Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Sveika, Liuse.

Prieš pažvelgdama į poną Koulą ji nusišluostė ašaras. Jis stovėjo anapus Penės kapo. Liusė jau buvo spėjusi priprasti prie elegantiškų mokytojų „Pakrantės“ mokykloje. O dėvėdamas klostuotą rusvą kostiumą, užsiželdinęs ūsus ponas Koulas atrodė gan senamadiškai. Rudi jo plaukai virš kairės ausies buvo nurėžti taip tiesiai, tarsi kirpėjas būtų pridėjęs liniuotę.

Liusė nerangiai atsistojo nusišnarpšdama sau į riešą.

– Sveiki, pone Koulai.

Jis maloniai nusišypsojo.

– Girdėjau, tau gerai sekasi naujoje vietoje. Visi taip kalba.

– Ak... n... ne... – sumikčiojo ji. – Nieko nežinau apie tai.

– Ką gi, o aš žinau. Žinau, kad tavo tėvai džiaugiasi, nes galės pasimatyti su tavimi. Puiku, kai viskas gerai susiklosto.

– Ačiū, – padėkojo Liusė, vildamasi, kad jis supras, kokia ji jaučiasi dėkinga.

– Nenoriu tavęs gaišinti, tik noriu, kad atsakytum man į vieną klausimą.

Liusė tikėjosi, kad jis paklaus apie ką nors gilaus ir tamsaus, apie tai, ką ji žino apie Danielį ir Kemą, gerąjį ir blogąjį, teisuolį ir klastūną, patikimąjį ir apgaviką...

Bet jis viso labo paklausė:

– Ką padarei savo plaukams?

Liusė stovėjo nuleidusi galvą į kriauklę mergaičių prausykloje, įrengtoje koridoriaus gale, kuriame buvo „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos valgykla. Šelbė atnešė Liusei paskutines dvi picos su sūriu riekeles, sukrautas ant popierinės lėkštutės. Ariana atkišo pigių juodos spalvos dažų buteliuką – tai buvo geriausia, ką per trumpą laiką galėjo suveikti Rolandas, dažai nebuvo tokie blogi, kad nebūtų įmanoma atkurti natūralios Liusės plaukų spalvos.

Nei Ariana, nei Šelbė neklausinėjo, kodėl ji staiga užsigeidė pakeisti plaukų spalvą. Dėl to Liusė jautėsi joms dėkinga. Mergina suprato, kad abi laukia, kada pagaliau Liusė atsidursianti nepatogioje situacijoje pusiau nudažyta galva, kad galėtų pradėti tardymą.

– Manau, kad Danielis bus pamalonintas, – pareiškė Ariana apsimestinai kukliai. Jos balse girdėjosi klausiamoji gaidelė. – Nors gal šios permainos ne dėl Danielio. Kaipgi yra iš tiesų?

– Ariana, – įspėjo Liusė. Ji neketino apie tai diskutuoti. Bent jau ne šį vakarą.

Bet, atrodė, kad Šelbei tai buvo nė motais.

– Žinai, kas man visada labiausiai patiko kalbant apie Mailsą? Tai, kad jam patinki tokia, kokia esi, o ne dėl visokių tavo reikaliukų su plaukais.

– Jei ketinote pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu, kodėl dar neapsivilkote marškinėlių su Danielio ir Mailso komandą palaikančiais užrašais?

– Mums reikėtų tokius užsisakyti, – atkirto Šelbė.

– Manieji yra skalbykloje, – pridūrė Ariana.

Liusė nesiklausė, sutelkė dėmesį į šiltą vandenį, srūvantį per galvą, pamaloninantį galvos odą ir sutekantį į vamzdyną drauge su daugybe galvoje besisukančių minčių. Kaip dabar, taip ir pirmą kartą kresni Šelbės pirštai nutepė dažais Liusės plaukus, kai ji vylėsi pakeitusi plaukų spalvą galėsianti pradėti naują gyvenimą. Kažkada, demonstruodama savo draugiškumą Liusės atžvilgiu, Ariana buvo paprašiusi nurėžti juodus plaukus, jog taptų panaši į Liusę. Dabar šių dviejų panelių rankos mikliai darbavosi, šmirinėdamos po Liusės galvą toje pačioje prausykloje, kurioje Penė prausė Liusę, nes pirmą dieną „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje Molė užmetė ant jos mėsos kotletą.

Visa tai buvo liūdna, bet kartu ir malonu. Liusė negalėjo suvokti, ką visa tai reiškia. Ji suprato tik tiek, kad nebenori daugiau slapstytis – nei nuo savęs, nei nuo tėvų, nei nuo Danielio, netgi nuo tų, kurie siekė ją nuskriausti.

Atvykdama į Kaliforniją ji vylėsi galėsianti lengvai transformuotis. Dabar Liusė suvokė, kad vienintelis dėmesio vertas būdas pasikeisti – pasikeisti iš esmės. Plaukų dažymas – ne sprendimas. Liusė suprato, kad tai neturi nieko bendro su nauja pradžia, bet jautė judanti teisinga kryptimi.

Ariana ir Šelbė liovėsi ginčytis, kuris vaikinas esantis Liusės sielos draugas. Abi tylėdamos žvelgė į ją ir linkčiojo. Nė nepažvelgusi į savo atvaizdą veidrodyje Liusė pajuto, kad nuo jos kūno sklido vos pakeliama melancholija, kurios anksčiau nepatyrė.

Liusė sugrįžo. Ji buvo pasirengusi keliauti namo.

Aštuonioliktas skyrius

PADĖKOS DIENA

Kai Liusė pro paradines duris įžengė į tėvų namus Tanderbolte, viskas pasirodė nepasikeitę: kabykla fojė tebebuvo apkarstyta daugybe striukių ir paltų, ir rodės, kad tuoj nuvirs. Džiūstantys skalbiniai skleidė gaivų kvapą, nuo kurio namai atrodė kur kas švaresni nei iš tiesų buvo. Gėlių raštais margintą sofą svetainėje buvo užliejusi rytinės saulės šviesa, sklindanti pro žaliuzes. Arbata sulietų moterų žurnalų kūgis kiurksojo ant kavos stalelio. Kai kurie žurnalų puslapiai buvo pažymėti bakalėjos parduotuvės kvitais, viliantis, kad tėvai kada nors išsimokės paskolą už namą ir galiausiai turės papildomų pinigų, kad galėtų sumokėti už namo rekonstrukciją. Endriu, isteriškas žaislinis mamos pudelis, atbidzeno apuostyti svečių ir krimstelti Liusei į kulkšnį – tai jis visada mėgdavo daryti.

Liusės tėtis pakabino fojė jos vilnonį apsiaustą, lengvai uždėdamas dukrai ant peties ranką ir nusverdamas ją žemyn. Liusė žiūrėjo į savo atvaizdą siaurame prieškambario veidrodyje – tėvas ir dukra.

Kai vyriškis pabučiavo dukters viršugalvį, kurį vėl dengė juodi plaukai, jo akiniai be rėmelių nuslydo ant nosies galiuko.

– Sveika sugrįžus namo, Liuse, – pasveikino jis. – Mes be galo tavęs ilgėjomės.

Liusė užsimerkė.

– Ir aš jūsų pasiilgau. – Tai buvo pirmas kartas per daugybę savaičių, kai ji nemelavo tėvams.

Namuose buvo šilta, visur buvo pilna svaiginančių Padėkos dienai būdingų kvapų. Mergina įkvėpė ir akimirksniu jos vaizduotėje iškilo į aliuminio foliją įvyniotų patiekalų, kepančių orkaitėje, vaizdai. Gruzdintas kalakutas, įdarytas grybais – tai jos tėčio ypatingas patiekalas. Obuolių ir spanguolių padažas, minkštos kaip oras mielinės bandelės ir galybė moliūgų ir pekano riešutų pyragų, kurių užtektų pamaitinti visiems valstijos žmonėms. Tikriausiai juos virė ir kepė ištisą savaitę.

Liusės mama suėmė ją už riešų. Šviesiai rudų moters akių pakraščiai buvo sudrėkę nuo ašarų.

– Kaip tu, Liuse? – paklausė ji. – Ar viskas gerai?

Būdama namuose mergina pajuto didelį palengvėjimą. Ji jautė, kaip pamažu sudrėksta akys. Liusė linktelėjo, panerdama mamai į glėbį.

Tamsūs mamos plaukai, siekiantys smakrą, buvo tvarkingai suformuoti ir supurkšti plaukų laku, tarsi vos prieš dieną būtų apsilankiusi grožio salone. Pažįstant ją, galima spėti, kad ji taip ir padarė. Moteris atrodė kur kas jaunesnė ir gražesnė, nei Liusė ją vaizdavosi savo atmintyje. Palyginti su tėvais, kuriuos savo vizijose ji bandė aplankyti Šastoje, netgi palyginti su Vera, dabartinė Liusės mama atrodė laiminga ir gyva, nenugrimzdusi į liūdesį.

Juk jai neteko pajusti to, ką išgyveno kiti, kai jie prarado savo dukrą. Prarado Liusę. Dabartiniai jos tėvai savo gyvenimą buvo atidavę Liusei. Jei ji mirtų, netektis juos sužlugdytų.

Liusė negalėjo mirti taip, kaip mirdavo praeityje. Ji negalėtų šį kartą sudaužyti tėvų gyvenimo į šipulius. Dabar, kai ji žinojo kur kas daugiau apie savo praeitį, mergina padarytų bet ką, kad tik jie būtų laimingi.

Liusės mama surinko iš kitų keturių fojė stovinčių paauglių jų paltus, striukes ir kepures.

– Tikiuosi, kad tavo draugai atvyko čia tuščiais pilvais.