Лорен Кейт: Kenčiantieji

Čia buvo jis.

Jis sėdėjo lygiai taip, kaip Liusė įsivaizdavo: įsitaisęs ant paskutinės kėdės nykiai pilkų laukiamojo kėdžių eilėje, greta automatinių durų, kurios varstėsi jam už nugaros. Mergina sekundę pastovėjo gėrėdamasi vaizdu.

Danielis avėjo paplūdimio šlepetes, mūvėjo tamsius džinsus, kurių Liusė niekada anksčiau nebuvo mačiusi, ir vilkėjo aptemptus raudonus marškinėlius trumpomis rankovėmis. Jie buvo šiek tiek įplėšti prie kišenėlės. Danielis atrodė kaip visada, tačiau kartu ir šiek tiek kitoks. Galbūt labiau pailsėjęs negu prieš kelias dienas, kai juodu atsisveikino. Jo oda, rodos, švytėjo dar stipriau, tačiau galbūt Liusei taip pasirodė iš ilgesio. Jis pakėlė akis ir galų gale išvydo merginą. Danielio veidą nušvietė šypsena.

Liusė leidosi bėgti link jo. Po sekundės jo rankos apglėbė merginos kūną, jos veidas paniro į jo krūtinę. Liusė giliai atsiduso. Jos lūpos surado Danielio burną, ir juodu nugrimzdo į bučinį. Mergina jo glėbyje pasijuto saugi ir laiminga.

Iki tos akimirkos Liusė net nesuvokė, kad širdies gilumoje nebuvo tikra, ar dar kada nors pamatys jį ir ar viskas, ką patyrė, nebuvo sapnas. Ir meilė, kurią ji jautė, ir Danielio meilė, kuria jis atsakė į merginos jausmus, vis dar atrodė tokia nereali. Neatitraukdama lūpų Liusė švelniai įgnybo vaikinui į ranką. Ne, tai ne sapnas. Pirmą kartą po nežinia kiek laiko Liusė jautėsi tarsi sugrįžusi namo.

– Tu čia, – sušnabždėjo Danielis jai į ausį.

– Tai tu čia, – atsakė ji.

– Mes abu čia.

Nepaliaudami bučiuotis, jie nusijuokė. Džiaugdamiesi, kad vėl gali matyti vienas kitą, abu mėgavosi kiekviena palaimos akimirka. Staiga Liusės juokas virto kūkčiojimu – mergina pati to nesitikėjo. Ji ilgai ieškojo žodžių ketindama apsakyti, kokios sunkios jai buvo pastarosios dienos. Greta nebuvo Danielio nė jokio kito pažįstamo žmogaus. Pusiau nugrimzdusi į miegus, ji tarsi per miglą suvokė, kad viskas pasikeitė. Tačiau dabar Danielio glėbyje jai nepavyko rasti tinkamų žodžių.

– Suprantu tave, – sušnabždėjo vaikinas. – Pasiimk krepšį ir eikime iš čia.

Liusė pasuko prie bagažo išdavimo įrenginio ir pamatė tiesiai prieš ją stovintį lėktuve sutiktą vaikiną. Jis čiupo už rankenų jos didžiulį kelioninį krepšį.

– Pamačiau jį praslenkant pro šalį, – paaiškino vaikinas išspausdamas šypseną, tarsi ketintų žūtbūt įrodyti turįs pačių geriausių ketinimų. – Juk jis tavo, ar ne?

Liusė nespėjo atsakyti – Danielis viena ranka paėmė iš vaikinuko griozdišką naštą.

– Ačiū, žmogau, – padėkojo. – Aš jį nunešiu. – Jo ryžtingo tono pakako, kad pokalbis būtų kaipmat baigtas.

Vaikinukas spoksojo, kaip Danielis laisvąja ranka apglėbė Liusę per juosmenį ir nusivedė tolyn. Pirmą kartą po išvykimo iš „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos Liusė pažvelgė į Danielį kitų žmonių akimis. Jai pirmą kartą kilo klausimas, ar kiti, žiūrėdami į šį vaikiną, galėtų teigti, kad jis kažkoks nepaprastas.

Jie išėjo pro slankiojančias stiklines duris. Liusė pirmą kartą gyvenime įtraukė į plaučius Vakarų pakrantės oro. Nors buvo lapkričio pradžia, oras atrodė šviežias ir neįprastai gaivus – ne drėgnas ir šaltas kaip Savanoje, iš kur šiandien popiet pakilo Liusės lėktuvas. Dangus buvo ryškiai mėlynas, spindintis, horizonte nematyti nė vieno debesėlio. Viskas atrodė nauja, šviežia ir švaru. Net automobilių stovėjimo aikštelėje driekėsi švariai nuplautų automobilių eilės. Vaizdą rėmino gelsvai rudų kalnų grandinė, kur ne kur išmarginta žaliais medžių lopinėliais.

Liusė jau nebe Džordžijoje.

– Net nežinau, ar verta stebėtis, – erzinančiu tonu pareiškė Danielis, – paleidžiu tave iš po savo sparno vos dviem dienoms, o greta jau išdygsta kitas vaikinas.

Mergina reikšmingai pavartė akis.

– Nurimk. Mes tik persimetėme keliais žodžiais. Tiesą sakant, aš visą kelią miegojau, – paaiškino Liusė ir bakstelėjo Danieliui, – ir sapnavau tave.

Piktai papūstose Danielio lūpose pražydo šypsena. Jis pabučiavo merginos viršugalvį. Liusė stovėjo trokšdama ko nors daugiau ir net nesuvokdama, kad Danielis sustojo priešais automobilį. Ir ne bet kokį automobilį.

Juodas Alfa Romeo .

Kai Danielis atrakino keleivio dureles, Liusei iš nuostabos atkaro žandikaulis.

– Ttt... tu... – sumikčiojo ji. – Tu... žinojai, jog tai mano svajonių automobilis?

– Dar daugiau, – nusijuokė Danielis. – Tai ir buvo tavo automobilis.

Kai mergina, išgirdusi jo atsakymą, beveik pašoko, jis dar garsiau nusikvatojo. Liusei dar reikėjo priprasti prie jųdviejų reinkarnacijos istorijos. Ji atrodė tokia neįtikima. Mergina netgi negalėjo prisiminti automobilio. Ji neprisiminė daugybės savo gyvenimų ir nekantravo apie juos sužinoti. Liusė jautėsi taip, tarsi ankstesnioji ji būtų sesuo dvynė, atskirta iškart po gimimo. Ieškodama kokios nors žymės, galinčios pažadinti atmintį, mergina palietė automobilio priekinį stiklą.

Nieko.

– Prieš kelis gyvenimus tai buvo nuostabi tėvų dovana šešioliktojo gimtadienio proga, – paaiškino Danielis nusukdamas akis. Atrodė, kad jis svarsto, kiek tiesos atskleisti. Elgėsi, lyg žinodamas apie jos troškimą išgirsti visas smulkmenas, tačiau suvokdamas, kad iš karto jai bus pernelyg sunku sužinoti labai daug. – Tiesiog nupirkau jį iš tokio vaikino Reno mieste. Jis automobilį nusipirko po tavo... ak. Na, paskui, kai tu...

Numiriau savaime užsidegusi , – Liusė mintyse užbaigė Danielio sakinį – tai buvo šiurpi tiesa, apie kurią jis nenorėjo kalbėti. Tai buvo vienintelis dalykas, siejantis visus praėjusius jos gyvenimus – pabaiga retai būdavo kitokia.

Išskyrus, rodos, šį gyvenimą – jis galėjo būti kitoks. Šįkart jie gali laikytis už rankų, bučiuotis ir... Liusė nežinojo, ką dar jie galėjo daryti, tačiau trokšte troško sužinoti. Ji sugavo save galvojant apie tai. Vis dėlto jiedu turėjo būti atsargūs. Septyniolika metų – tai labai nedaug, todėl Liusė tvirtai nusprendė palaukti ir neskubėti aiškintis, kas nutiktų dar labiau suartėjus su Danieliu.

Vaikinas atsikrenkštė ir patapšnojo žvilgantį juodą variklio dangtį.

– Jis vis dar važiuoja kaip čempionas, – pagyrė. – Vienintelė problema... – Danielis reikšmingai dėbtelėjo į mažutę kabrioleto bagažinę, paskui į milžinišką Liusės krepšį.

Taip, Liusė turėjo blogą įprotį – ji visada pasiimdavo per daug daiktų. Mergina nusprendė pati apie tai prisipažinti. Kad ir kaip būtų, ji dėl to nekalta. „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos miegamajame Liusės daiktus sudėjo Ariana ir Gabė. Draugės sukrovė visus juodus ir kitų spalvų drabužius – šių ji neturėjo galimybės apsivilkti. Liusė tuo metu buvo užsiėmusi – reikėjo atsisveikinti su Danieliu ir Pene. Pasijutusi kalta, kad dabar su Danieliu stovi Kalifornijoje, o jos draugė liko gulėti kape tolimame krašte, mergina paniuro. Tai, kas nutiko, jai atrodė labai neteisinga. Ponas Koulas patikino, kad panelė Sofija sulauks pelnytos bausmės už Penės mirtį, tačiau kamantinėjamas, ką konkrečiai jis turi omenyje, mokytojas tik glostėsi ūsus ir tylėjo.

Danielis įtariai apžvelgė automobilių stovėjimo aikštelę. Nepaleisdamas iš rankos didžiulio Liusės krepšio, jis atidarė bagažinę. Atrodė, kad krepšio įdėti nebus įmanoma, tačiau netikėtai iš galinės automobilio dalies atsklido švelnus siurbimo garsas, ir krepšys pradėjo lėtai grimzti gilyn. Po kelių akimirkų Danielis uždarė bagažinės dangtį.