Лорен Кейт - Atgimusieji

Netrukus Danielis ėmė leistis. Nebeskriejo kaip raketa. Labiau priminė neįtikėtinai galingą paukštį. Greičio jie nesumažino – tiesą pasakius, skrido sparčiau, – tačiau kūnams atsidūrus lygiagrečiai su žeme, vėjo gausmas nurimo, o pasaulis atrodė skaisčiai baltas, stulbinamai tylus, ramus, tarsi būtų ką tik sukurtas ir dar niekas nebūtų atradęs garso.

– Ar gerai jautiesi? – apgaubė ją angelo balsas.

Mergina pamanė, kad jeigu ir yra pasaulyje kas nors negera, meilės rūpestis gali tą pataisyti.

Liusė pasuko galvą į kairę ir pažvelgė į Danielį. Veidas buvo ramus, lūpos švelniai šypsojosi, akys liejo tokią sodrią violetinę šviesą, kad vien ji būtų išlaikiusi Liusindą padangėse.

– Sušalai, – glostydamas jos pirštus ir mėgindamas sušildyti sumurmėjo vaikinas į ausį ir kūnu siuntė karščio bangas.

– Dabar geriau, – atsakė mergina.

Juodu prasiveržė pro debesų antklodę. Buvo panašu į akimirką lėktuve, kai pilkas vaizdas pro neskaidrų ovalų langą tampa begaline spalvota erdve. Tik langas ir lėktuvas buvo išnykę. Ryškiai mėlynos spalvos danguje niekas nebeskyrė nuo rausvas jūros kriaukles primenančių vakarinių debesų rytuose.

Debesų peizažas atrodė svetimas ir žavus. Kaip visada Liusė reginiui pasirengti nespėjo. Šis kitoks pasaulis priklausė tik jai ir Danieliui. Pasaulis danguje, kur kyla aukščiausių meilės minaretų viršūnės.

Koks mirtingasis apie tai nesvajojo? Kiek kartų Liusinda troško atsidurti kitoje lėktuvo lango pusėje, paklaidžioti po keistą, blyškiai auksinį, saulės nubučiuotą debesų paklotą? Dabar ji čia, apimta tolimo pasaulio grožio. Galėjo jį justi oda.

Liusė ir Danielis negalėjo stabtelėti. Negalės visas devynetą dienų. Kitaip viskas sustos.

– Kiek laiko skrisime iki Venecijos? – paklausė mergina.

– Nebeilgai, – beveik pašnibždomis į ausį atsakė Danielis.

– Kalbi it pilotas, kuris jau valandą suka ratus ir penktą kartą keleiviams kartoja: Dar dešimt minučių , – paerzino Liusė.

Danielis neatsakė. Mergina pakėlė akis ir pamatė, kad vaikinas sutrikęs raukosi. Metaforos jis nesuprato.

– Niekada neskridai lėktuvu, – suvokė Liusė. – Ir kam tau lėktuvas, jeigu gali tai, – mostelėjo į nuostabius plazdančius sparnus. – Laukimas, taksi ieškojimas, ko gero, išvarytų iš proto.

– Norėčiau drauge su tavimi skristi lėktuvu. Gal keliaukime į Bahamus? Žmonės ten skrenda, tiesa?

– Tiesa, – Liusė nurijo seiles. – Keliaukime.

Ji negalėjo nuvyti minčių apie tai, kiek neįmanomų dalykų turi nutikti tiksliai numatyta tvarka tam, kad juodu galėtų keliauti kaip normali pora. Pernelyg sunku mąstyti apie ateitį, kai tiek daug pastatyta ant kortos. Ateitis miglota ir tolima kaip apačioje besidriekianti žemė. Liusė vylėsi, jog ten bus gražu.

– Kiek užtruksime iš tiesų?

– Tokiu greičiu – keturias, galbūt penkias, valandas.

– Ar tau nereikia pailsėti? Pasistiprinti? – gūžtelėjo Liusinda. Ji vis dar nežinojo, kaip funkcionuoja Danielio kūnas, ir dėl to jautėsi nesmagiai. – Ar tavo rankos nepavargs?

Angelas sukikeno.

– Kas?

– Ką tik atskridau iš Dangaus, ir tu dar klausi, ar rankos pavargo? – Danielis erzindamas suspaudė jos liemenį. – Mintis, jog mano rankos pavargs tave laikyti, yra absurdiška.

Tarsi norėdamas tą įrodyti, vaikinas išlenkė nugarą, aukštai virš pečių išskleidė sparnus ir kartą lėtai mostelėjo. Abiejų kūnai grakščiai pakilę aukštyn aplenkė debesį. Danielis pakėlė vieną ranką rodydamas, kaip mitriai moka išlaikyti merginą kita. Sulenktos laisvosios rankos pirštais brūkštelėjo draugei per lūpas, laukdamas bučinio. Sulaukęs vėl apglėbė liemenį, dramatiškai pakrypo į kairę ir mostelėjo kita ranka. Liusė ir ją pabučiavo. Tada Danielio pečiai sulinko ir apgaubė merginos pečius taip, kad angelas galėjo atitraukti abi rankas nuo Liusės liemens, o ji liko ore. Užplūdo toks malonus, toks džiaugsmingas ir nesuvaržytas pojūtis, Liusė ėmė juoktis. Danielis ore padarė įspūdingą kilpą. Merginos plaukai išsidraikė ant veido. Ji nebijojo. Ji skrido.

Liusinda suėmė Danielio rankas, vėl radusias kelią prie jos liemens.

– Panašu, kad mudu tam sutverti.

– Taip. Panašu.

Angelas skrido nenuilsdamas. Juodu nėrė pro debesis ir atviras erdves, kirto trumputes, gražias audras su lietumi, o vos po akimirkos išdžiūdavo vėjyje. Prasilenkdavo su tarpžemyniniais lėktuvais, skriejančiais tokiu greičiu, kad Liusė įsivaizdavo, jog viduje sėdintys keleiviai pastebi tik netikėtą sidabrinį žybsnį, gal dar pajunta švelnų, jų gėrimus sujudinantį turbulencijos kumštelėjimą.

Sklendžiant virš vandenyno debesys suplonėjo. Liusė užuodė besidriekiančios gilios sūrios masės kvapą. Kvepėjo tarsi kitoje planetoje – ne kreida kaip „Pakrantėje“, ne druska kaip namie. Danielio sparnai ant matinio paviršiaus metė didingą šešėlį. Tai ramino, nors buvo sunku patikėti, kad Liusė – reginio, matomo besidrumsčiančioje jūroje, dalis.

– Liuse? – paklausė Danielis.

– Taip.

– Kaip jauteisi šį rytą šalia tėvų?

Mergina apačioje, tamsioje, vandeningoje dykumoje, pastebėjo keleto vienišų salų kontūrus. Įdomu, kur jie, kaip toli nuo namų.

– Kebliai, – prisipažino ji. – Spėju, jaučiausi taip, kaip tu milijonus kartų. Nutolusi nuo tų, kuriuos myliu, nes negaliu būti nuoširdi.

– To ir bijojau.

– Tam tikra prasme paprasčiau būti su tavimi, kitais angelais nei greta tėvų ir geriausios draugės.

Danielis akimirką susimąstė.

– Nenoriu, kad taip jaustumeisi. Taip neturėjo nutikti. Tenoriu tave mylėti.

– Ir aš. Tiek tetrokštu.

Net ištarusi tuos žodžius ir pažvelgusi į rytuose išblukusį dangų, Liusė gailėjosi, kad nepasielgė kitaip, vėl prisiminė paskutines akimirkas namie. Reikėjo tvirčiau apglėbti tėtį. Žengdama pro duris turėjo paklausyti, išties paklausyti, mamos patarimo. Derėjo praleisti daugiau laiko su geriausia drauge ir pasiteirauti, kaip jai sekasi grįžus į Doverį. Nederėjo elgtis taip savanaudiškai ir skubėti. Dabar kiekviena sekundė tolino ją nuo Tunderbolto, tėvų ir Kelės, kiekvieną sekundę Liusė grūmėsi su augančia nuojauta, kad jų gali nebeišvysti.

Visa širdimi mergina tikėjo savo, Danielio ir kitų angelų darbu. Nebe pirmąkart ji dėl Danielio apleido tuos, kurie jai rūpi. Prisiminė laidotuves Prūsijoje, tamsius vilnonius jos mylimųjų paltus ir drėgnas, raudonas akis, apsiblaususias iš sielvarto dėl jos ankstyvos, staigios mirties. Susimąstė apie gražiąją motiną viduramžių Anglijoje, kur ji praleido šv. Valentino dieną, seserį Heleną, geras drauges Lorą ir Eleonorą. Iš aplankytų gyvenimų tame vieninteliame ji nepatyrė savos mirties, tačiau matė pakankamai, kad suprastų, jog ten gyvena geri žmonės, kuriuos neišvengiama Liusindos mirtis sukrės. Nuo tokios minties skrandis susigniaužė. Tada Liusė prisiminė Liuciją, merginą, kuria buvo Italijoje. Ten ji kare prarado šeimą ir neturėjo nieko, tik Danielį. Merginos gyvenimas – kad ir koks trumpas – tapo prasmingas dėl jo meilės.

Liusinda stipriau prisispaudė prie Danielio krūtinės. Jo rankos nuslydo prie megztinio rankovių ir, tarsi pieštų mažytes aureoles, pirštais sukdamos ratus perbėgo jos plaštakomis.

– Papasakok man apie geriausią laiką iš visų savo gyvenimų.

Mergina norėjo atsakyti: Kaskart, kai sutikdavau tave . Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Buvo nelengva net galvoti apie juodu, esančius atskirai. Praėję gyvenimai ėmė suktis ir keistis it kaleidoskope. Štai, ta nuostabi akimirka, kai Taityje Lulu ištatuiravo Danielio krūtinę. Arba, kai spruko iš mūšio senovės Kinijoje, nes meilė buvo svarbesnė už bet kokį karą. Liusė galėjo išvardyti begalę patrauklių vogtų akimirkų, daugybę žavių, liūdnų, bet mielų bučinių ir vis dėlto žinojo, kad tai ne geriausi jos gyvenimų prisiminimai.