Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Iki Fort Brago važiuosime dar tris valandas. Ar visą tą laiką ketini niršti ant manęs?

Liusė apsimetė, kad neišgirdo. Ji sėdėjo nugrimzdusi į sunkias mintis ir nesiteikė atsakinėti net į šimtus klausimų, beviltiškų maldavimų, kaltinimų ir galų gale atsiprašinėjimų, kad elgiasi kaip išlepintas vaikas. Prie kelio atšakos, vedančios į Andersono slėnį, Danielis pasuko į vakarus ir vėl pamėgino paimti Liusės ranką.

– Gal tu vis dėlto man atleisi ir suteiksi galimybę pasidžiaugti keliomis minutėmis, kurias dar būsime kartu?

Liusė labai to troško. Ji tikrai nenorėjo kaip tik dabar pyktis su Danieliu. Vis dėlto išgirdusi jį sakant apie „kelias minutes, kurias dar būsime kartu“, suvokusi, kad dėl jai visiškai nesuprantamų priežasčių mylimasis vėl ruošiasi ją palikti vieną ir dar atsisako ką nors paaiškinti, Liusė susinervino, paskui pajuto užplūstančią baimę ir galų gale – neviltį. Nepažįstamoje valstijoje, kurios krantus skalauja kitas vandenynas, naujoje mokykloje, tarp naujų visur tykančių pavojų Danielis buvo vienintelė tvirta uola, į kurią mergina galėjo įsitverti. Nejaugi jis vėl ketino ją palikti? Nejaugi ji dar nepakankamai prisikentėjo? Nejaugi jie abu dar per mažai kartu ištvėrė?

Tik tada, kai tylėdami pravažiavo raudonmedžių giraitę ir automobilis panėrė į tamsiai mėlyno žvaigždėto dangaus gaubiamą naktį, Danielis kažką pasakė ir pertraukė nykias Liusės mintis. Jie ką tik pravažiavo kelio ženklą su užrašu „SVEIKI ATVYKĘ Į MENDOSINĄ“. Liusė žvelgė į vakarus. Mėnulio pilnatis apšvietė grupelę pastatų: švyturį, kelis vario spalvos vandentiekio bokštus ir porą eilių gerai išsilaikiusių senų gyvenamųjų namų. Kažkur už jų, apačioje, tyvuliavo vandenynas. Liusė girdėjo bangų mūšą, tačiau vandens nematė.

Danielis parodė į rytus – ten stūksojo tamsus ir tankus raudonmedžių bei klevų miškas.

– Matai kempingą?

– Ką? – Liusė taip staigiai įkvėpė, kad net užsikosėjo. Kempingas atrodė tuščias ir nykus. Išilgai prasto žvyruoto kelio, išrikiuoti siaura eile, stovėjo žemi, sausainių formeles primenantys nameliai ant ratų. – Jis siaubingas.

– Tu čia gyvenai. Anksčiau, kol čia dar nebuvo kempingo, – paaiškino Danielis mažindamas automobilio greitį ir sustodamas kelkraštyje. – Kai dar nebuvo namelių ant ratų. Tame gyvenime, per pačią aukso karštinę, tėtis jūsų šeimą čia atsivežė iš Ilinojaus. – Pasakodamas jis žvelgė kažkur į tolį ir liūdnai purtė galvą. – Tai buvo tikrai puiki vieta.

Liusė stebėjo, kaip pilvotas plikis už pavadžio tempia nusususį rudą šunį. Vyras vilkėjo baltus berankovius marškinėlius ir flanelinius boksininko šortus. Liusė niekaip negalėjo įsivaizduoti savęs, gyvenančios čia.

Danielis pamėgino viską paaiškinti:

– Jūs turėjote dviejų kambarių priekabą. Tavo mama labai prastai gamino valgį, todėl viskas aplinkui nuolat dvokė kopūstais. Naktimis, kai tavo tėvai užmigdavo, aš įsiropšdavau pro tavo langą laikydamasis už mėlynų languotų medvilninių užuolaidų.

Automobilio variklis dirbo tuščiąja eiga. Klausydamasi Danielio pasakojimo, ji išgyveno dvilypį jausmą – viskas vienu metu atrodė ir įmanoma, ir neįmanoma. Be to, ją apėmė labai stiprus kaltės jausmas: Danielis taip ilgai jos neapleido, nenusigręžė tokioje daugybėje praėjusių gyvenimų. Mergina buvo pamiršusi, kaip gerai jis pažįsta ją. Netgi geriau negu ji pati. Įdomu, ar jis žino, ką ji dabar galvoja? Liusė svarstė, kuriam iš jųdviejų lengviau: ar jai, po kiekvienos mirties pamirštančiai Danielį, ar jam, kaskart vis iš naujo išgyvenančiam tą pačią baisią istoriją.

Jeigu jis pasakė, kad privalo kelioms savaitėms išvykti, tačiau negali paaiškinti kodėl, Liusė privalo... juo tikėti.

– Kaip tu mane sutikai patį pirmą kartą? – paklausė ji.

Danielis nusišypsojo.

– Aš kirtau mišką už maistą. Vieną vėlų vakarą, kai atėjo metas valgyti, pėdinau pro tavo namus. Tavo mama ruošė kopūstus. Jie taip dvokė, kad jau ketinau kuo didesniu lanku aplenkti namą, tačiau staiga pro langą išvydau tave. Tu siuvai. Negalėjau atplėšti akių nuo tavo rankų.

Mergina pasižiūrėjo į savo baltas plaštakas, plonus pirštus su smailiais nagais ir mažus keturkampius delnus. Ji svarstė, ar jos rankos visuose gyvenimuose atrodė taip pat. Danielis, ištiesęs ranką virš pavarų svirties, suėmė Liusės delną.

– Jos ir dabar tokios pat švelnios, kaip anuomet, – pasakė jis.

Liusė papurtė galvą. Jai patiko Danielio pasakojimai apie ankstesnius gyvenimus, ji norėjo išgirsti daug daugiau, tačiau šįkart norėjo sužinoti kitką.

– Noriu išgirsti apie pirmą kartą, kai mane sutikai, – paaiškino mergina. – Apie patį pirmą. Kas tada vyko?

Danielis ilgai tylėjo, paskui tarė:

– Jau vėlu. „Pakrantės“ mokykloje tavęs tikisi sulaukti iki vidurnakčio.

Jis paspaudė greičio pedalą ir staigiai pasuko į kairę, Mendosino link. Žiūrėdama į šoninį veidrodėlį Liusė matė, kaip kempingas toldamas mažėja, nugrimzta į tamsą ir galų gale visiškai pranyksta iš akių. Po kelių sekundžių Danielis sustabdė automobilį priešais tuščią per naktį dirbančią užkandinę geltonomis sienomis, su didžiuliais langais.

Kvartale stūksojo daugybė ištaigingų didžiulių pastatų. Liusei jie pasirodė panašūs į ankstesniosios jos mokyklos, Doverio, stovinčios netoli Naujojo Hampšyro, korpusus, – tarsi mažiau manieringa Naujosios Anglijos pakrantės miestelio versija. Gatvė buvo grįsta nelygiais grindinio akmenimis. Nuo viršuje plieskiančių lempų šviesos jie skleidė geltoną blizgesį. Jie privažiavo gatvės pabaigą – atrodė, kad ji leidžiasi tiesiai į vandenyną. Mergina pajuto į kūną besismelkiantį šaltį. Ji iš visų jėgų stengėsi įveikti refleksišką tamsos baimę. Danielis jai paaiškino apie šešėlius – jų nereikia bijoti, tai paprasčiausi pasiuntiniai. Vis dėlto tai neįtikino, kad nuogąstauti išvis nereikia – neįmanoma užmiršti ir ignoruoti fakto, kad egzistuoja žymiai didesnės ir pavojingesnės būtybės.

– Kodėl nenori man papasakoti? – nesuvaldžiusi smalsumo paklausė Liusė. Mergina net nesuvokė kodėl, tačiau jai tą sužinoti buvo nepaprastai svarbu. Danielis tvirtino, kad privalo palikti ją, nors visą gyvenimą laukė jųdviejų susitikimo. Liusė jautė, kad turi juo pasitikėti, tačiau labai troško atrasti šio pasitikėjimo šaltinį. Norėjo sužinoti, kada ir kaip viskas prasidėjo.

– Ar žinai, ką reiškia mano pavardė? – Liusę nustebino toks vaikino klausimas.

Mergina prikando lūpą – ji mėgino prisiminti, ką išsiaiškino tada, kai abi su Pene atliko tyrimą.

– Prisimeni, panelė Sofija kažką pasakojo apie sargybinius . Aš nežinau, ką tai reiškia, be to, abejoju, ar galima tikėti jos žodžiais. – Liusės pirštai instinktyviai palietė kaklą toje vietoje, kur panelė Sofija buvo prispaudusi peilį.

– Ji buvo teisi. Grigoriai – tai klanas. Tiesą sakant, jam pavadinimą suteikė mano pavardė. Jie stebi ir mokosi iš to, kas atsitiko, kai aš... dar buvau danguje. Ir tada, kai tu buvai... na, Liuse, visa tai vyko labai labai seniai. Man sunku prisiminti visas smulkmenas.

– Kur? Kur aš buvau? – kamantinėjo mergina. – Pamenu, panelė Sofija užsiminė, kad vienas Grigorių susidėjo su mirtingąja moterimi. Ar tada kas nors atsitiko? Ar tu?..

Danielis įsmeigė akis į Liusę. Kažkas jo veide pasikeitė, tačiau blankioje mėnulio šviesoje mergina negalėjo įžiūrėti, kas nutiko. Atrodė, kad vaikinui palengvėjo, kai ji pati perprato tiesą ir jam nebereikėjo pačiam tarti skaudžių žodžių.