Лорен Кейт - Atgimusieji

Ji atsisėdo ant sulankstomosios kėdės ir dirstelėjo į popierinį maišelį. Pasklido svaigus mažyčių cinamonu ir cukrumi apibarstytų spurgų su džemu kvapas. Maišelis, dėmėtas nuo prasiskverbusių aliejaus lašelių, dar buvo šiltas. Liusė įsimetė spurgą į burną ir gurkštelėjo iš mažo balto puodelio, kuriame buvo sodriausia ir skaniausia kada nors Liusės ragauta espreso kava.

– Mėgaujiesi bombolini ? – iš apačios šūktelėjo Danielis.

Liusė pašoko ir persisvėrusi per turėklus pamatė vaikiną, stovintį angelų vaizdais ištapytos gondolos gale. Jis dėvėjo plokščią šiaudinę skrybėlę, apjuostą storu raudonu kaspinu, ir plačiu mediniu irklu lėtai plukdė valtį prie merginos.

Jos širdis šoktelėjo taip, kaip ir kiekviename gyvenime išvydus Danielį pirmąkart. Vis dėlto jis buvo čia. Jos. Tai vyko dabar.

– Pamirkyk jas į kavą, tada papasakok man, kaip jautiesi atsidūrusi danguje, – nusišypsojo jai Danielis.

– Kaip man pas tave nusileisti? – šūktelėjo mergina.

Angelas parodė į siauriausius kada nors Liusės matytus spiralinius laiptus dešinėje turėklų pusėje. Ji griebė kavą, maišelį su spurgomis, už ausies užsikišo bijūno stiebelį ir patraukė prie laiptų.

Perlipusi turėklus ir ėmusi slinkti laiptais mergina juto ja slystančias Danielio akis. Kaskart, įveikusi laiptų viją, ji pastebėdavo erzinamą violetinių akių žybsnį. Kai atsidūrė apačioje, Liusės jau laukė ištiesta padėti įlipti į valtį pasirengusio vaikino ranka.

Štai čia tas jaudulys, kurio ji ilgėjosi vos pabudusi. Ta kibirkštis, perbėganti kaskart susilietus. Danielis apglėbė rankomis jos liemenį ir įsitraukė į valtį taip, kad tarp jų kūnų neliko nė tarpelio. Angelas ją bučiavo, ilgai ir stipriai, kol Liusei galiausiai apsvaigo galva.

– Štai, kaip galima pradėti rytą, – Danielio pirštai surado už jos ausies užkišto bijūno žiedlapius.

Staiga kaklą timptelėjo nedidelis svarmuo. Pakėlusi rankas aptiko dailią grandinėlę, kurią pirštais nusekė iki sidabrinio medaliono. Iškėlusi papuošalą, Liusinda pažvelgė į rožę, išgraviruotą ant jo.

Jos medalionas! Tas, kurį paskutinį „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje praleistą vakarą jai padovanojo Danielis. Tą trumpą laikotarpį, praleistą trobelėje, papuošalą ji buvo paslėpusi Stebėtojų knygos viršelyje, tačiau anas dienas gaubė migla. Vėliau ji atsiminė, kad ponas Koulas skubiai vežė ją į oro uostą. Iš ten ji skrido į Kaliforniją. Liusinda neprisiminė nei knygos, nei medaliono tol, kol neatsidūrė „Pakrantėje“, o tada nebeabejojo, jog juos prarado.

Ko gero, Danielis medalioną ant kaklo užsegė tada, kai ji miegojo. Merginos akys vėl paplūdo ašaromis, šįkart – iš laimės.

– Kur tu...

– Atidaryk, – šyptelėjo Danielis.

Kai paskutinį kartą laikė medalioną, ankstesnių Liusės ir Danielio nuotrauka ją glumino. Danielis žadėjo, jog kitąsyk susitikus, papasakos, kur fotografuota ta nuotrauka. To nenutiko. Vogtos akimirkos Kalifornijoje dažniausiai būdavo įtemptos ir pernelyg trumpos, kupinos kvailų ginčų, kurių dabar ji nebegalėjo įsivaizduoti.

Liusė džiaugėsi, jog palaukė. Šį kartą atidariusi medalioną ir išvydusi mažytę stiklo plokštelės dengiamą fotografiją – Danielis su peteliške, Liusė su trumpų plaukų šukuosena – ji išsyk pažino, kas tai.

– Liucija, – sušnibždėjo.

Jaunoji medicinos sesuo, su kuria Liusė susidūrė įžengusi į Milaną Pirmojo pasaulinio karo metu. Kai jiedvi susitiko, toji mergina buvo gerokai jaunesnė, miela ir įžūloka, tačiau tokia nuoširdi, kad Liusinda ja išsyk susižavėjo.

Liusė nusišypsojo atgijus prisiminimams, kaip Liucija įsistebeilijo į jos trumpą, šiuolaikinę šukuoseną, kaip juokavo, kad visi kareiviai aistringai ją įsimylės. Geriausiai prisiminė tai, kad jeigu būtų šiek tiek ilgiau likusi ligoninėje, o aplinkybės būtų susiklosčiusios... tarkim, visiškai kitaip, jiedvi, ko gero, būtų tapusios nuostabiomis draugėmis.

Plačiai šypsodamasi Liusinda pažvelgė į Danielį, tačiau jos išraiška greitai pakito. Angelas žiūrėjo į ją it kumščiu tvotas.

– Kas nutiko? – Paleidusi medalioną ji žengė prie vaikino ir apsivijo rankomis jo kaklą.

Apstulbęs Danielis papurtė galvą.

– Tiesiog nesu pratęs dalytis tuo su tavimi. Ta veido išraiška, kai pažinai nuotrauką. Pats gražiausias mano matytas reginys.

Liusė nuraudo, šyptelėjo, neteko žado ir norėjo verkti. Visiškai suprato Danielį.

– Atleisk, kad palikau tave vieną, – ištarė jis. – Privalėjau keliauti ir kai ką patikrinti Mazotos knygoje Bolonijoje. Suvokiau, kad tau reikia viso įmanomo poilsio, kokį tik gali gauti, be to, miegodama atrodei tokia daili, kad neprisiverčiau tavęs žadinti.

– Ar radai, ko ieškojai?

– Galbūt. Mazota užsiminė apie miesto turgaus aikštes. Jo sritis – meno istorija, tačiau teologiją tas žmogus išmano geriau nei bet kuris kitas mano sutiktas mirtingasis.

Liusė įsitaisė ant žemo raudonu aksomu užkloto ir meilės sostą primenančio gondolos suolo su juoda, plunksnų prikimšta pagalvėle ir aukštu, lipdiniais puoštu atlošu.

Danielis panardino irklą į vandenį ir valtis nusklendė pirmyn. Vanduo švytėjo švelniai žalia spalva. Veidrodiniame jo paviršiaus mirgėjime Liusė matė atsispindintį visą miestą.

– Gera žinia yra ta, – prašneko vaikinas žvelgdamas į ją iš po skrybėlės krašto, – kad Mazota mano, jog žino artefakto buvimo vietą. Ginčijomės iki saulėtekio, tačiau galiausiai mano eskizas sutapo su įdomia sena nuotrauka.

– Ir?

– Paaiškėjo. – Danielis staigiai pasuko riešą ir gondola, grakščiai aplenkusi ankštą kampą, paniro po žemu pėsčiųjų tilto skliautu. – Kad serviravimo padėklas yra aureolė.

– Aureolė? Maniau, tik angelai sveikinimo atvirukuose turi aureoles, – Liusė pakreipė galvą į Danielį. – Ar tu tokią turi?

Vaikinas nusišypsojo. Atrodė, kad klausimas jam nuskambėjo žaviai.

– Nemanau, kad tokią, kuri primena auksinį žiedą. Kiek žinome, aureolės yra mūsų šviesos atspindžiai. Taip mirtingieji gali ją suvokti. Pavyzdžiui, ta violetinė šviesa, kurią išvydai aplink mane „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Spėju, Gabė niekada nepasakojo apie dienas, kai pozavo da Vinčiui?

– Ką ji darė? – Liusė vos neužspringo spurga.

– Žinoma, dailininkas nežinojo, kad ji angelas, tačiau, pasak Gabės, Leonardas pasakodavo apie šviesą, sklindančią iš jos. Štai kodėl jos galvą apjuosė aureole.

– Oho, – Liusė apstulbusi papurtė galvą.

Jie praslinko pro kampiniame balkone besibučiuojančią įsimylėjėlių porelę derančiomis fetrinėmis skrybėlėmis.

– Ir ne tik da Vinčis. Menininkai taip vaizdavo angelus nuo tos akimirkos, kai nupuolėme į Žemę.

– O kaip ta aureolė, kurią turime šiandien surasti?

– Dar vieno dailininko išmonė, – Danielio veidas paniuro. Pro atvirą langą pasklido gergždžianti pučiamųjų atliekama džiazo melodija. Atrodė, kad ji, tarsi vertindama vaikino pasakojimą, užpildo erdvę aplink gondolą. – Ši yra angelo skulptūra. Kur kas senesnė, iš epochos, gerokai ankstyvesnės nei antikinės civilizacijos era. Skulptūra labai sena, todėl menininko tapatybė nežinoma. Kūrinys kilęs iš Anatolijos. Antrojo kryžiaus žygio metu buvo pavogtas. Kaip ir kiti artefaktai.

– Taigi, mudu tiesiog surandame skulptūrą bažnyčioje, muziejuje ar dar kur nors, nuo angelo galvos nukeliame aureolę ir dumiam ant Sinajaus kalno? – paklausė Liusė.

Sekundės žybsnį Danielio akys patamsėjo.