Лорен Кейт - Kenčiantieji

Kol kas Mailsas ir Šelbė nieko apie tai nežinojo. Žinia, kad ji iškeliauja į Tanderboltą, juos be galo prislėgs. Juodu jausis palikti ir apleisti. Liusė neįsivaizdavo, kur yra Šelbė. Ji negalėjo išvykti ne...

Pro praviras kambario duris į vidų kyštelėjo Rolando galva. Jis atrodė labai įmantriai, vilkėjo dryžuotą sportinį švarką ir skaisčiai baltus marškinius. Jo juodai auksiniai vėlinukai dabar buvo trumpesni, dygesni, jie dar labiau išryškino tamsias, gilias akis.

– Ar viskas čiki piki? – paklausė jis, išsiviepdamas Liusei familiaria velnioniška šypsena. – Su manimi yra toks prielipa. – Vaikinas linktelėjo į kažką, esantį jam už nugaros. Tas kažkas išniro po akimirkos, rankoje laikydamas kelioninį krepšį.

Mailsas.

Jis blykstelėjo į Liusę nuostabiai laisvu šypsniu ir atsisėdo ant lovos krašto. Liusės galvoje šmėstelėjo vaizdas, kaip ji pristato vaikiną savo tėvams. Kaip Mailsas nusiima beisbolo kepurėlę, tada paspaudžia tėvams rankas, pagiria jos mamos pusiau užbaigtą siuvinį...

– Rolandai, kurios „visiškai slaptos operacijos“ dalies tu nesupratai? – paklausė Ariana.

– Tai mano kaltė, – prisipažino Mailsas. – Pamačiau čionai einantį Rolandą... ir priverčiau jį viską iškloti. Štai kodėl jis pavėlavo.

– Vos tik šis vaikinas išgirdo žodžius Liusė ir Džordžija, – Rolandas mostelėjo nykščiu į Mailsą, – jis kaip vijurkas susisuko per vieną šimtąją sekundės.

– Na, mudu buvome sukirtę rankomis dėl Padėkos dienos, – paaiškino Mailsas, žiūrėdamas vien tik į Liusę. – Negalėjau leisti jai sumauti viso reikalo.

– Ne, nesumausiu, – atsakė Liusė, nusišypsodama jam pavymui. – Jis negalėjo.

– Hm, – Ariana kilstelėjo antakį. – Man tik įdomu, ką apie tai pasakytų Frančeska. Ar nereikėtų, Mailsai, pirma atsiklausti savo tėvų?

– Nagi, Ariana, – tarstelėjo Rolandas, – nuo kada tau svarbi vyresnybės nuomonė? Pasirūpinsiu šituo vaikinu. Jam negrės jokios bėdos.

– Kur jam negrės jokios bėdos? – pasidomėjo nevikriai į kambarį įsėlinusi Šelbė, o jai už nugaros tabalavo jogos kilimėlis. – Kur mes vykstame?

– Į Liusės namus Džordžijoje švęsti Padėkos dienos, – atsakė Mailsas.

Už Šelbės koridoriuje pūpsojo peroksidu nubalintų plaukų kupeta. Buvęs Šelbės vaikinas. Jo oda buvo pamėkliškai balta. Šelbė buvo teisi: jo akys iš tiesų atrodė kažkokios keistos. Jos buvo be galo blyškios.

– Paskutinį kartą pasakiau tau viso gero, Filai. – Šelbė vikriai užtrenkė duris jam priešais nosį.

– Kas ten buvo? – pasiteiravo Rolandas.

– Mano netikęs buvęs vaikinas, tiksliau, iš dalies vaikinas, gal labiau draugelis.

– Jis atrodo įdomus, – pratarė suglumęs Rolandas, įsmeigęs akis į duris.

– Įdomus? – suprunkštė Šelbė. – Susilaikysiu nepareiškus savo nuomonės. – Ji pažvelgė į Liusės lagaminą, į Mailso kelioninį krepšį, tada ėmė kaip papuola mesti savo daiktus į nediduką juodą lagaminą.

Ariana desperatiškai nuleido rankas.

– Ar tu apskritai ką nors veiki be palydos? – paklausė ji Liusės. Tada pasisuko į Rolandą. – Kaip suprantu, tu nori prisiimti atsakomybę ir už šitą personą?

– Man patinka atostogų dvasia! – nusijuokė Rolandas. – Mes smagiai atšvęsime Padėkos dieną, – pažadėjo jis Šelbei. Merginos veidas nušvito. – Kuo toliau, tuo linksmiau.

Liusė negalėjo patikėti, kaip puikiai viskas išsisprendė. Padėkos diena su jos šeima ir Kele, ir Ariana, ir Rolandu, ir Šelbe, ir Mailsu. Ji nebūtų įsivaizdavusi nieko geriau.

Tik vienas dalykas nedavė jai ramybės. Jis siaubingai graužė ją.

– O kaip dėl Danielio?

Ji turėjo omenyje: Ar jis jau žino apie šią kelionę? Kas iš tiesų vyksta tarp jo ir Kemo? Ar jis vis dar pyksta ant manęs dėl to bučinio? Ar blogai, kad Mailsas keliauja kartu? Ir svarbiausia: Kas bus, jei Danielis rytoj pasirodys mano tėvų namuose, nors jis teigia negalintis matytis su manimi?

Ariana atsikrenkštė.

– Taigi, kaip dėl Danielio? – Ji ramiai pakartojo klausimą. – Laikas parodys.

– Ar mes turime lėktuvo bilietus? – pasidomėjo Šelbė. – Nes jei skrisime, turiu pasiimti raminančios muzikytės, eterinio aliejaus ir elektrinį kūno šildytuvą. Užtikrinu jus, kad nenorėtumėte pamatyti, kaip atrodau dešimties kilometrų aukštyje be šių daikčiukų.

Rolandas spragtelėjo pirštais.

Šalia jo kojų nuo kietmedžio grindlenčių atsiplėšė pro atviras duris į vidų įsliuogęs šešėlis, atsiverdamas iš viršaus į apačią tarsi nuleidžiamosios durys. Nuo grindų plūstelėjo šaltas gūsis, po kurio sekė niūrus tamsos šuoras. Susitraukdamas į nedidelį kompaktišką ritulį šešėlis skleidė šlapio šieno tvaiką. Netikėtai Rolandas linktelėjo ir šešėlis išsiplėtė, pavirsdamas aukštu juodu portalu. Jis priminė duris, siūbuojančias ant vyrių, pro kurias patenkama į restorano virtuvę, o jų viršuje žiojėjo apvalus stiklinis langas. Tik šios durys buvo suformuotos iš tamsios Pranešėjo miglos. Už šio lango plytėjo tik dar tamsesnė, sūkuriuojanti juoduma.

– Jis primena tas duris, apie kurias man yra tekę skaityti knygoje, – pratarė Mailsas. Buvo akivaizdu, kad jis sužavėtas. – Aš sugebėjau sukurti viso labo tik trapecijos formos langą. – Jis nusišypsojo Liusei. – Na, bet mums vis tiek pavyko juo pasinaudoti.

– Jei mes susibičiuliausime, – pareiškė Rolandas, – tu pamatysi, ką reiškia keliauti stilingai.

Ariana ėmė vartyti akis.

– Jis toks nerimstantis pramoginių renginių organizatorius.

Liusė kilstelėjo galvą, pažvelgdama į Arianą.

– Regis, tu sakei...

– Žinau, – atsiliepė Ariana kilstelėdama ranką. – Žinau, aš nesilioviau postringauti, kaip pavojinga yra keliauti per Pranešėjus. Bet nenoriu būti vienu tokių angelų, kurie primygtinai perša savo nuomonę. Mes visi sutarėme, tiek Frančeska, tiek Stivenas, tiek ponas Koulas, na, visi...

Visi? Liusė niekaip negalėjo susieti jų visų, neatmesdama vienos svarbios didelės trūkstamos dalies. Kur tuo metu buvo Danielis?

– Be to, – išdidžiai nusišypsojo Ariana, – šalia mūsų yra didis meistras. Ro yra vienas geriausių tokios rūšies keliautojų. – O tada ji sušnibždėjo Rolandui: – Pasistenk neimti mano žodžių giliai į širdį.

Rolandas atvėrė Pranešėjo duris. Jos sugirgždėjo ir sutraškėjo, siūbuodamos ant nematomų vyrių. Pro jas atsivėrė kelias į drėgną ir šaltą tuštumą.

– Hm... kodėl pavojinga keliauti per Pranešėją? – paklausė Mailsas.

Ariana parodė į kitoje kambario pusėje po staline lempa už Šelbės jogos kilimėlio sklendžiantį šešėlį. Šešėliai nesiliovė virpėję.

– Neįgudusi akis gali nepastebėti, per kurį Pranešėją būtų geriau peržengti. Patikėk, visada gali pasitaikyti nepageidaujamų pasalūnų, laukiančių, kad kas nors netyčia atvertų Pranešėją. Liusė prisiminė šleikščiai rudą šešėlį, per kurį ji keliavo. Neprašyto pasalūno dėka ji stebėjo košmarišką reginį, kurio kaltininkai buvo Kemas ir Danielis, drauge stovintys paplūdimyje.

– Jei pasirinksi ne tą Pranešėją, bus labai lengva pasiklysti, – paaiškino Rolandas. – Galite nežinoti, kur ir kada įžengti. Bet kol būsite su mumis, galite jaustis ramūs.

Sunerimusi Liusė parodė į Pranešėjo pilvą. Mergina nepastebėjo, kad kiti šešėliai, pro kuriuos jiems buvo tekę keliauti, būtų atrodę tokie niūrūs ir tamsūs. O gal ji tiesiog iki šiol nežinojo, kokie galimi padariniai.