Лорен Кейт: Kenčiantieji

– Tas šaunuolis jos nusipelnė, – atsiliepė Kemas. – Ar tu išties neįžvelgi jokios pramogos?

Danielis susierzino.

– Ji man ne pramoga.

– Ir būtent dėl to tu pralaimėsi.

Danielis stvėrė Kemą už jo neperšlampamo plieno pilkumo apsiausto apykaklės. Ketino tėkšti į vandenį, kaip anas nusviedė samdomo žudiko lavoną.

Saulė pasislėpė už debesies, ir šešėlis užtamsino jų veidus.

– Ramiau, – išsunkė Kemas, išsivaduodamas iš Danielio gniaužtų. – Tu turi aibes priešų, bet šiuo metu aš nesu vienas jų. Nepamiršk paliaubų.

– Tai bent paliaubos, – atsiliepė Danielis. – Aštuoniolika dienų, per kurias kiti stengsis ją nužudyti.

– Aštuoniolika dienų, per kurias tu ir aš juos išgalabysime, – pataisė Kemas.

Pagal angelų tradicijas paliaubos tęsdavosi aštuoniolika dienų. Danguje aštuoniolika buvo laimingiausias, dieviškiausias skaičius – gyvenimą teigiantis ženklas, du septynetai (arkangelai bei svarbiausios dorybės) ir jų atsvara, keturi grėsmingi Apokalipsės raiteliai. Kai kuriose kalbose aštuoniolika reiškė patį gyvenimą – nors šiuo atveju Liusei tas skaičius galėjo reikšti mirtį.

Kemas buvo teisus. Vos tik dangaus ratuose pasklis žinia apie jos mirtingumą, priešų gretos ims augti it ant mielių. Liusės tebeieškojo panelė Sofija ir jos bendrai, dvidešimt keturi Žesmaelim seniūnai. Jie šmėstelėjo Danieliui šį rytą Pranešėjų šešėliuose. Juose jis įžvelgė ir dar kažką – kitokią tamsą, gilesnę klastą, kurios iš pradžių neįstengė atpažinti.

Debesis perskrodė saulės šviesos spindulys, ir Danielio akipločio kamputyje kažkas blykstelėjo. Jis apsisuko ir priklaupė ant šlapio smėlio – čia smygsojo vieniša strėlė. Ji buvo laibesnė už įprastą strėlę, dulsvos sidabro spalvos, papuošta vingriais raižiniais. Šilta.

Danieliui užgniaužė kvapą. Nuo to laiko, kai jis paskutinį kartą matė žvaigždėstrėlę, prabėgo amžiai. Danielis virpančiais pirštais atsargiai ištraukė ją iš smėlio, stengdamasis nepaliesti baisingai atšipusio smaigalio.

Dabar jis žinojo, iš kur šio ryto Pranešėjų šešėliuose atsirado toji kita tamsa. Ši naujiena netgi pranoko jo nuogąstavimus. Danielis grįžtelėjo į Kemą ir parodė lengvutę strėlę.

– Jis buvo ne vienas.

Išvydęs strėlę, Kemas nustėro. Pagarbiai prisiartino ir atsargiai ištiesė ranką palytėti – lygiai taip, kaip darė Danielis.

– Palikti tokį vertingą ginklą... Ko gero, Atstumtieji baisiai skubėjo sprukti.

Atstumtieji... silpnavalių tuščiažodžiaujančių angelų sekta, kurios vengė tiek Dangus, tiek ir Pragaras. Vienintelė jų stiprybė – atsiskyręs angelas Azazelis, vienintelis išlikęs žvaigždžių kalvis, išmanantis žvaigždėstrėlių gamybos meną. Ji, paleista iš sidabrinio lanko, tegalėjo nežymiai įdrėksti mirtingajam. Tačiau angelams ir demonams žvaigždėstrėlė buvo mirtinai pavojingas ginklas.

Visi jų troško, bet niekas nenorėjo bendrauti su Atstumtaisiais, tad derybos dėl žvaigždėstrėlių visuomet vykdavo slaptai, per tarpininkus. O tai reiškė, jog Danielio nukautas vaikinas visai ne Seniūnų siųstas žudikas. Jis tebuvo tarpininkas. Atstumtasis, tikrasis priešas, akimoju išgaravo – veikiausiai vos pamatęs Danielį ir Kemą. Danielis krūptelėjo. Tai bloga žinia.

– Mes nudėjome ne tą vaikiną.

– Kodėl ne tą? – atrėmė Kemas. – Ar pasauliui ne geriau, atsikračius dar vieno piktadario? Ar ne geriau Liusei? – Jis įdėmiai pažvelgė į Danielį, paskui nukreipė žvilgsnį į jūrą. – Vienintelė mūsų problema...

– Atstumtieji.

Kemas linktelėjo.

– Vadinasi, dabar jos prireikė ir jiems.

Po kašmyro megztiniu ir storu paltu Danielis pajuto dilgčiojant sparnus ir nuo to deginančio niežulio net suvirpėjo. Stovėjo ramiai, užmerkęs akis, rankas nuleidęs žemyn, stengdamasis susitvardyti, kad sparnai neišsiskleistų it galingos laivo burės ir nenuneštų jo iš šios salos tiesiai pas ją.

Stovėjo užsimerkęs ir mintyse piešė Liusės paveikslą. Jam reikėjo sutelkti jėgas, kad įstengtų atsiplėšti nuo menkos trobelės Taibio saloje, kur ramiai miegojo mergina. Dabar ten turėtų būti vakaras. Ar ji atsikėlusi? Gal alkana?

Kautynės „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, netikėti atradimai, jos draugės mirtis – visa tai smarkiai paveikė Liusę. Angelai tikėjosi, kad ji miegos visą dieną ir visą naktį. Bet rytojaus rytą jiems jau reikės veikti.

Danielis pirmąsyk pasiūlė paliaubas. Nustatyti ribas, aptarti taisykles, numatyti padarinius, jei kita pusė pažeistų susitarimą, – tai didžiulė atsakomybė, prislėgusi jo ir Kemo pečius. Be abejo, jis tai padarys, dėl jos padarytų bet ką... Tiesiog norėjo būti tikras, jog elgiasi teisingai.

– Turime ją kur nors saugiai paslėpti, – pratarė Danielis. – Šiaurėje, netoli Fort Brago, yra mokykla...

– „Pakrantės“ mokykla, – linktelėjo Kemas. – Maniškiai irgi ją apžiūrėjo. Jai ten patiks. Galės mokytis, neužsitraukdama grėsmės. Tenai ji bus tikrai apsaugota.

Gabė jau paaiškino Danieliui, kokią priedangą gali suteikti ta mokykla. Visai netrukus pasklis gandas, jog Liusė slepiasi tenai, bet kurį laiką mokyklos teritorijoje ji bus beveik nematoma. Liusę prižiūrės Frančeska – angelas, artimiausias Gabei. Už teritorijos ribų Danielis su Kemu medžios ir žudys visus, drįstančius artintis prie mokyklos sienų.

Kas papasakojo Kemui apie „Pakrantės“ mokyklą? Danieliui nepatiko mintis, jog Kemo šalininkai žino daugiau nei jo. Jis bemaž keiksnojo save, kad neapžiūrėjo tos mokyklos prieš ją pasirinkdamas. Bet jei būtų apžiūrėjęs, palikti ten Liusę būtų dar sunkiau...

– Ji galėtų pradėti mokytis jau rytoj. Jeigu, – Kemas pažvelgė Danieliui į akis, – jeigu tu sutiksi.

Danielis kyštelėjo ranką į savo palaidinės kišenaitę, kurioje laikė paskutinę nuotrauką. Liusė prie ežero „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Spindi drėgni plaukai. Veide žavi šypsena. Paprastai, kai Danielis rankose laikydavo kurio nors Liusindos gyvenimo fotografiją, ji pati būdavo jau prarasta. Šįsyk mergina tebėra gyva.

– Nagi, Danieli, – paragino Kemas, – mudu abu žinome, ko reikia Liusindai. Įregistruokime ją ir leiskime ten pagyventi. Nieko daugiau negalime padaryti, tik palikti ją vieną.

– Negaliu palikti jos vienos taip ilgai, – pernelyg skubiai atsiliepė Danielis. Pažvelgė į strėlę, kurią tebelaikė rankose. Norėjo sviesti ją į vandenyną, bet negalėjo.

– Vadinasi, – Kemas šnairomis dėbtelėjo į jį, – tu jai nepasakei.

Danielis sustingo.

– Negaliu nieko sakyti. Galėjome ją prarasti.

– Tu galėjai ją prarasti, – vyptelėjo Kemas.

– Žinai, ką turiu omeny, – griežtai nukirto Danielis. – Pernelyg rizikinga manyti, kad Liusė galės visa tai suvokti ir ne...

Jis užsimerkė, vydamas šalin skausmingą raudonų liepsnų vaizdinį. Tačiau tas regėjimas nuolatos šmėžavo pasąmonėje, grasindamas virsti visa ryjančiu gaisru. Jeigu būtų pasakęs Liusei tiesą ir ją nužudęs, šiuo metu ji būtų išties prarasta. Ir tai būtų jo kaltė. Danielis negalėjo egzistuoti be Liusės, be jos buvo bejėgis. Nuo tokių minčių degė sparnai. Verčiau patausoti ją dar truputėlį.

– Kaip patogu, – sumurmėjo Kemas. – Tikiuosi, ji nenusivils.

Danielis ignoravo jo pastabą.

– Išties manai, kad ji galės mokytis toje mokykloje?

– Taip, – lėtai atsakė Kemas. – Jei sutarsime, kad į jos gyvenimą niekas nesikiš iš šalies. Kitaip tariant, šalia Liusės nebus nei Danielio, nei Kemo. Tokia pagrindinė taisyklė.