Лорен Кейт: Kenčiantieji

Bet nebuvo gerai.

Tai, ką jai teko šį vakarą pamatyti, viršijo visas ribas. Jai buvo bloga stebint save – Mailso sukurtą savo veidrodinį atspindį – mirštančią nuo žvaigždėstrėlės.

Mailsas padėjo jai išgyventi. Viskas negali baigtis lyg niekur nieko.

Bet visi kiti manė, kad Kemas padarė viskam galą.

Liusė jautė, kaip jai ėmė svaigti galva, kai žengė iš pašiūrės priedangos ketindama pasakyti draugams, jog jie nesijaudintų, nes ji gyva. Staiga mergina pajuto, kad greta yra dar kažkas.

Tarpduryje ėmė tyvuliuoti Pranešėjas. Liusė išėjo iš pašiūrės ir priėjo prie jo.

Pranešėjas iš lėto išniro iš šešėlio, kurį metė mėnulis. Jis kelis metrus rangėsi per žolę link jos, aplipdamas po kovos susidariusių dulkių apdangalu. Kai pasiekė Liusę, Pranešėjas išsitempė pakildamas aukštyn link jos. Galiausiai jis ėmė pleventi merginai virš galvos.

Liusė užsimerkė ir pamažu ėmė kelti rankas link jo. Tamsa paniro jai į delnus, skleisdama silpną spragėjimo garsą.

– Kas tai? – Danielis pasuko galvą sklindančio garso link. Tada pakilo nuo žemės. – Liuse!

Liusė liko ramiai stovėti. Pasigirdo nuostabos kupini aikčiojimai. Jos draugai pamatė ją priešais pašiūrę. Mergina nenorėjo žvilgčioti į Pranešėją. Šį vakarą ji prisižiūrėjo užtektinai. Liusė nežinojo, kodėl apskritai tai darė...

Kol galiausiai pažvelgė. Ji neieškojo vizijos, ji ieškojo išėjimo. Kažko tolimo, kuo pasinaudojus būtų galima pereiti į kitą erdvę. Labai seniai buvo akimirka, kai ji turėjo laiko pamąstyti viena, savarankiškai. Toli nuo visko.

– Laikas eiti, – tarė pati sau.

Šešėlių durys, kurios atsivėrė priešais ją, neatrodė tobulos – jų pakraščiai buvo nelygūs, rantyti, nuo jų trenkė srutomis. Bet Liusė vis tiek perskrodė jas.

– Tu nežinai, ką darai, Liuse! – prie tarpdurio krašto ją pasivijo Rolando balsas. – Per jas tu gali patekti bet kur!

Danielis ristele artinosi prie jos.

– Ką tu darai? – jo balse Liusė girdėjo sklindantį palengvėjimą, kad ji tebebuvo gyva. Bet jo balse Liusė taip pat aiškiai pajuto ir paniką, kad ji galinti manipuliuoti Pranešėju. Nuo Danielio sklindantis nerimas tik dar labiau paskatino ją veikti.

Liusė norėjo atsigręžti ir atsiprašyti Kelės, padėkoti Mailsui už tai, ką padarė, nuraminti Arianą ir Gabę, kad jos nesijaudintų, nors neabejojo, kad jos vis tiek nerimaus, pasidalyti žodžiais su savo tėvais. Pasakyti Danieliui, kad nesektų iš paskos, to jai labiausiai reikėjo. Bet jos šansas išsivaduoti pamažu mažėjo, šešėlis traukėsi. Todėl Liusė žengė į priekį, per petį šūkteldama Rolandui:

– Aš noriu pati viską sužinoti.

Akies krašteliu mergina pamatė link jos skubantį Danielį. Tarsi jis iki šiol nebūtų patikėjęs, kad ji gali tai padaryti.

Liusė pajuto, kaip gerkle lauk veržiasi žodžiai. Myliu tave. Taip, ji mylėjo. Ji mylėjo amžinai. Bet jei juodu su Danieliu turi amžinybę, jų meilė gali palaukti, kol ji išsiaiškins kelis dalykus apie save. Apie savo ankstesnius gyvenimus ir gyvenimą, kuris jos laukia ateityje. Šį vakarą buvo puikus laikas rankos mostu atsisveikinti su visais, giliai įkvėpti ir pasinerti į slogų šešėlį.

Į tamsą.

Į savo praeitį.

Epilogas

PRAGARAS

– Kas ką tik įvyko?

– Kur ji iškeliavo?

– Kas ją išmokė?

Namo vidiniame kieme panikos apimtų draugų balsai Danieliui atrodė tolimi ir isteriški. Jis žinojo, kad kiti puolusieji angelai ginčijosi, kiemo prieblandoje ieškodami Pranešėjo. Danielis virto sala, izoliuota nuo išorės, sala, kuri merdėjo savo kančiose.

Jis ją nuvylė. Jis susimovė.

Kodėl taip nutiko? Savaičių savaites jis buvo pamiršęs save. Vienintelis vaikino tikslas buvo apsaugoti Liusę, kol galiausiai nebegalės to padaryti. Dabar tas laikas atėjo ir praėjo – kartu su Liuse.

Jai galėjo nutikti bet kas. Ir ji galėjo atsidurti bet kur. Dar niekada Danielis nesijuto toks paniekintas ir sugėdintas.

– Kodėl mums paprasčiausiai nesusiradus to Pranešėjo, kuriame ji ką tik dingo, susiburti visiems kartu ir pranerti pro jį Liusei iš paskos?

Nefilimų vaikinas. Mailsas. Jis klūpojo ant kelių ir pirštais šukavo žolę. Tarsi silpnaprotis.

– Tai neįmanoma, – šiurkščiai atrėžė jam Danielis. – Įžengdamas į laiką pasiimi Pranešėją su savimi. Štai kodėl tai neįmanoma, nebent...

Kemas pažvelgė į Mailsą užuojautos, bet ne itin nuoširdžios, kupinu žvilgsniu.

– Pasakyk man, kad Liusė kur kas geriau už tave išmano apie keliones per Pranešėjus.

– Nutilk, – piktai nukirto Šelbė, gynybine poza atsistodama prie Mailso. – Jei Mailsas nebūtų sukūręs veidrodinio Liusės atspindžio, Filas būtų ją išsigabenęs.

Šelbė stovėjo budri ir išsigandusi, tarsi atsidūrė ne vietoje tarp puolusių angelų. Kažkada ji mylėjo Danielį – tik jis niekada neatsakė jai tuo pačiu. Bet iki šio vakaro Danielis visada apie ją galvojo tik gerai. Dabar Šelbė stovėjo jam skersai kelio.

– Tu pats sakei, kad verčiau jau mirusi Liusė, nei susidėjusi su Atstumtaisiais, – nukirto ji, vis dar bandydama užstoti Mailsą.

– Tu pakvietei čionai Atstumtuosius, – įsikišo į pokalbį Ariana, atsigręždama į Šelbę, kurios veidas degė raudoniu.

– Kodėl, tavo manymu, nefilimų vaikas galėtų perprasti ir atskirti iš kitų Atstumtąjį? – Arianai mestelėjo Molė. – Tu buvai toje mokykloje. Turėjai ką nors pastebėti.

– Visos nutilkite, – riktelėjo Danielis, jis negalėjo susikaupti. Kiemas buvo sausakimšas angelų, bet be Liusės jis atrodė tuščias.

Šią akimirką Danielis negalėjo jų pakęsti. Šelbės, už tai, kad aklai pasidavė Atstumtųjų žabangoms. Mailso, už tai, kad jis manantis galėsiąs prisidėti prie Liusės ateities. Kemo, už tai, ką jis bandė padaryti...

Ak, ta siaubinga akimirka, kai Danielis manė praradęs ją dėl Kemo žvaigždėstrėlės! Jo sparnai gerokai apsunko ir jam buvo per sunku pakilti. Jie tapo šaltesni už mirtį. Tą akimirką jis liovėsi tikėjęs, prarado bet kokią viltį.

Bet visa tai tebuvo iliuzija. Įprastomis aplinkybėmis tai tebūtų paprasčiausias atspindys. Bet šįvakar to Danielis tikėjosi mažiausiai. Vaizdas sukėlė vaikinui siaubingą šoką. Tokį, kuris vos nepribaigė jo. Kol galiausiai suvokė, jog Liusė gali atgimti.

Viltis buvo gyva.

Tol, kol liks galimybė Danieliui rasti ją.

Stebėdamas, kaip Liusė atveria šešėlį, Danielis jautėsi priblokštas. Bet kartu jautė pagarbą ir susižavėjimą, skausmingą potraukį prie jos – o labiausiai nuostabą. Kiek kartų ji buvo tai dariusi jam nė nežinant?

– Ką manai? – paklausė Kemas, prieidamas ir atsistodamas šalia Danielio. Jų sparnai išsiskleidė, susiliesdami tarsi veikiami magnetinės jėgos. Danielis buvo pernelyg išsekęs, kad galėtų atsiplėšti.

– Seksiu paskui ją, – atsakė jis.

– Geras planas, – pašaipiai atkirto Kemas. – Tiesiog „sek paskui ją“. Bet kur laike ir erdvėje per kelis tūkstantmečius. Leisk atspėti, juk tau nereikia jokios strategijos?

Nuo Kemo sarkazmo Danielis panoro antrą kartą susigrumti su juo.

– Neprašau tavo pagalbos ar patarimo, Kemai.

Kieme gulėjo vos dvi žvaigždėstrėlės: viena liko nuo Atstumtosios, kurią nužudė Molė, o kitą paplūdimyje prieš paliaubų kovą buvo radęs Kemas. Kokia darni ir lygi kova būtų vykusi, jei Kemas su Danieliu dabar kautųsi kaip priešai – du lankai, dvi žvaigždėstėlės, du nemirtingi priešininkai.

Bet ne. Kol kas ne. Prieš susikaudami tarpusavyje jie turi nukauti daugybę kitų priešų.