Лорен Кейт - Kenčiantieji

Mailsas vos pastebimai žvilgterėjo į jį, įmurkdydamas serviruoti skirtą šaukštą giliai į bulvių košę.

– Iš paties pono Patikimojo rankų.

Praisai buvo pernelyg užsiėmę abiejuose stalo galuose dalydami patiekalus svečiams, todėl nepastebėjo, kaip Danielis veriančiu žvilgsniu nudelbė Mailsą.

Molė negailėdama Mailsui į lėkštę krovė velniškų krevečių užkandžio, kurio kol kas dar niekas nebuvo paragavęs.

– Leidžiu pasiduoti ir nevalgyti, kai jau bus per daug.

– Neblogai, Mo. Palik ir man bent kiek karštumėlio, – tarė Kemas ištiesęs ranką paimti katiliuką su krevetėmis. – Klausyk, Mailsai, Rolandas man pasakojo, kad kažkurią dieną fechtuodamasis pademonstravai aukštąjį pilotažą. Lažinuosi, kad merginos pametė dėl tavęs galvas. – Jis pasilenkė į priekį. – Tu ten buvai, Liuse, tiesa?

Mailsas laikė iškėlęs ore šakutę. Klausantis Kemo kalbų jo didelės mėlynos akys atrodė sutrikusios. Panašu, jog jis tikėjosi, kad Liusė tuoj ištars: „Taip, merginos, įskaitant ir mane, iš tiesų pametė galvas.“

– Rolandas taip pat minėjo, kad Mailsas prakišo, – ramiai pridūrė Danielis ir pasmeigė nedidelį mėsos malinio kukulį.

Kitame stalo gale sėdinti Gabė pertraukė įtampą garsiu ir pasitenkinimo kupinu murkimu.

– Dieve, ponia Prais. Šie briuseliniai kopūstai dieviško skonio. Juk tiesa, Rolandai?

– Mmm, – pritarė Rolandas. – Jie iš tiesų grąžina mane į senus laikus.

Liusės mama pradėjo diktuoti patiekalo receptą, tuo tarpu tėtis ėmė pasakoti apie kokybiškus produktus, kuriuos perka iš vietinių tiekėjų. Liusė stengėsi mėgautis šiomis retomis akimirkomis su savo šeima ir Kele. Pastaroji pasilenkė prie Liusės, kad galėtų tyliai pasakyti, jog, rodos, visiems sekasi neblogai, ypač Arianai ir Mailsui. Bet aplink vyko tiek daug pokalbių, kad kiekvieno žodžio ir veiksmo susekti nebuvo įmanoma. Liusė jautėsi taip, tarsi bet kurią akimirką jai galėtų tekti malšinti kilusias aistras.

Po kelių minučių, aplink stalą per rankas antrą kartą siųsdama mėsos malinio kukulių lėkštę, Liusės mama prabilo:

– Žinai, mudu su tavo tėvu susipažinome būdami maždaug tokio paties amžiaus kaip tu.

Jau anksčiau Liusė šią istoriją buvo girdėjusi gal tris su puse tūkstančius kartų.

– Jis buvo pagrindinis puolėjas Atėnų vidurinės mokyklos amerikietiško futbolo komandoje. – Jos mama mirktelėjo Mailsui. – Ir anais laikais sportininkai vesdavo iš proto mergaites.

– O taip, mūsų mokyklos komandoje buvo keturiolika aistringų spartuolių, – patvirtino Liusės tėtis ir nusijuokė. Ji laukė, kada vyriškis ištars savo firminę frazę. – Bet Dorinai turėjau parodyti, kad esu ne iš kelmo spirtas vaikis ne tik futbolo aikštelėje, be to, švelnus.

– Manau, kad tai, jog judviejų santuoka yra tvirta, nuostabu, – pastebėjo Mailsas, pačiupdamas dar vieną Liusės mamos firminę mielinę bandelę. – Liusei pasisekė, kad turi tokius dorus ir nuoširdžius tėvus, tiek jos, tiek ir vienas kito atžvilgiu.

Liusės mama plačiai nusišypsojo.

Moteriai nespėjus nieko atsakyti, į pokalbį įsiterpė Danielis:

– Meilė yra kur kas daugiau, nei tu manai, Mailsai. Kaip manote, pone Praisai, ar rimti santykiai tai vien tik linksmybės ir žaidimai? Ar, jūsų manymu, juos kurti reikia ir pastangų?

– Žinoma, žinoma. – Liusės tėvas servetėle patapšnojo sau lūpas. – Kam dar reikėtų santuoką vadinti pasižadėjimu? Na, žinoma, meilė patiria pakilimų ir kryčių. Toks gyvenimas.

– Gerai pasakyta, pone P., – jausmingai tarstelėjo Rolandas, tai atrodė be galo keista ir sunkiai derėjo prie jo švelnaus septyniolikmečio veido. – Dievas žino, man yra tekę matyti pakilimų ir kryčių.

– Oi, liaukis, – Liusės nuostabai, į bendrą pokalbį įsiterpė Kelė. Vargšelė Kelė, jai teko bendrauti su visais būnant taip arti. – Jūs, bičiuliai, kalbate pernelyg rimtai šiuo klausimu.

– Kelė teisi, – pritarė Liusės mama. – Jūs, vaikai, esate jauni ir daug žadantys, jūs tikrai turėtumėte mėgautis gyvenimu, nežvelgdami pernelyg rimtai.

Mėgautis gyvenimu. Toks turėtų būti esminis tikslas? Ar apskritai Liusės gyvenime įmanomi malonumai? Ji žvilgtelėjo į Mailsą. Jis šypsojosi.

– Man čia smagu, – ištarė jis be garso.

Tai padėjo susivokti Liusei. Dar kartą nužvelgusi aplink stalą susėdusius svečius, ji suvokė, kad ir jai buvo gera. Rolandas pokštavo į burną įsikišęs krevetę, judindamas ją tarsi liežuvį priešais Molę, kuri kvatojo tikriausiai pirmą kartą istorijoje. Kemas stengėsi rodyti dėmesį Kelei, jis netgi pasiūlė jai ant bandelės užtepti sviesto, ji atsisakė kilsteldama antakius ir kukliai papurtydama galvą. Šelbė valgė tiek daug, tarsi ruoštųsi valgymo varžyboms. Kažkas po stalu vis dar kibino Liusę kojomis. Ji akimis susitiko su violetinėmis Danielio akimis. Jis mirktelėjo, priversdamas jos pilve skrajoti drugelius.

Šis susibūrimas buvo nepaprastas. Tai buvo pati gyviausia Padėkos dienos šventė nuo tada, kai mirė Liusės močiutė ir Praisai liovėsi važiavę į Luizianos užutėkį. Dabar ją supo jos šeima: visi šie žmonės, angelai, demonai ir visa kita, kad ir kuo jie būtų buvę. Su jais išgyventos akimirkos buvo ir geros, ir blogos – komplikuotos, klastingos, kupinos nusivylimų, bet pasitaikė ir linksmų akimirkų. Kaip sakė jos tėtis: toks jau tas gyvenimas.

Liusė buvo mergina, kuriai teko pažinti mirtį, todėl jai gyvenimas – tas trumpas laikotarpis – buvo būtent tai, už ką ji staiga pajuto begalinį dėkingumą likimui.

– Ką gi, manyčiau, kad man jau gana, – po kelių minučių pareiškė Šelbė. – Tu juk žinai. Kalbu apie maistą. Ar visi jau baigėte? Susivyniokime jo bent kažkiek kelionei. – Ji sušvilpė, padarydama pirštu laso gestą. – Nekantrauju grįžti į tą perauklėjimo mokyklą, kurią mes visi lankome, na, tą... hm...

– Padėsiu nuvalyti stalą, – pasisiūlė Gabė ir pašokusi iš vietos ėmė į stirtą krauti lėkštes, tempdama paskui save į virtuvę to visiškai nepageidaujančią Molę.

Liusės mama vis dar slapta stebėjo svečius, bandydama pažvelgti į susirinkusiuosius savo dukters akimis. O tai buvo neįmanoma. Ji prisiminė Liusės žodžius apie Danielį ir nesiliovė žvilgčioti tai į vieną, tai į kitą. Liusė laukė tinkamos akimirkos, kad galėtų parodyti savo mamai, jog tai, kas sieja juodu su Danieliu, yra tvirta ir nuostabu, jog tai kažkas nepaprasto ir ypatingo, tačiau aplink sukosi daug pašalinių žmonių. Viskas, kas turėjo būti paprasta, pasirodė sudėtinga.

Endriu liovėsi žiaumoti jo kaklą juosiančio veltinio plunksnas ir ėmė viauksėti į durų pusę. Liusės tėtis atsistojo ir paėmė šuns pasaitėlį. Koks palengvėjimas.

– Kai kas nori pasivaikščioti po sočių pietų, – pastebėjo vyriškis.

Liusės mama irgi atsistojo ir mergina nusekė paskui ją iki durų, kur padėjo apsivilkti žalios spalvos paltą. Liusė padavė tėčiui jo šaliką.

– Ačiū, brangieji, kad šį vakarą buvote tokie mieli. Kol vaikščiosite, mes suplausime indus.

Liusės mama nusišypsojo.

– Mes didžiuojamės tavimi, Liuse. Kad ir kas būtų. Nepamiršk to.

– Man patiko tas Mailsas, – pasakė merginos tėtis, prie Endriu apykaklės prisegdamas pasaitą.

– O Danielis yra... tiesiog nuostabus, – pareiškė jos mama.

Liusės skruostai nuraudo ir ji atsisuko į stalą. Ji žvelgė į tėvus tarsi norėdama pasakyti „neverskite manęs jaustis nejaukiai“.

– Gerai! Smagiai ir ilgai pasivaikščiokite!

Liusė laikė atvėrusi duris ir žiūrėjo į juodu, nutolstančius tamsoje, vedinus nekantriu šunimi, kuris nuo skubėjimo beveik užsismaugė su pasaitu. Pro atviras duris veržėsi gaivus oras. Sausakimšame name buvo karšta. Prieš tėvams pradingstant tamsoje Liusė pastebėjo kažkokį švystelėjimą lauke.