Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Kemas turi omenyje... – tarp jų atsistojo Rolandas, tyliai kreipdamasis į Danielį, – ...kad tam, ką ketini daryti, reikia komandos. Esu matęs šiuos jauniklius pliumptelint pro Pranešėjus. Jie nežino, ką daro, Danieli. Labai greitai ji paklius į bėdą.

– Žinau.

– Priimdamas mūsų pagalbą nepasirodysi silpnas, – nuramino Rolandas.

– Galiu padėti, – pasisiūlė Šelbė. Iki šiol ji šnabždėjosi su Mailsu. – Manau, kad žinau, kur ji yra.

– Tu? – pyktelėjo Danielis. – Tu jau pakankamai padėjai. Jūs abu.

– Danieli...

– Liusę pažįstu geriau nei kas nors kitas šioje žemėje. – Danielis nusigręžė nuo visų į tamsią, tuščią kiemo erdvę, pro kurią ji išnyko. – Kur kas geriau nei bet kuris jūsų ją kada nors pažins. Man nereikia jūsų pagalbos.

– Tu žinai jos praeitį, – tarė Šelbė, atsistodama priešais Danielį taip, kad vaikinas galėtų ją matyti. – Bet nežinai, ką jai teko patirti per kelias pastarąsias savaites. Aš buvau šalia jos, kai ji pažvelgė į savo praeitų gyvenimų vizijas. Aš regėjau jos veidą, kai ji atrado savo seserį, kurios neteko, kai ją pabučiavai ir ji... – Šelbė nutilo. – Žinau, kad visi šią akimirką manęs nekenčiate. Bet prisiekiu... Na, bet kuo, kuo jūs, draugužiai, tikite. Jūs galite nuo šiol ir visada pasikliauti manimi. Ir Mailsu. Mes norime padėti. Mes padėsime. Prašau. – Ji ištiesė rankas į Danielį. – Pasitikėk mumis.

Danielis atsitraukė nuo jos. Jam niekada nebuvo paprasta pasitikėti. Juodu su Liuse siejo tvirtas ryšys. Niekada nebuvo poreikio suabejoti savo pasitikėjimu. Jų meilė tiesiog buvo.

Bet per visą amžinybę Danielis nesugebėjo pasikliauti kažkuo kitu. Ir jis nenorėjo pradėti to daryti dabar.

Kažkur gatvėje amtelėjo šuo. Tada dar kartą, dabar jau garsiau. Arčiau.

Liusės tėvai artėjo prie namų po pasivaikščiojimo.

Tamsiame kieme Danielis akimis susirado Gabę. Ji stovėjo šalia Kelės, tikriausiai ramino ją. Gabė buvo jau įtraukusi sparnus.

– Tiesiog eik, – be garso paragino Gabė, stovėdama nusiaubtame, dulkėmis nusėtame kieme. Jos žodžiai reiškė „eik ir surask ją“. Ji pasirūpins Liusės tėvais. Pasirūpins, kad Kelė saugiai sugrįžtų namo. Gabė pridengs Danielį, kad jis galėtų siekti to, kas dabar svarbiausia. – Mes susirasime tave ir padėsime tau, kai tik galėsime.

Iš už debesies miglos išniro mėnuo. Danielio šešėlis ties pėdomis ištįso. Vaikinas stebėjo, kaip šešėlis mažumėlę pakilo, o tada jo viduje pradėjo formuotis Pranešėjas. Pajutęs šaltos, drėgnos tamsos dvelksmą Danielis suvokė, kad visą amžinybę nekeliavo laiku. Paprastai jis nebuvo linkęs žvelgti atgal.

Bet šį kartą jautė paskatą, slypinčią jo sparnuose, sieloje, širdyje, judėti į priekį. Danielis judėjo greitai, nuplėšdamas Pranešėją nuo savo šešėlio, staigiu judesiu atgnybo ir atskyrė jį nuo žemės. O tada švystelėjo jį tarsi puodžiaus molio gabalą priešais save.

Iš jo susiformavo aiškus, išbaigtas portalas.

Danielis buvo visų ankstesnių Liusės gyvenimų dalimi. Neįmanoma, kad jis negalėtų jos rasti.

Danielis atvėrė duris. Negalima gaišti laiko. Vaikino širdis atves jį pas Liusę.

Jis jautė nenumaldomą jausmą, kad vos už posūkio tyko kažkas negero. Bet kartu jo neapleido viltis, kad tolumoje laukia kažkas nepaprasto.

Juk turi taip būti.

Danielio kūnu nuvilnijo deginanti meilė Liusei, kol galiausiai jis pasijuto toks didelis, jog ėmė dvejoti, ar jam pavyks prasiskverbti pro portalą. Vaikinas suskleidė sparnus, priglausdamas juos prie kūno, ir šoko į Pranešėjo vidų.

Už nugaros kieme girdėjosi tolimas bruzdesys. Šnabždesiai, šnaresys, šūksniai.

Jam niekas nerūpėjo. Iš tiesų jam nerūpėjo nė vienas jų.

Tik ji.

Prasiskverbdamas jis riktelėjo.

– Liuse!

Balsai už jo, nusekantys iš paskos, artėjantys, šaukiantys jį vardu, jam besiskverbiant vis giliau ir giliau į praeitį.

Ar ras ją?

Be abejonės.

Ar apsaugos ją?

Visada.