Лорен Кейт - Kenčiantieji

Į kitą durų pusę dusliai susmigo trys strėlės.

– Ei, jai atleista! – riktelėjo Kemas, stovėdamas ant pievos, linktelėjimu rodydamas į Šelbę. O tada smūgiavo strėle Atstumtajai merginai į makaulę.

– Gerai, naujas planas, – suniurnėjo Danielis. – Kur nors netoliese raskite vietą, kurioje galėtumėte pasislėpti. Visi. – Jis kreipėsi į Kelę ir Šelbę, ir pirmą kartą per visą vakarą į Mailsą. Jis suėmė Liusę už rankų. – Laikykis nuošalyje nuo žvaigždėstrėlių, – maldavo jis. – Pažadėk man. – Jis greitai pabučiavo ją, o tada stumtelėjo visus prie galinės terasos sienos.

Visų angelų sparnai skleidė tokį ryškų švytėjimą, kad Liusė, Kelė, Šelbė ir Mailsas turėjo prisidengti akis. Jie susigūžė ir nurėpliojo per terasą. Priešais juos mirguliavo nuo terasos turėklų krintantys šešėliai. Liusė nuvedė draugus prie namo šono. Slėptuvė. Turi būti. Kažkur.

Iš priedangos išlindo dar daugiau Atstumtųjų. Jie pasirodė aukštose toliau augančių medžių šakose, ėmė artintis nuo reljefinių lysvių ir termitų išgraužtų senų sūpuoklių, ant kurių supdavosi Liusė, kai dar buvo vaikas. Sidabriniai jų lankai švytėjo mėnesienoje.

Kemas buvo vienintelis priešininkas, turintis lanką. Jis nesiliovė šaudęs, nebandė suskaičiuoti, kiek Atstumtųjų jam pavyko nudėti. Vaikinas leido vieną po kitos strėles, nusitaikydamas priešams į širdis ir paleisdamas mirtiną šūvį. Bet vos tik vienam Atstumtajam išnykus, jo vieton stodavo naujas.

Kai baigėsi Kemo strėlės, vaikinas trūktelėjo dešimt metų čia stovėjusį iškylų stalą, nuplėšdamas stalviršį nuo kojų ir paimdamas į vieną ranką tarsi skydą. Viena po kitos strėlių salvės atsimušdavo į stalviršio skydą ir krisdavo ant žemės jam prie kojų. Vaikinas pasilenkdavo, paimdavo strėlę ir sviesdavo, pasilenkdavo, paimdavo ir sviesdavo.

Kitiems angelams teko būti dar išradingesniems.

Rolandas auksiniais sparnais plakė tokia jėga, kad aplink jį susidaręs oro gūsis nublokšdavo strėles ton pusėn, iš kurios jos atskriedavo, vienu kartu sužeisdamos kelis nereginčius Atstumtuosius. Molė puldinėjo Atstumtųjų gretas savo grėbliais mosuodama tarsi samurajaus kardais.

Ariana pačiupo prie medžio pritvirtintas senąsias Liusės sūpuokles, kurias atstojo automobilio padanga, ir įsuko jų virvę tarsi lasą, nukreipdama strėles į tvorą. Tuo tarpu Gabė sukosi didžiuliu greičiu, surinkdama jas. Mergina judėjo ir smūgiavo tarsi dervišas, nudaigodama kiekvieną pernelyg priartėjusį Atstumtąjį. Strėlėms smingant jiems į odą Gabė nesiliovė šypsotis saldžia šypsena.

Danielis iš po namo prieangio pasisavino surūdijusias Praisų geležines pasagas. Jis svaidė jas į Atstumtuosius, kartais vienu smūgiu numušdamas tris viena pasaga, kai ji rikošetu atšokdavo jiems nuo kaukolių. Tada užšokdavo ant priešų, ištraukdavo žvaigždėstrėles ir plikomis rankomis smeigdavo jiems į širdį.

Tupėdama terasos pakraštyje Liusė pamatė savo tėvo pašiūrę daiktams laikyti ir parodė kitiems sekti iš paskos. Visi persivertė per turėklą ant žolės, nukrypuodami link pašiūrės.

Kai jie jau beveik priartėjo prie pašiūrės durų, Liusė ore išgirdo staigų zvimbimą. Kelė suspigo apimta skausmo.

– Kele! – Liusė staigiai apsigręžė.

Jos draugė buvo kur buvusi. Ji trynė petį, kur ją kliudė strėlė, bet šiaip ji buvo sveika.

– Tas daiktas gelia kaip geluonis!

Liusė palietė draugę.

– Kaip tau pavyko?..

Kelė papurtė galvą.

– Pasilenkite! – užriko Šelbė.

Liusė suklupo, trukteldama paskui save kitus ir nusitempdama juos į pašiūrę. Šelbė pro nešvarius Liusės tėčio įrankius, šienapjovę ir senus sporto įrenginius prišliaužė prie Liusės. Šelbės akys žvilgėjo, o lūpos be paliovos virpėjo.

– Negaliu patikėti, kad visa tai vyksta, – sušnabždėjo ji, įsikibdama Liusei į ranką. – Tu net neįsivaizduoji, kaip aš apgailestauju. Tai dėl mano kaltės.

– Tai ne tavo kaltė, – greitai išpyškino Liusė. Žinoma, Šelbė nežinojo, kas yra Filas. Ko iš tiesų jis siekė. Kad kažkada išauš tokia diena kaip ši. Liusė žinojo, ką reiškia jaustis kaltai dėl to, kad padarei kažką, ko pats nežinojai padaręs. To nebūtų linkėjusi niekam. Juo labiau Šelbei.

– Kur jis? – paklausė Šelbė. – Galėčiau nudėti tą prakeiktą išgamą.

– Ne, – Liusė bandė sulaikyti Šelbę. – Tu niekur neisi. Tave gali nužudyti.

– Nieko nesuprantu, – prabilo Kelė. – Kodėl kažkas nori susidoroti su tavimi?

Tą akimirką Mailsas žengė link pašiūrės durų, kur jį apšvietė mėnulio šviesa. Vaikinas laikė virš galvos iškėlęs vieną Liusės tėvo baidarių.

– Niekam neleisiu nuskriausti Liusės, – nukirto jis, pasileisdamas laukan.

Tiesiai į kovos lauką.

– Mailsai! – suspigo Liusė. – Grįžk...

Mergina atsistojo, norėdama sekti jam iš paskos – bet tada sustingo, priblokšta reginio. Mailsas sviedė baidarę tiesiai į vieną Atstumtųjų.

Tai buvo Filas.

Kai baidarė trenkėsi į jį, Filas plačiai išpūtė savo tuščias akis ir skausmingai suriko. Jo purvini sparnai rangėsi ant žemės, o jis pats gulėjo nublokštas ir bejėgis.

Akimirką Mailsas atrodė patenkintas savimi – Liusė pajuto jam pagarbą. Bet netikėtai į priekį žengė žemo ūgio Atstumtoji mergina, kilstelėjo aukštyn savo galvą tarsi šuva, bandantis įsiklausyti, iš kur sklinda tylus švilpimas, pakėlė savo sidabrinį lanką ir nusitaikė į Mailso krūtinę.

– Jokio pasigailėjimo, – tarė ji bejausmiu balsu.

Mailsas buvo bejėgis prieš šią keistą merginą, atrodančią taip tarsi visiškai nežinotų, kas yra pasigailėjimas. Bent jau pasigailėjimas mieliausio, paties nekalčiausio visame pasaulyje vaikino.

– Liaukis! – suspigo Liusė, pasileisdama bėgti iš pašiūrės. Jos širdis daužėsi lyg pašėlusi. Mergina jautė, kad aplink ją vyksta įnirtinga kova. Bet viskas, ką ji regėjo, buvo į Mailso krūtinę nutaikyta strėlė. Nutaikyta tam, kad nudėtų dar vieną jos draugą.

Atstumtosios merginos galva susmuko žemyn. Jos abejingos akys pasisuko į Liusę, tada mažumėlę išsiplėtė taip tarsi, pasak Arianos, iš tiesų galėtų regėti, kaip dega Liusės siela.

– Nešauk į jį, – tarė Liusė ir ištiesė rankas, parodydama, kad pasiduoda. – Esu ta, kurios jums reikia.

Devynioliktas skyrius

PALIAUBŲ PABAIGA

Atstumtoji mergina nuleido savo lanką. Kai ji atleido strėlę, kad ji nebūtų įtempta į lanko templę, pastaroji sugirgždėjo, tarsi kažkas būtų pravėręs į palėpę vedančias duris. Merginos veidas atrodė toks ramus, tarsi vėjuotą dieną nurimęs tvenkinio paviršius. Ji buvo Liusės ūgio, šviesios, skaisčios odos, blyškiomis lūpomis, o jos skruostus puošė duobutės, kurios buvo ryškios net jai nesišypsant.

– Jei nori, kad vaikinas liktų gyvas, – kreipėsi ji monotonišku balsu, – turėsi pasiduoti ir tapti mano belaisve.

Aplink liovėsi kautis visi Atstumtieji ir angelai. Sūpuoklės, kurias atstojo automobilio padanga, liovėsi siūbavusios, tesigirdėjo jų dunksėjimas į tvoros kampą. Rolando sparnai liovėsi pašėlusiai plakę. Dabar jie mojavo iš lėto. Vaikinas pamažu nusileido ant žemės. Niekas nejudėjo, bet ore tvyrojo tyla, iš kurios bet kurią minutę galėjo plykstelėti audra.

Liusė jautė į ją susmigusius žvilgsnius: Kelės, Mailso ir Šelbės. Danielio, Arianos ir Gabės. Kemo, Rolando ir Molės. Ir buką pačių Atstumtųjų spoksojimą. O ji negalėjo atsiplėšti nuo merginos bedugnėmis baltomis akimis.