Лорен Кейт - Kenčiantieji

Nesijaudink. Viskas bus gerai. Aš visada pasirūpinsiu tavimi.

Bet garsiai ištarti žodžiai nuskambėjo visai kitaip:

– Būk atsargi. Lik čia.

– Ne, – maldavo ji. – Danieli.

– Aš netrukus grįšiu. – Tada jis išlenkė savo sparnus atgal ir išskrido pro duris.

Viduje liko tik tie, kurie nebuvo angelai. Jie susibūrė kartu. Mailsas stovėjo prisispaudęs prie durų, vedančių į vidinį kiemą, ir stebeilijo pro langą. Šelbė sėdėjo rankas panardinusi į plaukus. Kelės veido spalva buvo tokio baltumo kaip šaldytuvas.

Liusė kyštelėjo ranką link Kelės.

– Manau, kad turėčiau tau kai ką paaiškinti.

– Kas tas vaikinas su lanku ir strėle? – sušnabždėjo Kelė, nesiliaudama virpėti, tvirtai įsitvėrusi į Liusės ranką. – Kas tu esi?

– Aš? Aš tik... aš, – gūžtelėjusi pečiais mikčiojo Liusė, o jos kūnu nuvilnijo šalčio banga. – Aš nežinau.

– Liuse, – kreipėsi į ją Šelbė, akivaizdžiai bandydama suvaldyti ašaras. – Jaučiuosi visiška mulkė. Prisiekiu, aš nieko neįtariau. Viskas, apie ką mes kalbėjomės su juo, tebuvo mano asmeniniai atviravimai. Jis nuolat klausinėjo apie tave, visada buvo geras klausytojas, taigi aš... turiu galvoje, aš neįsivaizdavau, kas jis iš tiesų buvo... aš niekada, niekada nebūčiau...

– Tikiu tavimi, – atsakė Liusė. Ji priėjo prie lango, atsistodama šalia Mailso ir žvelgdama į nedidelę lauko terasą, kurią prieš kelerius metus sumeistravo jos tėtis. – Kaip manai, ko jam reikia?

Lauke į tvarkingas krūveles buvo sugrėbti nukritę ąžuolo lapai. Ore tvyrojo laužo aromatas. Kažkur tolumoje girdėjosi sirenos garsas. Šalia terasos, prie apatinės trečios laiptų pakopos, atsisukę į tvorą vienas šalia kito stovėjo Danielis, Kemas, Ariana, Rolandas ir Gabė.

Ne, tik ne tvora, – pamanė Liusė. Jie žvelgė į tą pusę, kurioje stovėjo tamsus Atstumtųjų būrys savo sidabrinėmis strėlėmis nusitaikęs į išsirikiavusius angelus. Atstumtasis vaikinas buvo ne vienas. Jis subūrė armiją.

Liusė atsirėmė į bufetą. Išskyrus Kemą, visi kiti angelai buvo beginkliai. Merginai jau buvo tekę regėti, ką galinčios tos strėlės.

– Liuse, sustok! – sušuko Mailsas jai pavymui, bet mergina išskubėjo pro duris.

Netgi tamsoje Liusė regėjo, kad visi Atstumtieji žvelgė vienodais bejausmiais žvilgsniais. Būryje buvo po lygiai merginų ir vaikinų, visi buvo vienodai išblyškę ir vilkintys tokius pačius rudos spalvos neperšlampamus apsiaustus. Vaikinų šviesinti plaukai buvo trumpai kirpti, o merginų beveik balti plaukai surišti į uodegas. Atstumtiesiems iš nugarų kyšojo sparnai. Jie atrodė be galo skurdžiai – žaizdoti ir nutrinti, pasibjaurėtinai nešvarūs, nudrabstyti purvu. Atstumtųjų sparnai buvo visiškai nepanašūs į didingus Danielio ar Kemo, ar bet kurio kito angelo ir demono sparnus, kokius Liusei yra tekę matyti. Stovėdami vieningai, stebeilydami savo tuščiomis akimis, kraipydami galvas skirtingomis kryptimis Atstumtieji suformavo siaubą varančią armiją, kuri negalėjo prilygti jokiai kitai. Liusė negalėjo atsitokėti.

Kai Danielis pamatė ją šalia kitų ant terasos, vaikinas žengė du žingsnius atgal, sugriebdamas Liusės rankas.

– Sakiau tau likti viduje.

– Ne, – sušnabždėjo ji. – Neliksiu užsirakinusi viduje, kai jūs visi kausitės. Negaliu žiūrėti, kaip netoliese beprasmiškai žūsta žmonės.

– Beprasmiškai? Gal verčiau pasiginčysime kitą kartą, Liuse. – Jo akys lakstė, aprėpdamos šalia tvoros išsirikiavusią Atstumtųjų armiją.

Mergina įrėmė kumščius sau į šonus.

– Danieli...

– Tavo gyvybė yra pernelyg vertinga, kad galėtum ją paaukoti vardan savo įniršio priepuolio. Eik į vidų. Dabar.

Kiemo viduryje nuvilnijo skardus klyksmas. Pirmoje eilėje stovintys dešimt Atstumtųjų pakėlė ginklus, nukreipdami juos į angelus ir paleisdami strėles. Liusė kilstelėjo galvą, spėdama kažką pamatyti – kažkokį žmogų – lekiantį nuo namo stogo.

Molė.

Mergina nušoko žemyn – tamsus kamuolys, rankose laikantis du grėblius, kuriuos suko abiejose rankose tarsi lazdas.

Atstumtieji girdėjo, bet nematė jos artinantis. Molės grėbliai sukosi ore, nukapodami strėles, tarsi javus lauke. Mergina nusileido ant žemės, tvirtai atsistodama ant savo kareiviškų batų. Ant žolės nukrito sidabrinės strėlės nukapotais smaigaliais. Dabar jos atrodė lygiai tokios pat nepavojingos kaip ir medžio šakelės. Bet Liusė žinojo, kad tai ne pabaiga.

– Nuo šiol nebus jokio pasigailėjimo! – kitoje kiemo pusėje subaubė Atstumtasis Filas.

– Įvesk ją į vidų ir atnešk žvaigždėstrėles! – Danieliui šaukė Kemas, užsiropšdamas ant terasos turėklų ir išsitraukdamas savo sidabrinį lanką. Staigiu judesiu jis paleido tris iš eilės šviesos blyksnius. Trys armijos gretose stovėję Atstumtieji ėmė rangytis, o tada išnyko, paskui save palikdami dulkių debesis.

Žaibo greičiu Ariana ir Rolandas pasileido bėgti per kiemą, sparnais šluodami strėles.

Dabar puolė antroje eilėje stovintys Atstumtieji, ruošdami naują strėlių salvę. Kai jie jau ketino iššauti, Gabė užšoko ant terasos turėklo.

– Hm, nagi, pažiūrėkime, – pratarė ji. Jos akys atrodė nuožmios. Mergina nukreipė dešinio sparno galiuką į tą pievos vietą, ant kurios stovėjo Atstumtieji.

Žemė suvirpėjo. Plačiai atsivėrė taisyklingos formos žemės pleištas, kuris nutįso per visą kiemo ilgį, o jo plotis buvo kelių metrų.

Į atsivėrusį plyšį nugarmėjo mažiausiai dvidešimt Atstumtųjų.

Krisdami jie baubė bejėgiškumo apimtų padarų balsais.

Vienas Dievas žino, kur tie nelaimėliai prapuolė. Už jų stovėję Atstumtieji ėmė slysti, sugebėdami sustoti tik prieš pat siaubingą tarpeklį, kurį netikėtai atvėrė Gabė. Jų galvos sukiojosi į kairę, į dešinę, tarsi neregės akys bandytų suvokti, kas ką tik atsitiko. Dar keli Atstumtieji susvirduliavo ant tarpeklio krašto ir griuvo žemyn. Jų aimanos vis tolo, kol galiausiai įsivyravo tyla. Po akimirkos tarsi sugirgždėjo surūdiję durų vyriai ir žemė užsivėrė.

Gabė elegantišku judesiu truktelėjo prie savęs pūkuotą sparną ir nusišluostė kaktą.

– Ką gi, atrodo, pavyko visai neblogai.

Bet tada iš dangaus pasipylė dar vienas sidabrinių strėlių lietus. Viena jų bumbtelėjo į viršutinę terasos pakopą šalia Liusės kojų. Danielis trūktelėjo strėlę iš medinės pakopos, užsimojo ranka ir švystelėjo ją iš visų jėgų tarsi lemtingą smaigalį tiesiai vienam puolančiam Atstumtajam į kaktą.

Ore sušvito ryškus šviesos blyksnis, panašus į fotoaparato blykstę, baltaakis vaikinas nespėjo nė riktelti, patyręs smūgį, – jis paprasčiausiai išnyko.

Danielis metė žvilgsnį į Liusę. Jis puolė jos glostyti, tarsi negalėdamas patikėti, jog mergina vis dar gyva.

Šalia jos tupinti Kelė gaudydama orą bandė pasakyti:

– Ar jis ką tik... ar tas vaikinas iš tiesų...

– Taip, – atsakė Liusė.

– Nedaryk to, Liuse, – maldavo Danielis, – neversk manęs per jėgą tempti tavęs į vidų. Turiu kautis. Privalai dingti iš čia. Dabar.

Liusė matė pakankamai, kad liautųsi prieštarauti. Ji pasisuko link namo, ranka siekdama Kelės, bet tada pastebėjo, kaip nuo virtuvės tarpdurio sužvėrėjusiais žvilgsniais į ją spokso Atstumtieji.

Jų buvo trys. Ir jie stovėjo name. Nusitaikę šauti sidabrinėmis strėlėmis.

– Ne! – suriko Danielis, skubėdamas pridengti Liusę.

Šelbė nėrė iš virtuvės, užšokdama ant terasos, už savęs užtrenkdama duris.