Лорен Кейт - Atgimusieji

– Akiniai, tačiau jokio maudymosi kostiumo? – paklausė ji.

Danielis paraudo.

– Turbūt kvaila, tačiau skubėjau ir galvojau tik apie tai, ko tau reikia, kad galėtum ištraukti aureolę, – angelas vėl panardino irklą į vandenį. Gondola plaukė greičiau nei greitaeigis kateris. – Gali plaukti ir su apatiniais, tiesa?

Dabar nuraudo Liusė. Įprastomis aplinkybėmis toks klausimas būtų nuskambėjęs jaudinamai, abu būtų iš to pakikenę. Tik ne šias devynetą dienų. Mergina linktelėjo. Jau aštuonetą. Danielis buvo baisiai rimtas. Liusė tik sunkiai nurijo seiles.

– Žinoma.

Žalsvai pilki bokštai padidėjo, tapo aiškesni. Danielis ir Liusė atsidūrė virš aukštų, kūgio formos, iš surūdijusių vario juostų sukurtų statinių. Atrodė, jog kadaise bokštai viršūnėse laikė mažas ašaros formos varines vėliavėles, atrodančias lyg pleventų vėjyje, tačiau dabar vienoje jų žiojėjo skylės, o kita išvis buvo nukritusi nuo stiebo. Vandenyje kyšančios įmantrios smailės vertė manyti, jog gilumoje slypi didžiulė katedra. Liusė susimąstė, kada ir kiek giliai nugrimzdo bažnyčia. Mintis apie nėrimą žemyn su juokingais akiniais ir mamos pirktais apatiniais kėlė drebulį.

– Ši bažnyčia greičiausiai milžiniška, – ištarė mergina.

Tai reiškė: Nemanau, jog galiu tai padaryti. Nemoku kvėpuoti po vandeniu. Kaip mudu rasime jūros vandenyje nuskendusią mažą aureolę?

– Galiu palydėti tave iki koplyčios, tačiau tik tiek. Tiek toli, kiek pajėgsi laikytis įsikibusi mano rankos. – Danielis ištiesė ranką ir padėjo Liusei atsistoti gondoloje. – Kvėpuoti nebus sunku. Tačiau bažnyčia tebėra šventa, o tai reiškia, kad reikės tavo pagalbos. Turėsi rasti aureolę ir atnešti man.

Vaikinas per galvą nusitraukė marškinėlius ir nusviedė ant gondolos suolo. Puikiai išlaikydamas pusiausvyrą skubiai nusimovė kelnes ir nuspyrė sportinius batus. Viduje jusdama virpesį Liusė žvelgė į Danielį, paskui suvokė, kad ir pati turi nusirengti. Nusispyrė batus, nutraukė kojines, kiek įmanydama santūriau nusimovė džinsus. Padėdamas išsilaikyti valtyje, angelas laikė ją už rankos ir stebėjo, tačiau ne taip, kaip Liusė būtų tikėjusis. Danielis jaudinosi dėl jos, stovinčios pašiurpusia oda. Mergina nusimetė megztinį ir vienais patogiais apatiniais liko šalti gondoloje viduryje Venecijos lagūnos. Vaikinas patrynė jos rankas.

Liusė ir vėl sudrebėjo. Viduje sumišo šaltis, baimė ir kažkas nesuvokiamo, tačiau ji ant akių užsitraukė veržiančius akinius.

– Gerai, plaukime, – narsiai pareiškė.

Jie susikibo rankomis – kaip ir tąkart, kai drauge plaukė „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Danielio ranka truktelėjo Liusę aukščiau, nei ji pati būtų galėjusi iššokti, abiejų kojos atsiplėšė nuo lakuotų gondolos grindų. Abu panėrė.

Liusindos kūnas perskrodė jūros paviršių. Šis pasirodė ne toks šaltas, kaip ji tikėjosi. Tiesą pasakius, kuo arčiau Danielio ji plaukė, tuo šiltesnės darėsi juos gaubiančios bangos.

Angelas švytėjo.

Žinoma. Ji nenorėjo balsu išsakyti savo nuogąstavimų dėl tamsios ir šaltos po vandeniu glūdinčios bažnyčios, tačiau dabar suprato, kad Danielis – kaip ir visada – ja rūpinasi. Nušvies kelią prie aureolės ta pačia žėrinčia kaitra, kurią Liusė matė daugelyje aplankytų praeitų gyvenimų. Nuostabus ir stulbinamas švytėjimas, it juodame nakties danguje atsiradęs vaivorykštės skliautas, praskyrė nepermatomą vandenį padarydamas vietos Liusindai.

Laikydamiesi už rankų, maudydamiesi violetinėje šviesoje, juodu plaukė žemyn. Švelniame it šilkas vandenyje buvo tylu tarsi kape. Už tuzino pėdų jūra patamsėjo, tačiau Danielio šviesa vis dar apšvietė vandenyną keleto pėdų spinduliu. Dar tuzinas pėdų ir pasirodė bažnyčios fasadas.

Dailus vandenyno išsaugotas statinys. Didingas Danielio švytėjimas privertė tylius senus akmenis sužėrėti violetiniu atspalviu. Du į paviršių kylantys bokštai pabrėžė akmeninėmis šventųjų statulomis apjuostą plokščią stogą. Pusiau suirusiose plokštėse buvo galima įžvelgti Kristų ir keletą jo apaštalų vaizduojančias mozaikas. Viskas buvo apkerpėję. Jūros gyvenimas virte virė: nišose pirmyn atgal siuvo mažytės sidabrinės žuvelės, nuo stebuklingųjų paveikslų kyšojo aktinijos, iš plyšių, kur kadaise ilsėjosi senųjų venecijiečių kūnai, lindo unguriai. Danielis liko drauge su Liuse ir nušvietė kelią.

Dirsčiodama į išdužusius vitražinius langus ir be paliovos akimis matuodama atstumą iki paviršiaus, iki oro, Liusinda nuplaukė palei dešiniąją bažnyčios sieną.

Maždaug ten, kur ji ir tikėjosi, plaučiuose pajuto veržimą. Dar nebuvo pasirengusi kilti. Jie ką tik nusileido ten, kur išvydo kažką panašaus į altorių. Liusė sukando dantis ir pamėgino šiek tiek ilgiau pakęsti deginamą pojūtį.

Nepaleisdama Danielio rankos, pro netoli skersinės navos esantį langą ji pažvelgė vidun. Surizikavo pro angą įsprausti galvą ir pečius. Danielis kiek įmanydamas prisispaudė prie bažnyčios sienos ir stengėsi nušviesti vidų.

Liusė tepamatė pūvančius suolus, perpus suskilusį altorių. Visa kita skendėjo šešėliuose. Priplaukti arčiau ir nušviesti didesnio ploto Danielis nebegalėjo. Mergina pajuto stiprėjantį tempimą plaučiuose ir supanikavo. Vėliau pojūtis atslūgo ir atrodė, kad mergina gavo itin brangaus laiko tarpsnį prieš įtampai vėl sugrįžtant. Panašu, jog egzistavo tam tikri kvėpavimo slenksčiai. Kol popieriai netapo visai prasti, Liusė galėjo peržengti kelis kitus slenksčius. Danielis ją stebėjo ir linksėjo tarsi suprasdamas, kad mylimoji gali dar šiek tiek išsilaikyti.

Ji įplaukė pro kitą langą ir staiga susmegusiame bažnyčios kampe sublizgėjo auksas. Danielis jį taip pat pastebėjo. Angelas plaukė greta, stengdamasis neatsidurti bažnyčios viduje. Paėmė merginos ranką ir mostelėjo. Buvo matyti tik aureolės kraštelis. Statula atrodė įsmukusi pro įlūžusias grindis. Vandenyje leisdama oro burbuliukus, Liusė ilgiau laukti nebegalėjo. Plaučiai degte degė. Davė Danieliui ženklą kilti viršun.

Angelas papurtė galvą.

Liusė iš nuostabos krūptelėjo. Danielis ištempė ją iš bažnyčios ir apglėbė. Stipriai pabučiavo. Jausmas nuostabus, tačiau...

Ne, jis ne tik pabučiavo. Jis į merginos plaučius įpūtė oro. Bučiuojama Liusė žiopčiojo ir juto į ją plūstantį, plaučius gaivinantį tyrą orą. Kaip tik tuomet, kai manė, kad plaučiai sprogs. Atrodė, jog Danielis turi neišsenkamas oro atsargas. Mergina godžiai troško jo tiek, kiek tik galėjo gauti. Rankos slydo beveik nuogais kūnais. Aistra stiprėjo, tarsi juodu būtų bučiavęsi tiesiog dėl malonumo. Liusė nenorėjo liautis, tačiau jie teturėjo aštuonias dienas. Galiausiai linktelėjo, duodama suprasti, kad pasisotino. Danielis nusišypsojo ir pasitraukė.

Abu grįžo prie nedidelės angos, kur kadaise buvo langas. Danielis priplaukė greta jos ir sustojo. Kūną nukreipė į angą. Spindesys nušvies kelią Liusei. Ji, lėtai įsirangiusi pro langą, bažnyčios viduje akimirksniu pajuto šaltį ir nesuvokiamą ankštos patalpos baimę. Keista, nes katedra tokia didžiulė: lubos plytėjo šimtą pėdų virš galvos, o Liusė visoje erdvėje buvo viena.

Galbūt tai ir buvo problema. Kitoje lango pusėje likęs Danielis atrodė taip toli. Bent jau priekyje matė angelą, o lauke – jo švytėjimą. Mergina nuplaukė prie aureolės ir sugriebė ją rankomis. Prisiminusi vaikino nurodymus, pasuko aureolę taip tarsi vairuotų Greyhound [6] autobusą.

Aureolė nesujudėjo.

Liusė sugriebė slidų daiktą tvirčiau. Iš visų turimų jėgų pasukiojo pirmyn atgal.