Лорен Кейт - Atgimusieji

– Turbūt kietai miega, – vėl beveik užliūliuota ritmingo Danielio kumščių stuksenimo nusižiovavo Liusė.

Galbūt profesorius sėdi kokioje nors bohemiškoje kavinėje ir, palinkęs virš nesuvokiamų terminų kimšte prikimštos knygos, siurbčioja vyną.

Trys valandos ryto. Jų nusileidimą tarp sidabrinių Venecijos kanalų, išsiraizgiusių lyg tinklas, palydėjo kažkur pritemusioje miesto tolumoje stūksančio bokšto laikrodžio dūžiai. Liusę apėmė nuovargis. Ji liūdnai prigludo prie šaltos skardinės pašto dėžutės. Iškrito vienas tvirtinimo vinis ir visa dėžutė pakrypo, o Liusė kluptelėjo atgal ir vos nenulėkė į drumzliną, juodai žalią kanalą, kurio vanduo it rašaluotas liežuvis teškeno į samanoto prieangio kraštus.

Atrodė, kad visas namas pūva sluoksniais: nuo medinių palangių luposi gleivėtos mėlynų dažų atplaišos, raudonomis plytomis šliaužė tamsiai žalias pelėsis, po kojomis traškėjo drėgnas slenksčio cementas. Akimirką Liusė pamanė, kad išties junta, kaip miestas grimzta.

– Jis turi čia būti, – sumurmėjo tebebelsdamas Danielis.

Kai abu nusileido ant paprastai tik gondola pasiekiamo kanalo krašto, Danielis pažadėjo Liusei name esančią lovą, karštą gėrimą, malonumą, prilygstantį drėgnam ir gaiviam, ištisas valandas juos lydėjusiam vėjui.

Pagaliau drebančios Liusės dėmesį grąžino lėtai žemyn laiptais šliurinančių kojų garsas. Pasisuko žalvarinis durų rankenos bumbulas. Danielis iškvėpė ir su palengvėjimu užsimerkė. Sugirgždėjo vyriai ir durys atsilapojo.

– Koks velnias... – Nuo pagyvenusio italo galvos visomis kryptimis styrojo šiurkščių baltų plaukų kuokštai. Prie ypač tankių baltų antakių derėjo ūsai, o pro tamsaus chalato iškirptę kyšojo balti krūtinės plaukai.

Liusė pamatė, kad Danielis nustebęs mirkčioja tarsi suabejojęs adreso tikslumu. Tada senojo vyro akys nušvito. Jis šoko pirmyn ir suspaudė Danielį tvirtame glėbyje.

– Jau klausiau savęs, ar spėsi aplankyti, kol dar kojų neužverčiau, – kimiai sušnabždėjo vyras. Jo akys nuklydo prie Liusės. Žmogus nusišypsojo taip, tarsi jie nebūtų jo pažadinę, o jis ištisus metus būtų jų laukęs. – Po šitiek laiko pagaliau atsivežei Liusindą. Kaip malonu.

Tas žmogus buvo profesorius Mazota. Juodu su Danieliu ketvirtajame dešimtmetyje drauge studijavo istoriją Bolonijos universitete. Tai, kad draugas nepaseno, profesoriaus negąsdino ir neglumino: jis žinojo, kas yra Danielis. Atrodė, kad Mazota tik džiūgauja susitikęs su senu draugu. Džiugesį dar sustiprino pažintis su jo gyvenimo meile.

Profesorius palydėjo juos į kabinetą. Darbo kambaryje Liusė pamatė įvairiausių irimo pėdsakų: per vidurį sulinkusios knygų lentynos, stalas, nukrautas pageltusiu popieriumi, kilimas, nutrintas iki siūlelių ir išmargintas kavos dėmių. Mazota nedelsdamas ėmė ruošti tirštą karštą šokoladą. Blogas senuko įprotis, – pasakė gergždžiančiu balsu ir niuktelėjo Liusei. Danielis vos siurbtelėjęs gėrimo, įbruko draugui savo knygą ir atvertė pirmosios relikvijos aprašą.

Mazota užsidėjo akinius plonais vielos rėmeliais ir panosėje sumurmėjęs kažką itališkai, pašnairavo į puslapį. Atsistojęs nuėjo prie knygų lentynos, pasikrapštė galvą, atsisuko į stalą, nužingsniavo per kabinetą, gurkštelėjo šokolado ir vėl grįžęs prie lentynos ištraukė storą, oda įrištą tomą. Liusė užgniaužė žiovulį. Atrodė, kad vokai iš visų jėgų stengiasi pakelti kažką sunkaus. Gnaibydama delną mergina mėgino neužsnūsti. Danielio ir profesoriaus Mazotos balsai susidurdavo it tolimi miglos debesys. Vienas ginčijosi dėl kito žodžių neįmanomumo.

– Tai tikrai ne Švento Ignaco bažnyčios langas, – grąžė rankas Mazota. – Anie – šešiakampiai, o iliustracijoje langai akivaizdžiai yra stačiakampio formos.

– Ką mes čia veikiame?! – staiga suriko Danielis. Nuo jo balso sutarškėjo ant sienos kabantis mėgėjiškas mėlyno burlaivio paveikslas. – Mes neabejotinai privalome būti Bolonijos bibliotekoje. Ar tebeturi raktus? Kabinete turėjo būti...

– Danieli, aš atsistatydinau prieš trylika metų. Be to, nekeliausime dviejų šimtų kilometrų vidury nakties tik tam, kad pažiūrėtume... – nutilo. – Pažvelk į Liusindą, ji miega kaip arklys – stovėdama!

Liusė nežymiai vyptelėjo. Bijojo žengti į sapną: juk ten gali susitikti Bilą. Pastarosiomis dienomis jis buvo linkęs pasirodyti išsyk, vos mergina sumerkdavo akis. Ji norėjo likti budri, laikytis atokiau nuo to padaro, dalyvauti pokalbyje apie relikviją, kurią kitądien jiedviem su Danieliu teks surasti. Sapnas veržėsi įnirtingai. Mergina nebegalėjo jo ignoruoti. Po kelių sekundžių, o gal valandų, Danielio rankos pakėlė Liusę nuo žemės ir nunešė tamsiais, siaurais laiptais.

– Atleisk, Liuse. – Merginai pasirodė, jog išgirdo žodžius, tačiau buvo pernelyg panirusi į miegą ir atsakyti nepajėgė. – Turėjau anksčiau leisti tau pailsėti. Aš taip bijau... – sušnibždėjo Danielis. – Bijau, kad senka mūsų laikas.

Liusė sumirksėjo ir pasisuko. Nustebo suvokusi, jog guli lovoje, nustebo pamačiusi, kad nuo trumpos stiklinės vazos ant pagalvės greta jos galvos svyra baltas bijūnas. Išsitraukusi gėlę iš vazos mergina ėmė sukti ją delne. Rožinio brokato antklode nuriedėjo vandens lašeliai. Atrėmė pagalvę į žalvarinį galvūgalį. Lova sugirgždėjo. Liusė apsidairė po kambarį.

Akimirką suglumo suvokusi, jog atsidūrė nepažįstamoje vietoje. Paskui pamažu išblėso sapnuotos kelionių Pranešėjais nuotrupos ir ji visiškai išsibudino. Bilas nebepateikė užuominų apie tai, kur ji sustojo. Jis rodėsi tik sapnuose. Praėjusią naktį virto Liuciferiu, pabaisa, besijuokiančia iš minties, kad juodu su Danieliu pajėgs kažką pakeisti ar sustabdyti.

Į vazą, stovinčią ant naktinio staliuko, buvo atremtas baltas vokas.

Danielis .

Ji prisiminė tik vieną švelnų bučinį ir atsitraukiančias rankas. Vakar Danielis ją paguldė į lovą ir uždarė duris.

Kur jis keliavo vėliau?

Mergina atplėšė voką ir ištraukė baltą standžią kortelę. Joje buvo parašytas vienas žodis:

Balkone .

Liusė šypsodamasi nusviedė antklodes ir nuleido kojas nuo lovos. Tarp pirštų spausdama baltą bijūną nutapnojo didžiuliu pintu kilimu. Miegamojo langai buvo aukšti, siauri ir kilo beveik dvidešimt pėdų iki skliautuotų lubų. Vieną langą dengė sodriai rudos užuolaidos. Ten Liusė aptiko stiklines į terasą vedančias duris. Pasukusi metalinį užraktą, ji žengė lauk, tikėdamasi ten rasti Danielį ir nugrimzti jo glėbyje.

Pusmėnulio formos terasa buvo tuščia. Tik trumpi akmeniniai turėklai ir vienaukštis nusileidimas prie žalių kanalo vandenų. Dar – mažas stalas stikliniu paviršiumi ir sulankstomoji raudonos drobės kėdė. Rytas buvo nuostabus. Debesuota, tačiau gaivu. Upėje grakščiai it gulbės viena paskui kitą plaukė žvilgančios juodos gondolos. Ant kitame aukšte ištiestos skalbinių virvės čirpė dėmėtųjų strazdų porelė, o kitame kanalo krante driekėsi ankštai suspaustų pastelinių spalvų namų eilė.

Žinoma, tai buvo žavinga. Daugelio žmonių svajonių Venecija. Vis dėlto Liusė čia atvyko ne kaip turistė. Juodu su Danieliu čia tam, kad išgelbėtų savo ir pasaulio istoriją. Laikrodis tiksi. O Danielio nėra.

Ant balkono stalo ji pastebėjo antrą baltą voką, atremtą į mažą baltą plastikinį puodelį ir nedidelį popierinį maišelį. Vėl atplėšusi voką, mergina rado kortelę ir tik tris žodžius:

Prašau, palauk čia.

– Erzina, tačiau romantiška, – balsu ištarė Liusė.