Лорен Кейт: Kenčiantieji

Nematyti jos aštuoniolika dienų? Danielis nepajėgė to suvokti. Dar daugiau, jis neįstengė įsivaizduoti, jog Liusė kada nors tam pritartų. Jie ką tik surado kits kitą šiame gyvenime ir galiausiai turi šansą būti kartu. Bet detalių atskleidimas galėtų ją pražudyti. Liusė negalėjo išgirsti apie savo ankstesnius gyvenimus iš angelų lūpų. Ji to dar nežinojo, bet visai netrukus galės savarankiškai perprasti ir suvokti... viską.

Danielį neramino slepiama tiesa, o didžiausią nerimą kėlė tai, ką apie visa tai pagalvos Liusė. Tačiau mergina privalo atskleisti tiesą pati – tai vienintelis būdas ištrūkti iš siaubingo užburtojo rato. Todėl jos išgyvenimai „Pakrantės“ mokykloje bus lemiami. Per aštuoniolika dienų Danielis pajėgs nukauti tiek Atstumtųjų, kiek tik pasipainios jo kelyje. Bet kai paliaubos baigsis, viskas vėl bus Liusės rankose. Jos vienos.

Už Tamalpaiso kalno leidosi saulė, žemę pamažėle gaubė vakaro ūkana.

– Leisk man nuvežti ją į „Pakrantės“ mokyklą, – paprašė Danielis. – Tai paskutinė galimybė pamatyti Liusę dar kartą.

Kemas keistai dėbtelėjo į jį, tarsi svarstydamas, ar sutikti. Danieliui prisiėjo antrąsyk sutelkti fizines jėgas, kad sutramdytų besiskleidžiančius sparnus.

– Gerai, – galiausiai linktelėjo Kemas. – Mainais už žvaigždėstrėlę.

Danielis atidavė ginklą, ir Kemas akimoju paslėpė jį savo palto klostėse.

– Nugabenk ją į mokyklą, paskui susirask mane. Nesugadink visko. Aš stebėsiu.

– O tada?

– O tada mudu trauksime į medžioklę.

Danielis linktelėjo ir išskleidė spurdančius sparnus. Visą kūną nusmelkė palaima. Dar akimirką pastovėjo, telkdamas energiją, tirdamas vėjo pasipriešinimą. Metas palikti šią prakeiktą, nelemtą vietą ir leistis sparnų nešamam ten, kur galės būti pats savimi.

Atgal pas Liusę.

Ir atgal į melą, su kuriuo dar teks šiek tiek pagyventi.

– Paliaubos prasideda rytoj vidurnaktį! – šūktelėjo Danielis, atsispirdamas nuo pakrantės smėlio ir šaudamas į dangų.

Pirmas skyrius

AŠTUONIOLIKA DIENŲ

Liusė ketino ištisas šešias valandas – tiek trunka skrydis per visą šalį iš Džordžijos į Kaliforniją – sėdėti užmerktomis akimis ir atsimerkti tik tada, kai lėktuvo ratai palies San Fransisko oro uosto nusileidimo taką. Snūduriuojant jai buvo lengviau įsivaizduoti, kad jau išsiskyrė su Danieliu.

Atrodė, kad nuo tos akimirkos, kai matė jį paskutinį kartą, praskriejo ištisas gyvenimas, nors iš tiesų prabėgo vos kelios dienos. Nuo penktadienio ryto, kai jie atsisveikino prie „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos vartų, Liusė nuolat jautė silpnumą visame kūne. Trūko jo balso, šilumos, jo sparnų prisilietimo. Ilgesys tarsi keista liga giliai įsiskverbė į merginos kaulus.

Kažkas palietė jos ranką, ir Liusė atsimerkė. Išpūtęs akis į ją spoksojo rudaplaukis keleriais metais vyresnis vaikinas.

– Atsiprašau, – išlemeno jis ir tuo pat metu atsitraukė per kelis colius nuo lėktuvo sėdynes skiriančio ranktūrio. Už lango driekėsi nuostabus vaizdas. Lėktuvas leidosi į San Fransiską. Liusei iki šiol neteko matyti nieko panašaus. Skrendant virš pietinės įlankos atrodė, kad mėlyna vingiuota intako juosta prasiskynė kelią į jūrą. Tamsiai žalią lauką vanduo atskyrė nuo ryškiai raudonų ir baltų sūkurių. Stengdamasi kuo geriau įžiūrėti gamtovaizdį, mergina prispaudė kaktą prie dvigubo plastikinio lango.

– Kas ten? – garsiai paklausė.

– Druska, – atsakė vaikinukas, rodydamas pirštu. Tada pasilenkė arčiau ir pridūrė: – Ją išgauna iš Ramiojo vandenyno.

Atsakymas buvo toks paprastas, toks... žmogiškas. Po daugybės dienų, praleistų Danielio ir kito – Liusei tebebuvo sunku vartoti sąvokas „angelas“ ir „demonas“ – nežemiško padaro draugijoje, toks paprastas atsakymas netgi nustebino. Mergina apžvelgė tamsų tarsi nakties dangus bekraštį vandenyną, besidriekiantį į vakarus. Liusei, užaugusiai Atlanto pakrantėje, iš vandenyno švytintys saulės spinduliai visada reiškė rytą . Tačiau čia buvo vėlus vakaras.

– Tu nevietinė, tiesa? – pasidomėjo bendrakeleivis.

Liusė neištarė nė žodžio, tik papurtė galvą. Ji vis dar spoksojo pro langą. Šį rytą, prieš išvykstant iš „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos, ponas Koulas ją perspėjo nepatraukti aplinkinių dėmesio. Likusiems mokytojams buvo paaiškinta, kad Liusės tėvai pareikalavo perkelti dukrą į kitą mokyklą. Tai buvo melas – ir tėvai, ir Kelė, ir visi kiti manė, kad Liusė neišbraukta iš „Kardo ir kryžiaus“ mokinių sąrašo.

Prieš kelias savaites tai būtų įsiutinę Liusę, tačiau po pastarųjų dienų įvykių, sukrėtusių mokyklą, mergina pradėjo daug rimčiau žvelgti į pasaulį. Ji gavo galimybę akimirką pažvelgti į ankstesnį gyvenimą, – vieną iš daugybės – kuriame buvo susitikę su Danieliu. Mergina suprato, kad meilė jai yra daug svarbesnė negu manė iki šiol. Anksčiau ji net neįsivaizdavo, kad tai įmanoma. Be to, ją išgąsdino durklu ginkluota išprotėjusi senyva moteris, kuria mergina manė galinti pasitikėti. Liusė jau žinojo, kad yra ir daugiau padarų, panašių į panelę Sofiją. Deja, niekas nepaaiškino, kaip juos atpažinti. Iki pat lemiamos akimirkos panelė Sofija atrodė normali. Ar kas dar gali atrodyti nekalčiau už... šį rudaplaukį vaikinuką, sėdintį greta jos? Liusė atsiduso, susidėjo rankas sterblėn ir stengėsi galvoti apie Danielį.

Danielis ją išsiuntė ten, kur saugu.

Mergina įsivaizdavo jį, sėdintį pilkoje plastikinėje oro uosto kėdėje, alkūnėmis pasirėmusį į kelius, susigūžusį, nulenkusį šviesiaplaukę galvą, siūbuojantį juodais Converse firmos sportiniais batais apautomis kojomis. Kas kelias minutes pašokantį ir žingsniuojantį prie bagažo išdavimo įrenginio.

Lėktuvui palietus nusileidimo taką, visus šiek tiek krestelėjo. Staiga Liusė pradėjo nervintis. Jos sprandas nuo ilgo sėdėjimo buvo sustingęs, o drabužiai skleidė lėktuvams būdingą drėgmės ir pelėsių kvapą. Atrodė, kad sodriai mėlynos spalvos uniformas vilkintys oro uosto darbuotojai nepaprastai ilgai vedė lėktuvą prie keleivių išlaipinimo terminalo. Liusės keliai virpėjo iš nekantrumo.

– Manau, tu ketini šiek tiek pabūti Kalifornijoje? – Greta sėdintis vaikinukas tingiai nusišypsojo, ir Liusė pajuto dar didesnę baimę pakilti nuo sėdynės.

– Kodėl taip sakai? – skubiai paklausė ji. – Kodėl taip pamanei?

Vaikinas sumirksėjo.

– O kam tas didžiulis raudonas kelioninis krepšys ir visa kita?

Liusė šiek tiek atšlijo nuo bendrakeleivio. Mergina jį pastebėjo tik prieš porą minučių, kai vaikinuko prisilietimas ją pažadino iš miego. Kaip jis sužinojo apie jos bagažą?

– Ei, nebijok, – vaikinas pervėrė ją keistu žvilgsniu. – Aš tiesiog stovėjau už tavęs eilėje prie keleivių registracijos.

Liusė išspaudė šypseną.

– Aš turiu vaikiną, – išsprūdo jai. Staiga nukaito skruostai.

– Supratau, kostelėjo bendrakeleivis.

Liusė išsiviepė. Pati nesuprato, kodėl tai pasakė. Mergina nenorėjo elgtis šiurkščiai. Lemputė su užrašu, reikalaujančiu užsisegti saugos diržus, užgeso, ir Liusė labiausiai už viską troško kuo greičiau pašokti ir sprukti iš lėktuvo. Vaikinukas, matyt, suprato – jis atsistojo, prisispaudė prie sėdynės ir, leisdamas Liusei praeiti tarpu, mostelėjo ranka į priekį. Mergina kiek galėdama mandagiau prasispraudė pro jį ir nuskubėjo link išėjimo.

Deja, siaurame išlaipinimo terminalo koridoriuje, primenančiame butelio kaklelį, žmonės judėjo kankinamai lėtai. Mintyse keikdama visus priešais ją susigrūdusius viskam abejingus kaliforniečius, Liusė pasistiebė ant pirštų galų ir taip stovėjo mindžikuodama nuo vienos kojos ant kitos. Iš nekantrumo beveik praradusi nuovoką, mergina pagaliau įžengė į terminalą. Galų gale ji pajudėjo iš vietos. Karštligiškai skindamasi kelią per minią, Liusė visai pamiršo vaikinuką, kurį buvo sutikusi lėktuve. Ji netgi pamiršo nervintis dėl to, kad niekada gyvenime nėra buvusi Kalifornijoje. Toliausiai į Vakarus ji keliavo tik iki Bransono ir Misūrio, kai tėvai ją nusitempė pasižiūrėti Jakovo Smirnovo pasirodymo. Pirmą kartą per pastarąsias dienas Liusė bent kelias akimirkas nemąstė apie šiurpius įvykius „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Ji ėjo vis artyn prie vienintelio šiame pasaulyje žmogaus, kuris gali priversti ją pasijusti geriau. Tik žinodama, kad šis žmogus yra netoliese, Liusė galėjo patikėti, jog neseniai matytus košmarus – šešėlių persekiojimą, nežemišką kovą kapinėse ir – baisiausia – Penės mirtį – buvo verta išgyventi.