Лорен Кейт - Atgimusieji

Liusė praėjo pro vartus, pro palinkusius akmenis, pažliugusius kapus ir ėmė palengva leistis žemyn.

Penės paskutinio poilsio vieta buvo tolimiausiame rytiniame kampe. Liusė atsisėdo draugės kapo kojūgalyje. Ji neturėjo gėlių, nemokėjo jokių maldų, todėl tiesiog padėjo rankas ant šaltos, šlapios žolės, užsimerkė ir Penei siuntė žinutę, nuogąstaudama, jog tai draugės niekada nepasieks.

Liusė sudirgusi grįžo prie bibliotekos lango. Jai nereikia nei Kemo, nei jo egzotiško varpelio. Pati gali nusigauti iki atbrailos.

Buvo visai nesunku įveikti žemiausią nuožulnaus stogo dalį. Nuo ten Liusei pavyko užkopti dar kiek aukščiau, kol galiausiai atsidūrė prie ilgos siauros, maždaug dviejų pėdų pločio atbrailos po bibliotekos langais. Atsklido besiriejančių Kemo ir Danielio balsai.

– O jeigu kurį nors iš mūsiškių sulaikys? – Kemo balsas buvo aukštas ir maldaujamas. – Juk žinai, drauge mes stipresni, Danieli.

– Jeigu nespėsime, mūsų stiprybė nebeturės prasmės. Mus ištrins .

Liusė įsivaizdavo juos abu, stovinčius kitoje sienos pusėje. Kemas sugniaužtais kumščiais ir žybsinčiomis žaliomis akimis. Danielis santūrus, nejudantis, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.

– Netikiu, kad veiki ne dėl savo paties tikslų, – suskambo šaižus Kemo balsas. – Tavo silpnumas jai yra stipresnis už tavo žodį.

– Nėra apie ką diskutuoti, – Danielis balso tembro nekeitė. – Išsiskyrimas – vienintelis pasirinkimas.

Kiti angelai tylėjo. Ko gero, mąstė tą patį, ką ir Liusė. Niekas nedrįso įsiterpti tarp dviejų brolių.

Mergina pasiekė langą ir pamatė, jog angelai žvelgia vienas į kitą. Ji rankomis sugriebė palangę ir pajuto viduje kylantį pasitenkinimą – to niekada neprisipažins, – kad niekieno nepadedama grįžo į biblioteką. Ko gero, angelai nė nepastebės. Liusė atsiduso ir įkišo vieną koją vidun. Štai tada langas sutarškėjo, palangė rankose suvibravo su tokia jėga, kad vos nenubloškė merginos nuo atbrailos. Liusinda įsikibo tvirčiau. Vibravo jos viduje. Atrodė, kad dreba ir širdis, ir siela.

– Žemės drebėjimas, – sušnibždėjo.

Koja nuslydo nuo atbrailos kaip tik tuo metu, kai palangę sugriebę pirštai atsipalaidavo.

– Liusinda!

Danielis, nulėkęs prie lango, sučiupo Liusindos rankas. Kemas taip pat ten atsidūrė, viena ranka laikė jos pečius, kita – sprandą. Knygų lentynos sujudėjo, bibliotekos šviesos ėmė mirgėti. Abu angelai įtraukė merginą pro drebantį langą ir kaip tik tą akimirką stiklas, išlėkęs iš rėmo, subyrėjo į tūkstančius šukių.

Ieškodama paaiškinimo, Liusinda pažvelgė į Danielį. Jis tebelaikė jos riešus, tačiau akimis keliavo į lauką. Stebėjo piktą, pilką dangų.

Dar blogiau – vibracija viduje nesiliovė. Liusė jautėsi tarsi nukrėsta elektros srovės. Drebėjimas, regis, tęsėsi amžinybę, tačiau išties tetruko penkias, galbūt dešimt, sekundžių. Užtektinai, kad Liusė, Kemas ir Danielis su trenksmu nukristų ant dulkinų medinių bibliotekos grindų.

Drebėjimas baigėsi ir pasaulis tapo mirtinai tylus.

– Kas čia, po velnių? – Ariana pakilo nuo grindų. – Ar, man nežinant, atsidūrėme Kalifornijoje? Niekas man nesakė, jog Džordžijoje yra tektoninio lūžio linijų!

Kemas iš dilbio ištraukė ilgą šukę. Pamačiusi žemyn alkūne nusidriekusią šviesiai raudono kraujo juostelę, Liusė aiktelėjo, tačiau vaikino veide nepastebėjo jokių skausmo ženklų.

– Tai ne žemės drebėjimas. Seisminis laiko persislinkimas.

– Kas? – paklausė Liusė.

– Pirmas iš daugelio. – Danielis pažvelgė pro rantytą langą į baltą audros debesį, vilnijantį mėlynu dangumi. – Kuo labiau artės Liuciferis, tuo šie reiškiniai stiprės.

Jis dirstelėjo į Kemą. Šis linktelėjo.

– Tik–tak, žmonės, – Kemas prabilo. – Laikas senka. Reikia skristi.

_______________

[1] Waffle House – JAV paplitęs restoranų tinklas . (Čia ir toliau – vert. past. )

[2] Hacky Sack – nertas arba odinis, pupų, smėlio ar plastikinių granulių prikimštas kamuoliukas, kurį spardant kojomis atliekami įvairūs triukai.

Antras skyrius

IŠSISKYRIMAS

Gabė žengė į priekį.

– Kemas teisus. Girdėjau Svarstykles kalbant apie šiuos persislinkimus. – Tarsi niekaip negalėdama sušilti, angelė timpčiojo blyškiai gelsvo kašmyrinio megztuko rankoves. – Reiškiniai, vadinami laiko virpesiais. Jie it smūgiai mūsų realybei.

– Kuo labiau Liuciferis priartės, – pridėjo santūriai išmintingas Rolandas, – tuo arčiau prie Nuopuolio tikslo atsidursime. Laiko virpesiai dažnės ir stiprės. Laikas trūkčioja, ruošdamasis savo paties perrašymui.

– Kaip ir kompiuteris ima strigti vis dažniau, kol galiausiai standusis diskas sugenda ir ištrina dvidešimt penkis tavo kursinio darbo puslapius? – įsiterpė Mailsas.

Visi sumišę sužiuro į vaikiną.

– Kas? – tęsė šis. – Angelai ir demonai neatlieka namų darbų?

Liusė susmuko ant medinės kėdės prie stalo. Pajuto tuštumą, tarsi laiko virpesys būtų jos viduje atplėšęs kažką svarbaus – tai, ko ji neteko amžinai. Besibarančių angelų balsai skambėjo galvoje, tačiau nieko naudingo nesakė. Jie privalo sustabdyti Liuciferį. Mergina suprato, jog nė vienas tiksliai nežino, kaip tą padaryti.

– Venecija. Viena. Ir Avalonas, – triukšmą perskrodė aiškus Danieliaus balsas.

Angelas atsisėdo šalia Liusės ir uždėjo ranką ant kėdės atlošo. Pirštų galiukais brūkštelėjo per merginos pečius. Iškėlė Stebėtojų knygą taip, kad matytų visi. Susirinkusieji nuščiuvo. Sutelkė dėmesį.

Danielis parodė į sudėtingai parašytą teksto pastraipą. Liusė iki tol nesuprato, kad tekstas lotyniškas. Pažino kelis žodžius iš Doveryje lankytų lotynų kalbos pamokų. Danielis pabraukė ir apvedė keletą frazių, paraštėse pažymėjo kelias pastabas, tačiau dėl laiko ir nusidėvėjimo puslapiai buvo beveik neįskaitomi.

Ariana palinko virš Danielio.

– Labai rimta vištos keverzonė.

Danielis nekreipė dėmesio. Žymėjo naujas pastabas aiškia, dailia rašysena. Liusę užplūdo šiltas, pažįstamas jausmas, kad jau yra ją mačiusi. Ji mėgavosi kiekviena užuomina apie ilgą ir stiprią jųdviejų meilę, net maža kaip tas pasviras per amžius keliavęs šriftas, pranešantis, jog Danielis yra jos.

– Tarpusavyje nesusijusių, iš Dangaus išmestų angelų įrašas apie ankstyvąsias dienas po Dangaus kariuomenės sukelto Nuopuolio, – lėtai prabilo vaikinas. – Tačiau istorija itin padrika.

– Istorija? – pakartojo Mailsas. – Taigi, mums tereikia susirasti keletą knygų, perskaityti ir, tikėtis, kad jos pasakys, kur eiti?

– Ne taip paprasta, – atsakė Danielis. – Knygų, tokia prasme, kuri tau dabar ką nors reikštų, nebuvo. Pradžios dienomis mūsų istorija ir pasakojimai buvo užrašomi kitomis priemonėmis.

– Štai čia ir prasideda keblumai, tiesa? – šyptelėjo Ariana.

– Istorija buvo susieta su relikvijomis. Per tūkstantmetį tokių relikvijų susikaupė daugybė. Tačiau egzistuoja trejetas ypatingų daiktų, tiesiogiai susijusių su mūsų paieška. Jie gali padėti atsakyti, kurioje vietoje angelai nukrito į Žemę. Nežinome, kokios tai relikvijos, tačiau aišku, kur paskutinįkart jos buvo paminėtos. Venecija, Viena ir Avalonas. Man ieškant ir rašant knygą relikvijos buvo tose trijose vietose. Tačiau ši informacija labai sena, be to, netgi tada buvo galima tik spėlioti, ar daiktai – kad ir kas tai būtų – tebėra tuose miestuose.