Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Pirmas kartas, kai tave sutikau, – tęsė Danielis, – buvo panašus į visus kitus vėlesnius mudviejų susitikimus. Kiekvieną kartą pasaulis būdavo vis naujesnis, tačiau tu – visada ta pati. Tai tarsi...

– ...meilė iš pirmo žvilgsnio, užbaigė Liusė. Tą ji žinojo.

Jis linktelėjo.

– Taip buvo visada. Skirtumas tik tas, kad pirmaisiais kartais tu man buvai uždrausta. Man tai buvo bausmė – įsimylėjau tave pačiu netinkamiausiu laiku. Dangus tada labai tūžo. Kai kam atrodė, kad aš... man buvo liepta laikytis atokiau nuo tavęs. Tu buvai skirta dėmesiui nukreipti. Taip tikėtasi laimėti karą. Tą patį karą, kuris vis dar tęsiasi. – Danielis atsiduso. – Tikriausiai pastebėjai, kad aš vis dar labai daug dėmesio skiriu tau.

– Tai tu esi labai aukšto rango angelas, – sušnabždėjo Liusė.

– Taip, – Danielis atrodė labai nelaimingas. Jo balsas trūkčiojo. Atrodė, kad tardamas kiekvieną žodį jaučia didžiulį skausmą. – Tai buvo kritimas iš labai aukštai.

Savaime suprantama . Tikriausiai Danielis danguje buvo labai svarbus, jeigu dėl jo kilo tokia nesantaika. Ir tik dėl to, kad jis nepaisė draudimo ir įsimylėjo mirtingąją moterį.

– Ir tu visko atsisakei? Dėl manęs? – išlemeno mergina.

Danielis priglaudė kaktą prie jos kaktos.

– Aš nieko negalėjau pakeisti.

– Bet juk aš buvau niekas, – tarė Liusė. Ji jautė, kaip kūnas pasidarė lyg švino pripiltas, tarsi temptų sunkias akėčias. Tarsi kas trauktų ją žemyn. – Tau reikėjo tiek daug atsisakyti! – Merginą apėmė silpnumas. – O dabar tu amžiams prakeiktas.

Danielis liūdnai nusišypsojo ir išjungė variklį.

– Galbūt tai nesitęs amžinai, – pasakė jis.

– Ką turi omenyje?

– Eikš, – paragino Danielis. Iššokęs iš automobilio, jis atidarė keleivio dureles. – Eime pasivaikščioti.

Jie iš lėto nužingsniavo gatve. Pasirodo, tai buvo ne akligatvis – ji baigėsi prie stačių laiptų, per uolas vedančių prie vandenyno. Oras buvo vėsus ir drėgnas nuo jūros purslų. Kairėje pusėje, prie laiptų, vingiavo takas. Paėmęs merginą už rankos, Danielis nuvedė ją prie uolos krašto.

– Kur mes einame? – paklausė ji.

Danielis nusišypsojo, ištiesė pečius ir pradėjo tiesti sparnus.

Skleisdami beveik negirdimą traškesį ir girgždėjimą, jie lėtai augo iš jo menčių. Kai sparnai visiškai išsiskleidė, Liusės ausis pasiekė labai švelnus pakštelėjimas – tokį garsą sukelia virš lovos tiesiama pūkinė antklodė.

Liusė pirmą kartą atkreipė dėmesį į Danielio marškinėlių nugarą – ten buvo du plonyčiai, beveik neįžiūrimi įkirpimai. Dabar jie prasiskleidė, ir pasirodė sparnai. Nejaugi visi Danielio drabužiai yra pritaikyti angelui? O gal jis turi kelis specialius, kuriuos apsivelka iš anksto žinodamas, jog teks skristi?

Kad ir kaip būtų, išvydusi sparnus Liusė visada netenka žado.

Jie buvo milžiniški, maždaug tris kartus didesni už patį Danielį. Sparnai išsigaubė ir iškilo į dangų tarsi plačios baltos burės. Jie sugėrė ir atspindėjo žvaigždžių šviesą, todėl pradėjo švytėti visomis vaivorykštės spalvomis. Prie kūno sparnai atrodė tamsesni – toje vietoje, kur susiliejo su pečių raumenimis, buvo žemiškos kreminės spalvos. Prie kraštų plonesni ir spindintys, o smailūs galiukai beveik permatomi.

Liusė sužavėta spoksojo į sparnus ir stengėsi įsiminti kiekvieną nuostabių plunksnų liniją ir viską išsaugoti atmintyje tiems laikams, kai Danielio nebus šalia. Vaikinas spindėjo taip ryškiai, kad net saulė galėtų pasiskolinti jo šviesos. Violetinėse akyse įsižiebusi šypsena bylojo, kad Danieliui malonu išskleisti sparnus. Lygiai taip pat maloniai Liusė jautėsi jų apgaubta.

– Skrisk su manimi, – sušnabždėjo Danielis.

– Ką? – nustebo Liusė.

– Kurį laiką negalėsime būti kartu. Noriu duoti tau kai ką, kas primintų mane.

Danielis nespėjo atsakyti – Liusė apglėbė jį, kiek įmanydama stipriau prisiglaudė, perbraukė pirštais per kaklą ir pabučiavo. Ji taip pat tikėjosi duoti kažką prisiminimui.

Danielis prisispaudė merginos nugarą prie krūtinės, galvą priglaudė prie jos peties ir nubėrė sprandą bučiniais. Liusė laukė sulaikiusi kvapą. Tada Danielis sulenkė kelius ir atsispyrė nuo uolos krašto.

Jiedu skrido.

Tolo nuo akmeninio skardžio briaunos, nuo pakrantės, kilo vis aukščiau virš dūžtančių sidabrinių bangų, skrodė dangų ir, rodės, artėjo prie Mėnulio. Danielio glėbys saugojo Liusę ir nuo žvarbaus vėjo gūsių, ir nuo vandenyno vėsos dvelksmo. Nakties pasaulis skendėjo visiškoje tyloje. Atrodė, kad jiedu yra vieninteliai šiame pasaulyje likę žmonės.

– Tai dangus, ar ne? – paklausė Liusė.

– Norėčiau, kad taip ir būtų, – nusijuokė Danielis. – Galbūt vieną dieną ir sulauksiu.

Kai jie nuskrido taip toli, kad nė vienoje pusėje nebuvo matyti sausumos, Danielis šiek tiek pasuko į šiaurę ir staigiai nėrė žemyn. Jaunuoliai įskriejo į šilta šviesa užlietą dangaus skliautą virš Mendosino miesto – prieš kelias akimirkas jis švytėjo toli horizonte. Jiedu neįsivaizduojamu greičiu skrodė orą aukštai virš didžiausių miesto pastatų, tačiau Liusė jautėsi kaip niekada saugi ir įsimylėjusi. Tada Danielis pradėjo leistis – Liusei atrodė, kad skrydį baigti dar per anksti. Abu palengva artėjo prie kitos uolos atbrailos. Ausis pasiekė vis garsesnis vandenyno ošimas. Liusė pamatė tamsią liniją – vienos eismo juostos plentą, atsišakojusį nuo pagrindinio greitkelio. Kojoms švelniai palietus minkštą tankią žolę, Liusė atsiduso.

– Kur mes esame? – paklausė ji, nors iš anksto žinojo atsakymą.

„Pakrantės“ mokykla. Tolumoje Liusė matė didžiulį pastatą, tačiau iš tos vietos, kur jie stovėjo, namas atrodė visiškai tamsus – tiesiog juodas pavidalas, stūksantis horizonte. Danielis laikė Liusę prispaudęs prie savęs, tarsi jie tebeskristų ore. Norėdama pamatyti mylimojo veidą, mergina pasuko galvą. Jo akys buvo drėgnos.

– Liuse, tie, kurie mane prakeikė, stebėjo tūkstančius metų. Stebi ir dabar. Jie nenori, kad mudu būtume drauge, todėl padarys viską, kas jų galioje, kad mudu išskirtų. Todėl man nesaugu čia pasilikti.

Mergina linktelėjo. Akys dilgčiojo nuo tramdomo verksmo.

– Bet kodėl aš turiu būti čia? – paklausė.

– Todėl, kad aš darysiu viską, kas įmanoma, kad būtum saugi. Dabar ši vieta tau yra pati tinkamiausia. Liuse, aš myliu tave. Myliu labiau už viską. Kai tik galėsiu, sugrįšiu pas tave.

Mergina norėjo prieštarauti, bet susilaikė. Jis dėl jos visko atsižadėjo. Pagaliau paleidęs ją iš glėbio, Danielis atgniaužė kumštį. Mažas raudonas daikčiukas, gulintis ant delno, staiga pradėjo didėti. Liusės kelioninis krepšys. Mergina net nepastebėjo, kad Danielis paėmė jį iš automobilio ir visą laiką nešiojosi delne. Vos per kelias sekundes krepšys išsipūtė ir tapo įprasto dydžio. Jeigu Liusės širdis neplyštų iš skausmo suvokiant, kad paduodamas krepšys liudija apie išsiskyrimą, jai tikriausiai patiktų Danielio triukas.

Pastate įsižiebė viena švieselė. Tarpduryje pasirodė žmogaus siluetas.

– Tai neilgam, – sušnabždėjo Danielis. – Kai tik bus saugu, sugrįšiu tavęs.

Karštas vaikino delnas suspaudė Liusės riešą. Ji net nepajuto, kaip atsidūrė mylimojo glėbyje ir jųdviejų lūpos susiliejo bučiniui. Visas pasaulis kažkur išnyko, liko tik iš krūtinės besiveržianti širdis. Nors Liusė negalėjo prisiminti savo ankstesniųjų gyvenimų, nuo Danielio bučinio ji pasijuto arčiau praeities. Ir arčiau ateities.