Лорен Кейт - Atgimusieji

– Jeigu norėtumėte mus išbandyti... – Atstumtasis įtempė templę ir Danielis nepajėgė paslėpti drebulio.

– Tylos, – ant pusarkės atsistojo vienas Atstumtasis.

Ši būtybė nevilkėjo lietpalčio. Kai nusimetė ilgos pilkos sutanos gobtuvą ir parodė mirtinai išblyškusį veidą, Liusė aiktelėjo. Tas pats maldą murmantis vyras iš katedros. Visą laiką ją stebėjo, girdėjo, ką ji kalbėjo su kunigu. Atsekė ją čia. Bespalvės vyro lūpos išsikreipė į šypseną.

– Taigi, – suniurzgė jis. – Ji rado aureolę.

– Ne jūsų reikalas! – suriko Danielis, tačiau jo balse Liusė išgirdo nevilties gaidelių.

Mergina nesuprato, kodėl, tačiau Atstumtieji ryžtingai stengėsi, kad Liusė taptų jų reikalu. Tikėjo, kad Liusinda Prais gali kažkaip juos atpirkti, grąžinti į Dangų, tačiau, kaip tėvų sode, taip ir dabar tų būtybių logika liko jai neperprantama.

– Neįžeidinėk mūsų savo melu, – sugriaudė sutanotas Atstumtasis. – Žinome, ko tu sieki, o tu žinai, kad mūsų misija yra tave sustabdyti.

– Nemąstote, – atsakė Danielis. – Nesuvokiate, kaip viskas yra iš tiesų. Netgi jūs negalite norėti...

– Kad Liuciferis perrašytų istoriją? – Baltos Atstumtojo akys skrodė erdvę tarp jo ir Liusės. – O, taip, tiesą pasakius, mes to labai norėtume.

– Kaip gali taip kalbėti? Viskas: pasaulis, mūsų pačių „aš“ tokie, kokius pažįstame... išnyks. Dings visata, visa sąmonė.

– Ar išties manai, kad šešių pastarųjų tūkstantmečių gyvenimus verta saugoti? – Vadeiva primerkė akis. – Verčiau mus sunaikinkite. Verčiau ištrinkite šitą aklą egzistenciją anksčiau, nei mirsime. Kitą kartą... – Nereginčios Atstumtojo akys vėl nukrypo į Liusės pusę. Mergina stebėjo, kaip jos sukiojasi akiduobėse ir taikosi į sielą. Ši degė. – Kitą kartą taip beprasmiškai Dangaus rūstybės neužsitrauksime. Sostas pakvies mus grįžti. Savomis kortomis lošime kur kas protingiau. – Aklas žvilgsnis nuo Liusės sielos nesitraukė. Būtybė šyptelėjo. – Kitąsyk mes sulauksime... pagalbos.

– Nieko nesulauksite, kaip ir dabar. Eik šalin, Atstumtasis. Šis karas svarbesnis už tave.

Sutanotas Atstumtasis palietė žvaigždėstrėlę ir nusišypsojo.

– Dabar būtų taip paprasta tave nužudyti.

– Angelų kariuomenė jau kaunasi dėl Liusindos. Sustabdysime Liuciferį. Kai tai įvyks, ateis ir smulkmių eilė. Atstumtieji pasigailės dėl šios akimirkos. Pasigailės dėl visų poelgių nuo Nuopuolio pradžios.

– Antrame etape Atstumtieji nuo pat pradžių sutelks dėmesį į merginą. Apžavėsime ją taip, kaip jūs. Taip pat priversime tikėti kiekvienu mūsų žodžiu. Ištyrėme jūsų metodus. Žinome, kaip elgtis.

– Kvailiai! – suriko Danielis. – Manote, kitą kartą tapsite protingesni ar narsesni? Tikitės, jog prisiminsite šią akimirką, šį pokalbį, šį nuostabų planą? Tik pakartosite tas pačias klaidas. Visi pakartosime. Vienintelis Liuciferis prisimins ankstesnius suklydimus. Jis siekia patenkinti pagrindinį savo troškimą. Neabejoju, prisimenate jo sielą, – kandžiai kalbėjo angelas. – Netgi jeigu nieko daugiau ir nematėte.

Atstumtieji pakilo ant yrančių sėdynių.

– Prisimenu, – Liusė išgirdo už nugaros tylų Atstumtojo balsą.

– Liuciferis buvo ryškiausias angelas, – prašneko kita būtybė nostalgijos kupinu balsu. – Toks gražus. Tai mus apakino.

Liusė suvokė, kad tie išsigimėliai jautrūs.

– Liaukitės išsisukinėję! – virš jų suskambo garsesnis balsas. Sutanotas Atstumtasis, vadeiva. – Kitame etape Atstumtieji vėl matys. Regėjimas suteiks išminties, o išmintis grąžins pro Dangaus vartus. Tapsime patrauklūs Prais. Ji mus ves.

Prisiglaudusi prie Danielio Liusė sudrebėjo.

– Galbūt mes visi galime tikėtis antrosios atpirkimo galimybės, – kreipėsi Danielis. – Jeigu pajėgsime sustabdyti Liuciferį... nėra priežasties, dėl kurios jūs negalėtumėte...

– Ne! – Traškėdami it lūžtantis virbas plačiai išsiskleidė baisūs, sumaigyti sparnai ir sutanotas Atstumtasis puolė prie Danielio.

Angelo sparnai paleido Liusės liemenį. Aureolė vėl nukrito jai į rankas. Danielis gindamas pakilo iš vandens ir dešine ranka smogė jam neprilygstančiam Atstumtajam.

Šis it akmuo vandens paviršiumi atbulas nuskriejo dvidešimt pėdų. Atsigavęs grįžo į savo vietą ant atramos. Blyškios rankos mostu davė ženklą kitiems grupės nariams ratu pakilti į orą.

– Žinai, kas ji! – suriko Danielis. – Žinai, ką tai reiškia mums visiems. Bent kartą savo egzistencijoje pasielkite ne kaip bailiai!

– Kaip? – atsiliepė Atstumtasis.

Nuo būtybės sutanos kraštų tekėjo vanduo. Danielis sunkiai alsavo ir varstė akimis Liusę bei vandenyje švytinčią auksinę aureolę. Violetinėse angelo akyse akimirką šmėstelėjo panika... Tada jis padarė tai, kuo Liusė niekada nebūtų patikėjusi.

Angelas ryžtingai pažvelgęs į baltas negyvas Atstumtojo akis, ištiesė atverstą delną.

– Prisijunk prie mūsų, – ištarė.

Atstumtasis ilgai ir piktai juokėsi.

Danielis nekrūptelėjo.

– Atstumtieji veikia vieni.

– Aiškiai leidai tą suprasti. Niekas neprašo įsipareigojimų, tačiau nekliudykite vieninteliam teisingam tikslui. Pasinaudokite šia proga išgelbėti visus – ir išsigelbėkite patys. Junkitės prie mūsų ir kaukitės su Liuciferiu.

– Tai suktybė! – šūktelėjo viena Atstumtoji.

– Jis stengiasi apgaule ištrūkti!

– Čiupkite merginą!

Apimta siaubo Liusė žiūrėjo į virš galvos plevenantį sutanotą Atstumtąjį. Jis priartėjo, akys godžiai išsiplėtė, tiesiamos rankos drebėjo. Arčiau. Arčiau. Mergina suklykė...

Klyksmo niekas neišgirdo. Tą akimirką pasaulis subangavo . Oras, šviesa ir kiekviena atmosferos dalelytė pasidalijo perpus, tada su griaustinio trenksmu sulipo atgal.

Tai pasikartojo.

Rudų lietpalčių ir purvinų sparnų tankumyne dangus išbluko, tapo pilkas it dūmai, kaip ir tąkart „Kardo ir kryžiaus“ bibliotekoje, kai viskas ėmė virpėti. Dar vienas laiko drebėjimas. Liuciferis artėja.

Virš galvos lūžo didžiulė banga. Tvirtai sugriebė aureolę ir mėgindama išlaikyti galvą virš vandens Liusė ėmė taškytis it paklaikusi.

Kairėje ji išgirdo garsų girgždesį, išvydo Danielio veidą. Balti angelo sparnai plazdėjo prie jos, tačiau per lėtai.

Prieš panirdama po vandeniu Liusė dar spėjo it sulėtintame filme pamatyti, kaip virš jos ramiai linksta žalsvai pilkas bokštas. Šešėlis plėtėsi ir galiausiai nusitempė ją žemyn, į tamsą.

Liusė pabudo ant bangos. Gulėjo vandens lovoje.

Raudono ažūro užuolaidos dengė langus. Pro įmantrių nėrinių plyšius besiskverbianti pilka šviesa leido spėti, jog temsta. Liusei skaudėjo galvą, tvinkčiojo kulkšnyje. Ji apsivertė juoduose šilkiniuose pataluose ir... atsidūrė priešais mieguistą merginos su didžiule šviesių plaukų kupeta veidą.

Mergina sudejavo ir, sumirksėjusi gausiai sidabriniais šešėliais pridažytais vokais, tingiai ištempė virš galvos į kumštį sugniaužtą ranką.

– Oi, – šviesiaplaukė nustebo kur kas mažiau nei Liusė, pabudusi greta jos. – Kada mes vakar grįžome? – suvebleno ji itališkai. – Vakarėlis buvo nerealus .

Liusė puolė į priekį ir iškrito iš lovos ant balto pliušinio kilimo. Šaltas, šlapimu dvokiantis kambarys, tamsiai pilkais tapetais išklijuotomis sienomis ir milžiniška, roges primenančia, ant plataus kilimo stovinčia lova, buvo panašus į urvą. Liusė nė nenutuokė, kur atsidūrė, kas ta mergina ir apie kokį Liusės tariamai aplankytą vakarėlį kalbėjo. Gal kažkaip įkrito į Pranešėją? Prie lovos stovėjo zebro kailio raštu išmargintas suolelis. Ant jo gulėjo kruopščiai sulankstyti drabužiai, kuriuos Liusė paliko gondoloje. Prieš dvi dienas tėvų namuose apsivilktas baltas megztinis, nutrinti džinsai, vienas prie kito sudėti aulinukai. Sidabrinis medalionas su išraižyta rože – įkišo jį į batą prieš nerdama drauge su Danieliu į vandenį – gulėjo ant naktinio stalelio, sukto stiklo padėkle.