Лорен Кейт - Atgimusieji

– Vadinasi, viskas gali baigtis kaip dieviškoji vaiduoklių medžioklė, – atsiduso Kemas. – Nuostabu. Švaistysime laiką ieškodami paslaptingų daiktų, kurie pasakys, o gal ir nepasakys to, ką norime sužinoti, lankydamiesi vietose, kur jie ištisus amžius gulėjo arba negulėjo.

– Trumpai tariant, taip, – truktelėjo pečiais Danielis.

– Trys relikvijos. Devynios dienos, – Anabelės akyse atsirado jaudulys. – Laiko nedaug.

– Danielis buvo teisus. – Tarp angelų žybtelėjo Gabės žvilgsnis. – Reikia išsiskirti.

Dėl to prieš sudrebant kambariui ginčijosi Kemas ir Danielis. Ar jiems išsiskyrus būtų labiau tikėtina rasti relikvijas laiku?

Palaukusi, kol Kemas nenoriai linktelės, Gabė kalbėjo toliau.

– Taigi, sutarta. Danieli ir Liuse, jums pirmas miestas. – Angelė pažvelgė į Danielio užrašus ir padrąsinamai nusišypsojo merginai. – Venecija. Keliaukite į Veneciją ir raskite pirmą relikviją.

– O kokia yra pirmoji relikvija? Ar mes žinome? – Liusė palinko prie knygos ir išvydo paraštėje parkeriu nupieštą eskizą.

Danielis jį taip pat tyrinėjo. Vos purtydamas galvą žvelgė į paveikslą, kurį pats prieš šimtmečius nupiešė. Piešinys priminė serviravimo padėklą. Tokio Liusės mama vis dairydavosi antikvariatuose.

– Šitą sugebėjau išsiaiškinti studijuodamas pseudoepigrafus – nepripažintus biblinius ankstyvosios Bažnyčios užrašus.

Padėklas buvo kiaušinio formos, stikliniu dugnu, kurį Danielis sumaniai pavaizdavo, kitoje permatomo pagrindo pusėje pažymėjęs žemę. Relikvija, kad ir kas tai buvo, abiejose pusėse turėjo mažytes nudaužtas rankenėles. Danielis apačioje net skalę buvo nubrėžęs ir iš jo piešinio atrodė, kad artefakto būta didelio – maždaug aštuoniasdešimties ar šimto centimetrų ilgio.

– Nepamenu tai piešęs. – Atrodė, kad angelas nusivylė savimi. – Žinau apie šį daiktą ne daugiau nei jūs.

– Neabejoju, jog kartą ten nuvykęs sugebėsi viską perprasti, – Gabė iš visų jėgų stengėsi padrąsinti.

– Sugebėsime, – atsakė Liusė. – Neabejoju, kad sugebėsime.

Gabė mirktelėjo, nusišypsojo ir tęsė toliau:

– Rolandai, Anabele ir Ariana – jūsų trejetas keliaus į Vieną. Taigi, lieka... – Merginos lūpos sutrūkčiojo. Ji suvokė, ką ketina pasakyti, tačiau vis tiek nutaisė drąsų veidą. – Molė, Kemas ir aš imsimės Avalono.

Kemas atlošė pečius, veržliai išleido nuostabius auksinius sparnus, bet dešinio sparnu kraštu trinktelėjo Molei į veidą ir nubloškė ją penkias pėdas atgal.

– Dar kartą taip pasielk ir aš tave sunaikinsiu, – nusispjovė Molė, stebeilydamasi į nubrozdintą alkūnę. – Tiesą pasakius... – Pakėlusi kumštį demonė pradėjo žingsniuoti prie Kemo, tačiau įsikišo Gabė.

Sunkiai atsidususi ji atplėšė Molę nuo Kemo.

– Jeigu jau kalbame apie sunaikinimą, aš tikrai nenorėčiau sunaikinti to, kuris išprovokuos kitą, – ji meiliai nusišypsojo savo kompanionams demonams. – Tačiau taip pasielgsiu. Tos devynios dienos bus labai ilgos.

– Tikėkimės, kad jos bus ilgos, – sumurmėjo Danielis sau po nosimi.

Liusė atsisuko į mylimąjį. Jos galvoje iškilo turistų vadove aprašyta Venecija: atvirukai su kanaluose besigrūdančiomis valtimis, virš aukštų katedros bokštų besileidžianti saulė, tamsiaplaukės merginos, laižančios gelato [3]. Ne į tokią kelionę juodu ketina leistis. Tik ne pasaulio pabaigai mosikuojant aštriais nagais.

– O ką darysime radę visas tris relikvijas? – paklausė Liusė.

– Susitiksime ant Sinajaus kalno, – atsakė Danielis. – Sudėsime jas...

– Ir šiek tiek pasimelsime, kad relikvijos nušviestų vietą, kurioje nusileidome, – niūriai sumurmėjo Kemas, trindamas kaktą. – Tai reiškia, kad visa, kas mums liko – bandyti įtikinti psichopatišką, visą mūsų egzistenciją savo nasruose laikantį šėtoną atsisakyti kvailų visuotinio viešpatavimo planų. Kas gali būti paprasčiau? Manau, yra daugybė priežasčių jaustis optimistiškai.

Danielis pažvelgė pro atvirą langą. Saulė švietė tiesiai į bendrabučio pastatą. Liusė, norėdama dirstelėti į lauką, turėjo prisimerkti.

– Reikia išvykti kuo greičiau.

– Gerai, – atsakė mergina. – Turiu grįžti namo, susidėti daiktus, pasiimti pasą...

Jos mintys, ruošdamos būtinų reikalų sąrašą, ėmė suktis tūkstančiais krypčių. Tėvai prekybos centre užtruks dar keletą valandų. Užteks laiko užbėgti ir susirinkti daiktus...

– Ak, kaip miela, – nusijuokė Anabelė, pakilusi nuo žemės per kelis colius. Raumeningi, tamsaus sidabro spalvos sparnai, kyšantys pro nematomas įpjovas ryškiai rožiniuose marškinėliuose, priminė audros debesį. – Atsiprašau, kad kišuosi, tačiau... niekada neteko keliauti su angelu, tiesa?

Be abejo, teko. Kūno, nešamo oru Danielio sparnų, pojūtis buvo tapęs itin natūralus. Galbūt skrydžiai trukdavo trumpai, tačiau jų buvo neįmanoma pamiršti. Tuo metu Liusė jausdavosi itin artima Danieliui: jo rankos apsivydavo liemenį, širdis plakdavo greta jos širdies, saugiai gaubė balti sparnai. Mergina jausdavo, jog yra besąlygiškai, nepaprastai mylima. Ji skrido su Danieliu daugybę kartų, tačiau tik triskart nemiegojo: kartą skriejo virš slaptojo ežero už „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos, kartą palei „Pakrantę“, o vos praėjusią naktį – iš debesų į trobelę.

– Ko gero, mudu dar nesame taip toli skridę drauge, – galiausiai ištarė Liusė.

– Jau pirmi žingsniai judviem atrodo sudėtingi, – nesusilaikė Kemas.

Danielis nekreipė dėmesio.

– Įprastai, manau, kelione mėgautumeisi. – Angelo veide atsirado nerimastinga išraiška. – Tačiau laiko įprastoms sąlygoms devynetą dienų neturėsime.

Liusė ant menčių pajuto plaukus nuo kaklo keliančias Danielio rankas. Apglėbęs liemenį vaikinas pabučiavo megztuko iškirptę. Mergina užsimerkė. Žinojo, kas laukia. Pats gražiausias garsas... tas grakštus švilpesys, kuris atsiranda skleidžiantis jos gyvenimo meilės sniego baltumo sparnams. Kitapus Liusės vokų likusį pasaulį šiek tiek aptemdė sparnų šešėlis. Širdį užplūdo šiluma. Atsimerkusi išvydo juos – didingus kaip visad. Loštelėjusi it prie sienos jaukiai įsitaisė greta Danielio krūtinės. Jis pasuko lango link.

– Išsiskyrimas laikinas, – pranešė Danielis kitiems. – Sėkmės ir eiklių sparnų.

Su kiekvienu plačiu Danielio sparnų mostu jie įveikdavo tūkstantį pėdų. Oras, pradžioje vėsus ir persisunkęs Džordžijos drėgme, kylant į viršų Liusės plaučiuose tapo šaltas ir šiurkštus. Vėjas draskė ausis. Akys ėmė ašaroti. Žemė apačioje nutolo, visa susiliejo ir susitraukė į didžiulį žalią paklotą. „Kardo ir kryžiaus“ mokykla virto nykščio dydžio dėme. Paskui dingo.

Pirmas vandenyno šmėkštelėjimas Liusę apsvaigino ir nudžiugino, nes jie nutolo nuo saulės ir pasuko prie tamsaus horizonto.

Kiek mergina pajėgė atsiminti, šis skrydis su Danieliu buvo intensyvesnis ir labiau jaudinantis nei kiti. Vis dėlto kai kas buvo pasikeitę – Liusė prisitaikė. Jautėsi laisvai, judėjo darniai su angelu, atsipalaidavusi jo rankose. Kojas buvo sukryžiavusi ties kulkšnimis, batų galiukais bučiavo jo batus. Abiejų kūnai sutartinai siūbavo, atsakydami į sparnų plazdėjimą. Šie susiskliausdavo jiems virš galvų ir uždengdavo saulę, o paskui, ruošdamiesi atlikti dar vieną galingą mostą, vėl staigiai išsitiesdavo.

Pasiekę debesų liniją abu dingo migloje. Aplink tvyrojo tik plonytė baltuma ir glamonėjo ūkanota drėgmė. Dar vienas sparnų mostas. Dar vienas skrydis į debesis. Liusė nė nebandė spėlioti, kaip kvėpuos ties atmosferos riba. Ji su Danieliu. Jaučiasi puikiai. Jie keliauja išgelbėti pasaulio.