: Seniai nesimatėm.

– Ko aš neturėčiau sužinoti?

Visi angelai atsisuko į Danielį.

– Praėjusį vakarą kalbėjome, jog nė vienas angelas nepamena, kur nusileidome po Nuopuolio, – prašneko Danielis.

– Taip, šnekučiavomės apie tai... Kaip tai įmanoma? – atsakė Šelbė. – Atrodo, toks dalykas atmintyje turėtų rėžte įsirėžti.

Kemas išraudo.

– Pamėgink devynias dienas kristi per įvairiausias dimensijas, trilijonus mylių, pulti ant veido, susilaužyti sparnus, sutrenkta galva raičiotis, dievai žino, kiek laiko, ištisus dešimtmečius klaidžioti po dykumą ieškodama bet kokios užuominos, galinčios padėti suprasti, kas ir kur esi, o tada prabilk man apie atmintį.

– Ką gi, jeigu man tektų nustatyti tau diagnozę, – Šelbė nutaisė psichoanalitikės balsą. – Turi pripažinimo problemų.

– Na, bent jau dykumą prisimeni, – diplomatiškai įsiterpė Mailsas ir prajuokino Šelbę.

Danielis atsisuko į Liusę.

– Parašiau šią knygą praradęs tave Tibete... tačiau dar prieš sutikdamas Prūsijoje. Žinau, kad lankeisi tame gyvenime, nes nusekiau iš paskos. Galbūt supranti, kad tokia netektis privertė mane grįžti prie ištisus metus trunkančių paieškų ir tyrimų, siekiant rasti išeitį iš šio prakeiksmo.

Liusė nusuko akis. Jos mirtis Tibete privertė Danielį šokti nuo uolos. Mergina nerimavo, kad tai gali pasikartoti.

– Kemas teisus, – tęsė Danielis. – Nė vienas nepamename, kur nusileidome. Klaidžiojome po dykumą, kol ši liovėsi buvusi dykuma. Klajojome lygumomis, slėniais ir jūromis, kol jos vėl virto dykumomis. Tik pamažu sutikę vienas kitą ir ėmę iš gabalėlių dėlioti istoriją, prisiminėme, jog kadaise buvome angelai.