Лорен Кейт - Kenčiantieji

Pavidalas, pasirodęs tarpduryje, artinosi prie jų. Tai buvo moteris, vilkinti trumpa balta suknele.

Jųdviejų bučinys, pernelyg saldus ir pernelyg trumpas, Liusei užgniaužė kvapą. Taip visada nutikdavo, kai jųdviejų lūpos susiliedavo.

– Neišeik, – užmerkdama akis sušnabždėjo mergina. Viskas vyko pernelyg greitai. Ji dar nebuvo pasirengusi atsiskirti nuo Danielio. Dar ne. Liusė bijojo pagalvoti, kad jie gali išsiskirti.

Mergina pajuto vėjo dvelktelėjimą – tai reiškė, kad Danielis paleido ją iš glėbio. Kai Liusė atsimerkė ir pamatė, kaip suplazdėję tamsiame nakties danguje debesyje pradingsta mylimojo sparnai, širdis, rodės, atsiplėšė ir nuskriejo iš paskos.

Antras skyrius

SEPTYNIOLIKA DIENŲ

Bum.

Liusė sumirksėjo ir pasitrynė veidą. Dilgsėjo nosį.

Bum. Bum.

Dabar skruostikaulius. Ji pravėrė vokus ir beveik tą pačią akimirką nustebusi suspaudė veidą. Virš jos buvo palinkusi kresna mergina pamazgų spalvos plaukais, niūriai suspaustomis lūpomis ir plačiais antakiais. Jos plaukai buvo netvarkingai surišti viršugalvyje. Mergina mūvėjo jogos kelnes ir dėmėtus maskuojamųjų spalvų berankovius marškinėlius, pabrėžiančius riešuto rudumo akis, išmargintas žaliomis dėmelėmis. Tarp pirštų ji spaudė stalo teniso kamuoliuką. Atrodė, kad ketina jį sviesti.

Liusė vėl susisupo į antklodę ir užsidengė veidą. Ji taip ilgėjosi Danielio, kad net skaudėjo širdį. Daugiau skausmo nebereikėjo. Mėgindama susitvarkyti guolį, mergina apsižvalgė ir prisiminė, kaip vakar vakare nesirinkdama nugrimzdo į miegus pirmoje pasitaikiusioje lovoje.

Balta suknele vilkinti moteris, kuri pasirodė pažadinta Danielio, prisistatė Frančeskos vardu. Ji buvo viena „Pakrantės“ mokyklos mokytojų. Net apimta stingulio, kurį sukėlė stiprus sukrėtimas, Liusė pastebėjo, kad moteris labai graži. Ji buvo maždaug trisdešimt penkerių. Šviesūs plaukai siekė pečius, skruostikauliai buvo apvalūs, o veido bruožai labai švelnūs.

„Angelas“, – beveik iškart suprato Liusė.

Pakeliui į Liusės kambarį Frančeska nieko neklausinėjo. Tikriausiai buvo informuota, kad Liusė atvyks vėlai vakare, be to, ji turbūt pastebėjo begalinį merginos nuovargį.

Nepažįstamoji, kuri ką tik ją apmėtė teniso kamuoliukais ir sugrąžino iš miego į realybę, dabar atrodė pasirengusi sviesti dar vieną.

– Gerai, – prabilo ji šiurkščiu balsu, – tu atsibudai.

– Kas tu? – mieguistu balsu pasidomėjo Liusė.

– Verčiau reikėtų išsiaiškinti, kas tu . Aš atsibudau ir radau nepažįstamąją, neteisėtai apsigyvenusią mano kambaryje. Mano rytinę mantrą kažkas sugadino nesuprantamu murmesiu per miegus. Aš Šelbė. Enchantée .

„Tai ne angelas, – pagalvojo Liusė. – Paprasčiausia Kalifornijos mergiūkštė, keistai suvokianti savo teises.“

Liusė atsisėdo lovoje ir apsidairė. Kambarys buvo ankštokas, tačiau gražiai apstatytas, su šviesiomis kietmedžio durimis. Kūrenosi židinys, buvo mikrobangų krosnelė, stovėjo du dideli platūs rašomieji stalai, nišose įmontuotos knygų lentynos, kurios kartu atliko ir kopėčių funkciją, vedė į viršutinį gultą, kurį Liusė ką tik pastebėjo.

Už pravirų medinių slankiojančių durų Liusė pamatė vonios kambarį. Kelis kartus pamirksėjusi ir įsitikinusi, jog akys neapgauna, suprato, kad už lango atsiveria vaizdas į vandenyną. Visai neblogai merginai, kuri pastarąjį mėnesį praleido kambaryje, labiau primenančiame ligoninę, o ne mokyklą, pro langą spoksodama į senas apleistas kapines. Vis dėlto senosios kapinės ir nejaukus kambarėlis priminė tuos laikus, kai šalia buvo Danielis. Liusė jau buvo pradėjusi prisitaikyti prie gyvenimo „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, o dabar reikėjo viską pradėti iš naujo.

„Frančeska neužsiminė, kad turėsiu kambario kaimynę,“ – bylojo Šelbės veido išraiška, tačiau Liusė tučtuojau suvokė, kad kalbėti apie tai neverta.

Užuot prašnekusi, ji apžvelgė Šelbės kambarį. Liusė niekada pernelyg nepasitikėjo savo gebėjimu kurti interjerą, o galbūt ji tiesiog neturėjo galimybės užsiimti tokia veikla. „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje ji praleido per mažai laiko, kad galėtų papuošti aplinką, o ankstesnėje gyvenamojoje vietoje, Doverio mokykloje, didžiulio jos miegamojo sienos buvo baltos ir tuščios. Sterili elegancija – taip kartą apibūdino Kelė.

Šitas kambarys – priešingai – atrodė kažkoks... keistas ir kartu šaunus. Langą dengė iki tol nematytų rūšių vijokliniai augalai. Nuo lubų leidosi vėliavėlės su maldų tekstais. Nukarusi nuo viršutinio gulto, kybojo švelnių spalvų skiautinė antklodė. Ji uždengė dalį astrologinio kalendoriaus, kabančio virš veidrodžio, – Liusė iš savo lovos negalėjo jo matyti.

– O ką tu manai? Gal tikiesi, kad jie ištuštins dekano butą vien dėl to, kad tu esi Liusinda Prais?

– Hm, ne... – Liusė papurtė galvą. – Apie tai net nepagalvojau. Palauk, o iš kur žinai mano vardą ir pavardę?

– Tu juk ir esi Liusinda Prais, ar ne? – žaliomis dėmėmis išmargintos merginos akys, rodės, gręžte gręžė pilką nutriušusią Liusės pižamą. – Man pasisekė.

Liusė sėdėjo netekusi žado.

– Atleisk, – Šelbė atsiduso, pakeitė toną ir prisėdo ant Liusės lovos krašto. – Šeimoje aš vienintelis vaikas. Leonas – tai mano gydytojas – mėgina išmokyti mane su pirmą kartą sutiktais žmonėmis elgtis ne taip šiurkščiai.

– Ar padeda? – Liusė irgi šeimoje augo viena, tačiau nesielgė nemandagiai su kiekvienu nepažįstamuoju.

– Aš norėjau pasakyti, kad... – Šelbė pasislinko arčiau lovos krašto. Dabar ji sėdėjo nepatogia poza. – Aš nemoku dalytis. Gal mudvi galėtume... – mergina krestelėjo galvą, – ...pradėti nuo pradžių?

– Būtų malonu, – sutiko Liusė.

– Puiku, – Šelbė giliai įkvėpė. – Vakar vakare Frenkė tau neužsiminė, kad turėsi kambario kaimynę. Antraip ji būtų pastebėjusi – galbūt ir pastebėjo, – kad manęs nebuvo lovoje, kai tu atvykai. Grįžau per šį langą – mergina parodė pirštu į langą – apie trečią valandą nakties.

Pro langą Liusė matė plačias kopėčias, pritvirtintas prie kampuoto pastato stogo. Ji įsivaizdavo Šelbę naktį greitai besiropščiančią kopėčių skersiniais ant stogo ir lipančią pro langą į kambarį.

Šelbė demonstratyviai nusižiovavo.

– Klausyk, – tarė ji, – „Pakrantės“ mokykloje mokytojai, bendraudami su nefilimais, griežtai reikalauja tik apsimestinės drausmės. Pati drausmė neegzistuoja. Savaime suprantama, Frenkė neketina šios taisyklės aiškinti naujokei, o ypač Liusindai Prais.

Liusė vėl pajuto, kaip paaštrėjo Šelbės balsas, kai ši tarė jos vardą. Mergina norėjo žinoti, ką tai galėtų reikšti. Be to, jai rūpėjo išsiaiškinti, kur Šelbė buvo iki trečios valandos. Kaip ji įsiropštė pro langą aklinoje tamsoje, neužkliudydama nė vieno augalo? Ir kas galų gale yra tie nefilimai?

Staiga Liusė prisiminė, kaip per pirmąjį susitikimą su Ariana ši savo keistu elgesiu uždavė daugybę rebusų. Naujoji „Pakrantės“ mokyklos kambario kaimynė išore pasirodė šiek tiek panaši į Arianą, ir Liusė prisiminė panašų jausmą, jau kartą patirtą „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Atrodė, kad tokia pirmoji pažintis žada ilgą ir tikrą draugystę.

Vis dėlto per pirmąjį susitikimą Ariana atrodė šiek tiek bauginanti ir netgi pavojinga, tačiau kartu jos elgesyje buvo juntamas žavingas sutrikimas. Naujoji Liusės kambario kaimynė – priešingai – savo elgesiu paprasčiausiai erzino.