Лорен Кейт: Kenčiantieji

– Padaryk tai dar kartą! – sumirksėjusi paprašė Liusė.

Danielis nesijuokė. Atrodė, kad jis nervinasi. Atsisėdęs į vairuotojo vietą, tylėdamas užvedė variklį. Liusė pirmą kartą pastebėjo tokią išorinę mylimojo veido ramybę, tačiau ji jautė, kad širdies gilumoje jis išgyvena kažką labai stipraus.

– Kas negerai? – suglumo Liusė.

– Juk ponas Koulas tave perspėjo niekam nekristi į akis, ar ne?

Mergina linktelėjo.

Danielis atbulomis išvairavo automobilį iš stovėjimo vietos, tada aplink aikštelę pasuko vartų link. Prie išvažiavimo į automatą įkišo kreditinę kortelę.

– Tai buvo kvaila, – sumurmėjo jis. – Turėjau pagalvoti, kad...

– Na ir kas? – nusišaipė Liusė, užsikišdama už ausų juodų plaukų sruogą. Danielis važiavo vis greičiau. – Manai, sugrūsdamas į bagažinę kelioninį krepšį galėjai patraukti Kemo dėmesį?

Danielis įsmeigė akis į horizontą ir papurtė galvą.

– Ne, ne Kemo, – ramiai paaiškino. Paskui stipriai suspaudė merginos kelį. – Pamiršk, kad išvis ką nors sakiau. Aš tik... Mudu abu dabar turime būti atsargūs.

Liusė girdėjo jo žodžius, tačiau mylimojo artumas taip svaigino, kad neįstengė įdėmiai klausytis. Jai patiko stebėti, kaip Danielis, meistriškai perjunginėdamas pavaras, įvažiavo į greitkelį ir laviravo tarp daugybės automobilių. Jai patiko, kaip, didžiuliu greičiu artinantis prie dangoraižiais išvarpytos San Fransisko panoramos, pro automobilio šonus švilpė vėjas. Vis dėlto labiausiai už viską jai patiko tiesiog būti su Danieliu.

Artėjant prie miesto kelias ėmė banguoti kalvomis. Kaskart, kai automobilis pasiekdavo viršūnę ir pradėdavo leistis žemyn, Liusė išvysdavo vis kitokį miesto vaizdą. Jis atrodė senas, tačiau tuo pat metu ir jaunas. Veidrodiniai dangoraižių langai žvelgė tiesiai į restoranus ir barus, kuriems, atrodo, buvo ne mažiau kaip šimtas metų. Gatvių pakraščiuose spaudėsi eilėmis išrikiuoti maži automobiliai – atrodė, kad, pastatyti tokiu pasvirimo kampu, jie laikosi nepaisydami sunkio jėgos. Miestą iš visų pusių supo žvilgantis mėlynas vanduo. Prieš Liusės akis atsivėrė vaizdas į tolumoje stūksantį Aukso vartų tiltą. Jo spalva priminė karamele apipiltą obuolį.

Norėdama kuo daugiau pamatyti, mergina akimis šaudė į visas puses. Nors kelias pastarąsias dienas ji beveik nuolat miegojo, dabar netikėtai užplūdo nuovargio banga.

Danielis viena ranka apglėbė merginą ir priglaudė jos galvą prie savo peties.

– Mažai žinomas faktas apie angelus – mes galime tapti nuostabiomis pagalvėmis, – pareiškė jis.

Liusė nusijuokė, pakėlė galvą ir pabučiavo mylimąjį į skruostą.

– Tikriausiai negalėsiu užmigti, – uosdama Danielio kaklą pasakė ji.

Ant Aukso vartų tilto automobilius iš abiejų pusių supo minios pėsčiųjų, sintetiniais kostiumais apsitempusių dviratininkų ir bėgikų. Tolumoje žvilgėjo mėlynas įlankos vanduo, išmargintas valčių taškučiais ir perrėžtas violetiniais artėjančio saulėlydžio atspindžiais.

– Nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės, praėjo kelios ilgos dienos. Noriu pasivyti prarastą laiką, – pareiškė mergina. – Pasakyk, ką veikei. Papasakok viską.

Akimirką jai pasirodė, kad Danielio rankos stipriai sugniaužė vairą.

– Jeigu neketini miegoti, – vis dėlto jam pavyko išspausti šypseną, – aš tau papasakosiu kiekvieną aštuonias valandas trukusio Angelų tarybos pasitarimo smulkmeną. Kaip tik ten vakar praleidau visą dieną. Supranti, Taryba susitiko aptarti 362B plano pataisas, sankcionuojančias cherubinų veiklą trečiojoje apygardoje...

– Gerai, supratau, – nutraukė Liusė. Danielis kvatojo, tačiau juokas skambėjo keistai – tokio Liusė niekada anksčiau negirdėjo. Iš tiesų jis net nemėgino slėpti esąs angelas. Liusei patiko toks atvirumas, tiksliau, patiktų , jeigu būtų turėjusi bent truputį daugiau laiko šiam faktui perprasti. Merginai vis dar atrodė, kad jos širdis ir protas varžosi tarpusavyje, kas greičiau prisitaikys prie gyvenimo pokyčių. Dabar, kai juodu vėl buvo kartu, viskas atrodė daug paprasčiau. Daugiau nebereikėjo nieko slėpti ar nutylėti. Liusė spustelėjo jo ranką.

– Galų gale pasakyk, kur mes važiuojame, – paprašė.

Danielis krūptelėjo, ir Liusė pajuto, kaip jos krūtinėje pakilo šaltas gumulas. Ji ištiesė ranką norėdama uždėti ant Danielio delno, tačiau jis skubiai atsitraukė ir perjungė žemesnę pavarą.

– Į mokyklą Fort Brage. Ji vadinasi „Pakrantės“ mokykla. Pamokos prasideda rytoj.

– Mudu stojame į kitą mokyklą? – nusistebėjo Liusė. – Kodėl?

Iš Danielio žodžių ji suprato, kad teks ilgam pasilikti Kalifornijoje. Mergina tikėjosi, kad kelionė truks neilgai. Jos tėvai netgi nežinojo, kad dukra išvyko iš Džordžijos valstijos.

– Tau patiks „Pakrantės“ mokykla. Ji labai pažangi ir daug geresnė už „Kardo ir kryžiaus“. Manau, ten galėsi... tobulėti. Ten tau nenutiks nieko bloga. Tai ypatinga mokykla, kurios mokiniai gerai ginami ir saugomi. Tarsi maskuojamųjų spalvų skydas.

– Nesuprantu. Kam man reikalingas apsauginis skydas? Maniau, kad pakanka dingti iš ten ir sprukti kuo toliau nuo panelės Sofijos.

– Panelė Sofija ne viena, – labai tyliai sušnabždėjo Danielis. – Yra ir kitų.

– Kas jie? Juk tu gali apginti mane nuo Kemo, Molės ir visų kitų, – nusijuokė Liusė, tačiau šaltas gumulas, sukilęs krūtinėje, plėtėsi žemyn, į pilvą.

– Tai ne Kemas ir ne Molė. Liuse, aš neturiu teisės apie tai kalbėti, – atsakė vaikinas.

– Ar mes ką nors čia pažįstame? – paklausė Liusė. – Daugiau angelų?

– Čia yra keletas angelų. Tu nė vieno jų dar nepažįsti, bet, tikiuosi, kad sutarsite gerai. Ir dar vienas dalykas... – Žiūrėdamas tiesiai priešais save, Danielis kalbėjo kategorišku tonu. – Aš į tą mokyklą nestosiu. – Jis nė akimirkai neatitraukė žvilgsnio nuo kelio. – Mokysies tik tu. Tai neilgam.

– Kiek laiko tai truks?

– Kelias... savaites, – atsakė vaikinas.

Jeigu prie automobilio vairo sėdėtų Liusė, po šių mylimojo žodžių ji būtų iš visų jėgų paspaudusi stabdį.

– Kelias savaites?

– Jeigu tik galėčiau būti su tavimi, aš tikrai būčiau, – Danielio tonas buvo toks kategoriškas, toks nepalenkiamas, kad Liusė dar labiau suirzo. – Juk ką tik matei, kas bagažinėje nutiko tavo krepšiui. Tai tas pat, kas paleisti į dangų signalinę raketą ir visiems parodyti, kur esame. Tai tarsi perspėjimas visiems, kurie ieško manęs ir tų, kurie yra su manimi, tai yra tavęs. Mane pernelyg lengva surasti, atsekti pagal pėdsakus. Pavyzdžiui, tavo krepšys. Tai tik menkniekis, palyginti su tuo, ką darau kasdien nuolat patraukdamas dėmesį... – Danielis smarkiai papurtė galvą. – Nestatysiu tavęs į pavojų, Liuse, ne.

– Tada nedaryk nieko panašaus, – paliepė mergina.

Danielio veidą iškreipė skausmas.

– Tai ne taip paprasta, – atsakė jis.

– Leisk atspėti – tu neturi teisės to aiškinti, ar ne? – niršo Liusė.

– Norėčiau, kad tai būtų įmanoma.

Prisitraukusi kelius prie krūtinės, Liusė atšlijo nuo Danielio ir atsirėmė į automobilio dureles. Po mėlynu beribiu Kalifornijos dangumi ją kažkodėl apniko klaustrofobija.

Maždaug pusvalandį abu važiavo tylėdami. Kartkartėmis panirdamas į rūko debesis, automobilis riedėjo tuščiomis, nuo sausros išdžiūvusiomis vietovėmis. Jiedu pravažiavo ženklus, žyminčius apygardos ribas. Kai mašina pasuko keliu pro žalius vynuogynus, Danielis galų gale prabilo: