Лорен Кейт - Atgimusieji

– Buon giorno .

Netikėtas balsas privertė Liusę pašokti. Ji nepastebėjo kunigo juoda, žemę siekiančia sutana, nematė navos krašte esančių drožinėtų raudonmedžio durų į kleboniją. Iš ten dvasininkas ir išėjo.

Vaškinę primenančia nosimi, dideliais ausų speneliais ir aukštesnis už Liusę kunigas privertė ją pasijusti nejaukiai. Mergina išspaudė šypseną ir žengė atgal. Kaip tokioje viešoje vietoje jai pavyks nukniaukti relikviją? Kodėl apie tai dar aikštėje nepagalvojo? Ji net nekalba...

Tada Liusė prisiminė. Ji kalba itališkai. Išmoko – geriau ar prasčiau – akimirksniu, vos tik išžengė iš Pranešėjo į fronto liniją netoli Pjavės upės.

– Graži statula, – pasakė Liusė kunigui netobula italų kalba.

Atrodė, kad, kadaise kalbėjusi laisvai, dabar prarado pasitikėjimą savimi. Vis dėlto tartis buvo gana gera ir kunigas ją suprato.

– Tikrai graži.

– Atrodo, kad menininkas išlaisvino angelą iš akmens, – Liusė plačiai išskėtė rankas tarsi kritiškai vertindama kūrinį.

Akis įsmeigusi į skulptūrą ir mėgindama atrodyti kuo nekalčiau, Liusė apėjo angelą. Žinoma. Jo galvą dengė stiklo aureolė auksiniais rėmais. Deja, buvo pridėta ne taip, kaip Danielio eskize. Ko gero, atkurta.

Kunigas išmintingai linktelėjo.

– Nė vienas angelas neišsilaisvino nuo Nuopuolio nuodėmės. Įžvalgi akis tai gali pastebėti.

Danielis pamokė, kaip aureolę nuimti nuo angelo galvos: sugriebti kaip vairą ir dusyk tvirtai, bet švelniai pasukti prieš laikrodžio rodyklę. Aureolė sukurta iš stiklo ir aukso, todėl prie skulptūros pridėta vėliau. Taigi, pagrindas yra iškaltas iš akmens, o anga suformuota pagal aureolę. Tik du stiprūs – tačiau atsargūs – sūkiai. Taip aureolė atsiskirs nuo pagrindo.

Liusė pažvelgė į didžiulę virš jos ir kunigo galvų stūksančią statulą.

Teisingai.

Kunigas atsistojo greta Liusės.

– Čia Rafaelis, gydytojas.

Liusė nepažinojo jokio angelo, vardu Rafaelis. Įdomu, jis tikras ar tai tik Bažnyčios pramanas.

– Aš, hm, skaičiau turisto vadove, jog skulptūra buvo sukurta dar prieš antikos epochą. – Mergina nužvelgė ploną marmuro juostą, laikančią aureolę prie angelo galvos. – Ar ši skulptūra nebuvo atvežta į bažnyčią Kryžiaus žygių metu?

Kunigas susidėjo rankas prie krūtinės. Ilgos, laisvos sutanos rankovės susiraukšlėjo ties alkūnėmis.

– Kalbate apie originalą. Toji skulptūra stovėjo Dorsoduro pietuose, Ruonių saloje, Chiesa dei Piccolos Miracolis katedroje, ir dingo kartu su bažnyčia bei sala, kai šios, kaip mums žinoma, prieš šimtmečius nuskendo.

– Ne, – nurijo seilės Liusė. – Aš to nežinojau.

Apvalių rudų akių žvilgsnis įsmigo į jos akis.

– Jūs greičiausiai naujokė Venecijoje. Čia viskas pamažu garma į jūrą. Tiesą pasakius, tai nėra labai blogai. Kaip kitaip būtume tapę tokiais talentingais kopijuotojais? – Kunigas dirstelėjo į angelą, ilgais rudais pirštais perbėgo postamentu. – Šis buvo sukurtas surinkus vos penkiasdešimt tūkstančių lirų. Argi ne nuostabu?

Visai nenuostabu. Tai siaubinga! Tikroji aureolė nugrimzdo į jūrą? Dabar jie relikvijos niekada neberas. Nesužinos tikrosios Nuopuolio vietos. Niekuomet nepajėgs sustabdyti juos sunaikinsiančio Liuciferio. Vos pradėjo kelionę ir jau tapo aišku, kad viskas prarasta.

Liusė negrabiai žengė atgal ir vos pajėgė padėkoti kunigui. Apsunkusi, netekusi pusiausvyros skubiai eidama prie durų ji kone užkliuvo už išblyškusio išmaldos prašytojo. Šis nuvėrė ją rūsčiu žvilgsniu.

Vos peržengusi slenkstį pasileido bėgti. Prie fontano ją už alkūnės sučiupo Danielis.

– Kas nutiko?

Liusės veidas viską išdavė. Pasakodama istoriją sulig kiekvienu žodžiu ji vis labiau niuro. Pradėjusi kalbėti apie kunigą, besigiriantį dėl pavykusio reprodukcijos sandėrio, pajuto skruostu slystančią ašarą.

– Neabejoji, kad katedrą jis pavadino Chiesa dei Miracolis Piccolos ? – Danielis apsisuko ir nužvelgė aikštę. – Ruonių saloje?

– Neabejoju, Danieli. Aureolė dingo. Palaidota vandenyne.

– Mes ją rasime.

– Ką? Kaip?

Angelas jau buvo spėjęs sugriebti Liusę už rankos ir, šnairomis dirstėlėjęs pro bažnyčios duris, risčia pasileido per aikštę.

– Danieli...

– Tu moki plaukti.

– Nejuokinga.

– Ne, nejuokinga, – Danielis liovėsi bėgęs. Atsisuko ir suėmė delnu jos smakrą. Liusės širdis tvaksėjo, tačiau įsmigusios angelo akys privertė nurimti. – Neidealu, tačiau jeigu tai vienintelis būdas gauti relikviją, taip ją ir gausime. Niekas mūsų nesustabdys. Pati žinai. Niekas negali stabdyti.

Po kelių akimirkų abu grįžo į gondolą. Sulig kiekvienu Danielio irklo mostu valtis lėkė it varikliu varoma. Jie aplenkė visas kanalo gondolas, įveikė staigius posūkius palei žemus tiltus ir kyšančius pastatų kampus, vandeniu aptaškė sunerimusius greta plaukiančių gondolų keleivių veidus.

– Žinau tą salą, – nė neuždusęs pasakė Danielis. – Ji driekiasi tarp Šv. Morkaus įlankos ir Džiudekos salos. Tačiau ten nėra kur prišvartuoti valties. Teks palikti gondolą. Turėsime šokti į vandenį ir plaukti.

Liusė dirstelėjo per gondolos kraštą į apačioje greitai judantį drumzliną žalią vandenį. Jokio maudymosi kostiumo. Hipotermija. Itališkos Lochneso pabaisos nepermatomose maurų gilumose. Gondolos suolas atvėso, o vanduo dvokė su nešvarumais sumišusio dumblo kvapu. Tokios mintys praskriejo merginos galvoje, tačiau Danielio akys baimę išsklaidė.

Danieliui jos reikia. Liks su juo neuždavinėdama jokių klausimų.

– Gerai.

Atsidūrę atvirame sąsiauryje, kur visi kanalai subėgo į erdvę tarp salos pakraščių, pamatė turistų sukeltą chaosą. Vandenyje knibždėte knibždėjo žmonių, su ratuotais lagaminais į viešbučius vežančių vaporetti [5], turtingų, elegantiškų keliautojų išsinuomotų motorinių valčių, amerikiečius žygeivius plačiais akiniais nuo saulės plukdančių ryškių, aerodinaminių baidarių. Didžiuliu greičiu vos išvengdamos vienos kitų vandenį skrodė gondolos, baržos ir policijos kateriai.

Danielis manevravo be jokių pastangų.

– Matai bokštus? – parodė į tolį.

Liusė įsistebeilijo virš įvairiaspalvių laivų ir pamatė blyškią horizonto liniją ten, kur melsvai pilkas dangus lietėsi su tamsesnio mėlio vandeniu.

– Ne.

– Sutelk dėmesį, Liuse.

Po kelių akimirkų regėjimo lauke pasirodė du nedideli žalsvi bokštai. Kur kas toliau nei ji manė galinti įžiūrėti be teleskopo.

– Ak, ten.

– Tiek liko iš bažnyčios, – aplink sumažėjo valčių, todėl Danielis ėmė greičiau irkluoti. Vanduo bangavo, virto tamsiai žaliu, o bjaurų Venecijos purvo dvoką pakeitė jūros kvapas. Liusės plaukai plaikstėsi vėjyje. Kuo labiau juodu tolo nuo žemės, tuo vėjas darėsi šaltesnis. – Belieka tikėtis, kad mūsų aureolės nenukniaukė nardytojai.

Liusė vėl atsisėdo gondoloje. Danielis paprašė luktelėti ir dingo siauroje alėjoje. Po kelių sekundžių pasirodė nešinas nedideliu rožiniu plastikiniu maišeliu ir švystėlėjo jį merginai. Liusė ištraukė dvejus apsauginius akinius. Daiktai atrodė nenormaliai brangūs ir ne itin funkcionalūs: rausvai violetinės ir juodos spalvos, o prie lęšių kraštų puikavosi madingi angelų sparneliai. Liusinda nepajėgė prisiminti, kada paskutinįsyk plaukiojo su akiniais, tačiau pažvelgusi į juodų šešėlių kupiną vandenį, nudžiugo galėsianti kažką užsitraukti ant akių.