Лорен Кейт - Atgimusieji

Geriausia akimirka – dabartis. Štai, ką ji suvokė iš kelionės per šimtmečius: Danielis jai reiškė viską ir ji jam buvo svarbiausia. Vienintelis būdas patirti jų meilės stiprybę – drauge žengti į kiekvieną naują akimirką. Tarsi gyvenimas būtų sukurtas iš debesų. Jeigu per šias devynetą dienų to prireiks, Liusė žinojo – juodu su Danieliu dėl savo meilės rizikuos viskuo.

– Supratimas, – galiausiai prabilo Liusė. – Pirmąkart savarankiškai žengusi į gyvenimus, buvau pasiryžusi nutraukti prakeikimą. Buvau priblokšta ir sutrikusi, tačiau supratau, kad kiekvienas aplankytas gyvenimas išmoko kažko svarbaus apie save pačią.

– Pavyzdžiui?

Juodu atsidūrė taip aukštai, kad tamsėjančio dangaus pakraštyje buvo matyti numanoma Žemės kreivė.

– Supratau, kad tiesiog pabučiavusi tave nemirštu, mirtis labiau susijusi su tuo, ką tą akimirką žinau, kiek savęs ir savos istorijos galiu aprėpti.

Liusė pajuto, jog jai už nugaros Danielis linktelėjo.

– Tai man visad buvo didžiausia mįslė.

– Sužinojau, kad mano praeities „aš“ ne visada buvo geri žmonės, tačiau tu vis tiek mylėjai jų sielas. Tu man buvai pavyzdys ir aš išmokau pažinti tavo sielą. Tu turi... ypatingą švytėjimą, šviesą ir net tada, kai lioveisi būti fiziniu „aš“, galėjau žengti į naują gyvenimą ir tave pažinti. Pažinčiau tavo sielą, paslėptą po bet kokiu gyvenimo veidu. Galėtum būti svetimas egiptietis ir Danielis, kurio geidžiu bei myliu.

Danielis pasuko galvą ir pabučiavo ją į smilkinį.

– Turbūt nesuvoki, tačiau tavyje visada slypėjo galia pažinti mano sielą.

– Ne, aš negalėjau... buvau nepratusi...

– Galėjai, tiesiog to nežinojai. Manei, jog esi beprotė. Matei Pranešėjus ir vadinai juos šešėliais. Manei, kad jie visą gyvenimą tave persekioja. Pirmąsyk sutikusi mane „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, o galbūt suvokusi, jog tau rūpiu, greičiausiai įžvelgei kažką nepaaiškinama, kažką, ką mėginai neigti?

Bandydama prisiminti, Liusė stipriai suspaudė akių vokus.

– Kai praeidavai pro šalį, ore likdavo violetinė migla. Tačiau sumirksėdavau ir viskas dingdavo.

Danielis nusišypsojo.

– Nežinojau šito.

– Ką turi galvoje? Juk ką tik sakei...

– Spėjau, kad kažką išvydai, tačiau nežinojau, kas tai buvo. Kad ir kas manyje, mano sieloje, tave patraukė, nuolat rodės skirtingai pagal tai, kaip norėjai pamatyti, – šyptėlėjo. – Štai kaip tavo siela bendrauja su manąja. Violetinis švytėjimas – miela. Džiaugiuosi, kad atrodė būtent taip.

– O kokią matai mano sielą?

– Negalėčiau sutalpinti to į žodžius, tačiau grožis neprilygstamas.

Tai buvo tinkami žodžiai skrydžiui per pasaulį drauge su Danieliu nupasakoti. Beribėse galaktikose, kad ir kur pažvelgtum, mirgėjo žvaigždės. Milžiniškas mėnulis buvo nusėtas kraterių, o pusę jo gaubė blyškiai pilkas debesis. Mylimo angelo rankose Liusei buvo šilta ir saugu. Prabanga, kurios taip trūko kelionėje per Pranešėjus. Mergina atsidususi užsimerkė...

Išvydo Bilą .

Vizija agresyviai įsiveržė į jos mintis, nors mergina matė ne tą šlykščią, įniršusią pabaisą, pasirodžiusią jai pastarąjį kartą. Tai buvo tiesiog Bilas, titnaginė chimera, laikanti ranką jiedviem skriejant nuo sudužusio laivo stiebo Taityje. Liusė nesuprato, kodėl šis prisiminimas aplankė ją Danielio glėbyje, tačiau delne tebejuto mažą akmeninę rankelę. Prisiminė, kaip pribloškė chimeros jėga ir grakštumas. Prisiminė, kad drauge su ja jautėsi saugi.

Kūnu nuėjo pagaugai. Liusė ėmė nepatogiai rangytis.

– Kas nutiko?

– Bilas, – žodis paliko burnoje sieros skonį.

– Liuciferis.

– Žinau, kad jis Liuciferis. Žinau . Tačiau kurį laiką man jis buvo kažkas kitas. Draugas. Ramybės neduoda mintis apie tai, kaip arti jį prisileidau. Man gėda.

– Nesigėdyk, – Danielis prisitraukė Liusę arčiau. – Ryto žvaigžde jį vadino neatsitiktinai. Liuciferis buvo gražus. – Danielio balse Liusė pajuto pavydo gaidelę. – Jis buvo pats mylimiausias. Liuciferį mylėjo ne tik Sostas, bet ir daugelis angelų. Tik pagalvok, kaip jis valdo mirtinguosius. Galia sklinda iš to paties šaltinio, – angelo balsas sudrebėjo, tada itin sugriežtėjo. – Neturėtum gėdytis pakibusi ant jo kabliuko, Liuse... – Danielis staiga nutilo, nors atrodė, kad pasakė ne viską.

– Mūsų santykiai tapo įtempti, – prisipažino Liusė. – Tačiau niekada nemaniau, kad Bilas virs tokia pabaisa.

– Nėra tamsos, tamsesnės už iškreiptą didingą šviesą. Pažvelk, – Danielis sparnus pakreipė kitu kampu ir jie sklendė atgal plačiu skliautu, aplenkdami dunksantį debesį. Vieną jo pusę paskutinis besileidžiančios saulės spindulys nudažė rausvo aukso spalva. Liusė pastebėjo, kad kita pusė tamsi ir persisunkusi lietumi. – Šviesa ir tamsa, susivijusios drauge – abi reikalingos, kad viskas liktų taip, kaip yra. Taip mano Liuciferis.

– Ir Kemas? – paklausė Liusė, kai Danielis, apskriejęs ratą, vėl patraukė virš vandenyno.

– Žinau, kad juo nepasikliauji, tačiau be reikalo. Aš pasitikiu. Kemo tamsa apipinta legendomis, bet tai tik dalelė jo.

– Tuomet kodėl pasirinko Liuciferio pusę? Kodėl taip pasielgė kiti angelai?

– Kemas nesirinko, – atsakė Danielis. – Bent jau ne pačioje pradžioje. Laikas buvo itin nestabilus.

Negirdėta. Neįsivaizduojama. Nuopuolio metu kai kurie angelai išsyk prisijungė prie Liuciferio, tačiau kitus, tokius kaip Kemas, Sostas išsviedė, nes nepakankamai greitai apsisprendė. Vėliau vyko ilgas pusių rinkimasis. Vieni angelai grįžo prie Sosto, kiti prisijungė prie Pragaro gretų. Galiausiai liko tik keli, sąjungininkų neradę puolusieji.

– Tokie dabar esame mes? – paklausė Liusė, nors ir žinojo, jog Danieliui nepatinka kalbėti apie tai, kad jis dar nepasirinko pusės.

– Kemą išties galėjai pamėgti, – temą nuo savęs nukreipė Danielis. – Keletą gyvenimų Žemėje mes trys buvome labai artimi. Tik kur kas vėliau, po to, kai Kemas patyrė sudaužytos širdies skausmą, jis žengė į Liuciferio pusę.

– Ką? Kas ji buvo?

– Nė vienas nenorime apie ją kalbėti. Privalai niekada neišsiduoti, kad žinai, – kalbėjo toliau Danielis. – Pasipiktinau jo pasirinkimu, tačiau negaliu sakyti, jog nesupratau. Jeigu kada nors išties tavęs netekčiau, nežinau, ką daryčiau. Visas mano pasaulis aptemtų.

– Taip nenutiks, – išbėrė Liusė.

Mergina žinojo: šis gyvenimas – paskutinė jos galimybė. Jeigu dabar mirs, nebesugrįš.

Ji norėjo užduoti tūkstančius klausimų apie Kemo prarastą moterį, apie keistą virpulį Danielio balse, prašnekus apie Liuciferio išvaizdą, apie tai, kur ji buvo Danielio nuopuolio metu. Tačiau vokai apsunko, nuvargęs kūnas suglebo.

– Pailsėk, – suburkavo į ausį angelas. – Pažadinsiu, kai leisimės Venecijoje.

Tokio leidimo tereikėjo, kad Liusė imtų snausti. Užsimerkė lūžtant švytinčioms, tūkstančius pėdų nutolusioms bangoms ir nuskriejo į sapnų pasaulį, kur devynetas dienų nieko nereiškė, kur ji galėjo panirti į debesų didybę, sklęsti joje ir užsibūti, galėjo laisvai skristi į begalybę, visiškai nesibaimindama, kad nukris.

_______________

[3] It. ledai

Trečias skyrius

NUGRIMZDUSI ŠVENTOVĖ

Danielis viduryje nakties beldė į vėjų nugairintas medines duris. Liusei pasirodė, kad tai tęsiasi visą pusvalandį. Triaukštis venecijietiškas namas mieste priklausė angelo kolegai, profesoriui. Danielis neabejojo, kad tas žmogus leis jiems pernakvoti, nes kadaise jie buvo puikūs draugai. Pažįstant Danielį, buvo galima spėti, jog tai nutiko gana seniai.