Лорен Кейт - Atgimusieji

– Šiuo metu taip. Planas toks.

– Skamba pernelyg paprastai, – atsakė Liusė ir atkreipė dėmesį į ją supančių pastatų sudėtingumą: viename buvo įrengti kupolo formos langai, kitame pro langą šliaužė visas žolelių daržas. Atrodė, kad viskas romiai ir nuolankiai grimzta į šviesiai žalią vandenį.

Saulės nutviekstas vanduo atsispindėjo pro šalį žvelgiančio Danielio akyse.

– Pamatysime, ar taip ir yra.

Angelas pašnairavo į medinį, kvartalo gale stovintį ženklą, tada nukreipė valtį nuo kanalo centro. Gondola, prišlieta prie vijokliais apraizgytos plytų sienos, susiūbavo. Danielis nustvėrė švartavimo stulpą ir apvyniojo virvę. Valtis girgždėjo ir tempė įtvirtinimus.

– Štai kokį adresą davė Mazota, – Danielis mostelėjo į senovinį skliautuotą akmeninį tiltą, kuriame derėjo ir romantika, ir nutriušimas. – Pakilsime tais laipteliais ir nukeliausime į aikštę. Neturėtų būti toli.

Angelas iššoko iš gondolos ant šaligatvio ir ištiesė ranką Liusei. Ši pasekė jo pavyzdžiu. Abu drauge, laikydamiesi už rankų, perėjo tiltą. Žingsniuodama pro viena paskui kitą sustatytas kepinių krautuvėles, venecijietiškų marškinėlių pardavėjus, Liusė negalėjo liautis dairiusis į laimingas poreles: atrodė, kad čia visi juokiasi ir bučiuojasi. Išsitraukusi už ausies užkištą bijūną, įsidėjo jį į rankinę. Juodu su Danieliu atvyko vykdyti misiją, ne medaus mėnesio. Jeigu nepavyks, jokių romantiškų pasimatymų nebebus.

Pasukę kairėn į siaurą gatvelę, tada – dešinėn, į atvirą aikštę, žingsnius pagreitino.

Staiga Danielis sustojo.

– Ji turi būti čia. Aikštėje, – papurtė galvą. Pavargusiame balse suskambo nuostaba.

– Kas negerai?

– Mazota davė bažnyčios adresą, tačiau man to nepasakė, – vaikinas parodė į aukštą pranciškonų pastatą su kylančiais bokštais ir vitražinių langų – rožių – trikampiu. Masyvi, dominuojanti koplyčia blyškiai oranžiniu fasadu, ryškiai baltais apvadais, puošiančiais langus, ir didžiulį kupolą. – Skulptūra ir aureolė turi būti viduje.

– Gerai, – Liusė suglumusi gūžtelėjo pečiais ir žengė prie bažnyčios – Eime vidun ir patikrinsime.

Danielis perkėlė svorį ant kitos kojos. Veidas netikėtai išblyško.

– Liuse, aš negaliu.

– Kodėl?

Akivaizdžiai susinervinusio Danielio kūnas įsitempė. Rankos tarsi priaugo prie šonų, o žandikaulis susispaudė it viela surištas. Liusė buvo pratusi matyti tik savimi pasitikintį Danielį. Toks jo elgesys buvo keistas.

– Tu nežinai? – paklausė angelas.

Liusė papurtė galvą. Vaikinas atsiduso.

– Maniau, kad „Pakrantėje“ tau papasakojo... Reikalas tas, kad puolęs angelas, įžengęs į Dievo šventovę, užsiliepsnoja, – skubiai baigė sakinį.

Pro juos aikšte nužingsniavo languotus sijonėlius dėvinčių vokiečių moksleivių grupė. Turistės susibūrė prie įėjimo į bažnyčią. Liusė pastebėjo, kad kelios, šnibždėdamos ir kikendamos, atsisuko, dirstelėjo į Danielį ir susiglostė kasas – jeigu vaikinas netyčia žvilgteltų jų pusėn.

Danielio akys įsimigo į Liusę. Jis tebeatrodė nervingas.

– Tai viena iš daugelio ne tokių žinomų smulkmenų apie mūsų bausmę. Jeigu puolęs angelas trokšta grįžti į Dievo malonės teritoriją, privalo tiesiogiai kreiptis į Sostą. Trumpesnio kelio nėra.

– Nori pasakyti, nesi buvęs bažnyčioje? Nė kartelio per visus gyvenimo Žemėje tūkstantmečius?

Danielis papurtė galvą.

– Nei šventykloje, nei sinagogoje, nei mečetėje. Niekada. Arčiausiai tokios vietos buvau atsidūręs tik „Kardo ir kryžiaus“ baseine. Kai patalpa virto sporto sale ir nebebuvo šventa, tabu buvo panaikintas, – angelas užsimerkė. – Ariana kartą buvo įžengusi į bažnyčią. Labai seniai, prieš grįždama į Dangaus gretas. Taip ji pasakojo...

– Ar tada ant jos kaklo atsirado randų? – Liusė instinktyviai palietė savo kaklą, prisiminusi pirmąją valandą „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje: Ariana laikė vogtą Šveicarijos kariuomenės peilį ir reikalavo, kad Liusė nukirptų jai plaukus. Tada ji nepajėgė atplėšti akių nuo keistų marmurinių angelės randų.

– Ne, – nesmagiai pasijutęs Danielis nusuko akis. – Tai kas kita.

Prie įėjimo stoviniavo grupelė turistų drauge su gidu. Kol juodu kalbėjosi, iš bažnyčios pirmyn ir atgal lėtai vaikštinėjo žmonės, regis, nė nevertindami pastato grožio ar svarbos, tačiau Danielis, Ariana ir visas angelų legionas ten įžengti niekada negalės.

Liusė tą padaryti gali.

– Aš eisiu. Mačiau tavo eskizą, žinau, kaip atrodo aureolė. Jeigu ji ten, rasiu ir...

– Tiesa, tu eiti gali, – trumpai linktelėjo Danielis. – Nėra kitos išeities.

– Man nesunku, – Liusė apsimetė nerūpestinga.

– Palauksiu čia, – nenoriai, tačiau su palengvėjimu balse atsakė Danielis. Paspaudė merginos ranką ir, atsisėdęs ant paaukštintos aikštės viduryje įrengto fontano atbrailos, paaiškino, kaip turėtų atrodyti aureolė ir kaip derėtų ją nuimti. – Tačiau būk atsargi. Ji daugiau nei tūkstančio metų senumo ir trapi! – Už jo nugaros cherubinas spjaudėsi nesibaigiančia vandens srove. – Liuse, jeigu pateksi į bėdą, jeigu kas nors pasirodys nors šiek tiek įtartina, bėk čia ir susirask mane.

Kryžiaus formos bažnyčioje žemomis gegnėmis ir ore tvyrančiu slogiu smilkalų kvapu buvo tamsu ir šalta. Prie įėjimo Liusė paėmė anglišką brošiūrą, tada suvokė, kad nežino skulptūros pavadinimo. Supykusi ant savęs, jog nepaklausė – Danielis būtų žinojęs, – akimis sekdama Kryžiaus kelio stočių vitražus languose, mergina nužingsniavo siaura nava, pro ištisas tuščių klauptų eiles.

Nors lauke, aikštėje, šurmuliavo žmonės, bažnyčioje buvo gana ramu. Liusė, žengdama marmurinėmis grindimis, nerimavo dėl savo aulinukų keliamo garso. Vienoje iš abiejose bažnyčios pusėse įrengtų mažyčių koplytėlių su varteliais ji apžiūrėjo Madonos statulą. Negyvos marmurinės statulos akys pasirodė neįtikėtinai didelės, maldai sudėti pirštai – neįmanomai ilgi ir ploni.

Aureolės Liusė niekur nepastebėjo.

Priėjusi navos galą ji atsistojo bažnyčios centre, po didžiuliu kupolu. Pro aukštus jo langus liejosi švelnus ryto saulės šviesos spindesys. Prieš altorių klūpojo vyras ilga pilka sutana. Vienintelės atviros jo kūno dalys buvo blyškus veidas ir prie širdies sudėtos baltos rankos. Žmogus murmėjo lotyniškus žodžius. Dies irae, dies illa .[4]

Liusė prisiminė tuos žodžius girdėjusi Doverio mokykloje lankytose lotynų kalbos pamokose, tačiau, ką jie reiškia, nežinojo.

Merginai priėjus, vyro murmesys nutilo. Jis pakėlė galvą, tarsi jos buvimas būtų nutraukęs maldą. Tokios blyškios odos Liusei dar nebuvo tekę matyti. Susiraukusiose plonose lūpose beveik nebuvo kraujo. Liusė nusuko akis ir, norėdama palikti tą vyrą ramybėje, žengė kairėn į skersinę, kryžiaus formą bažnyčiai suteikiančią navą...

Mergina suvokė stovinti prieš didžiulį angelą.

Skulptūra, iškalta iš glotnaus blyškiai rožinio marmuro, visiškai skyrėsi nuo angelų, kuriuos Liusei teko taip gerai pažinti. Jokio veržlaus Kemo gyvybingumo, jokio įvairialypumo, kuriuo ją žavėjo Danielis. Beaistrio tikinčiojo kūrinys santūriems tikintiesiems. Abejingas angelas žvelgė viršun, į dangų, o jo akmeninis kūnas buvo matyti tarp švelnių krūtinę ir liemenį dengiančio audinio raukšlių. Dangun nukreiptą ir dešimt pėdų virš Liusės esantį veidą nuo nosies iškilimo iki smulkiausių virš ausies besiraitančių plaukų kuokštelių išskaptavo įgudusios rankos. Skulptūros rankos tiesėsi viršun tarsi melsdamos atleidimo už labai seniai padarytą nuodėmę.