Лорен Кейт - Kenčiantieji

Šelbė pasitrynė žandą.

– Ko dar Danielis tau nesako?

– Būtent tai ir ketinu sužinoti.

Aplink terasą gyvenimas tekėjo savo vaga. Daugelis mokinių traukė į pamokas. Padavėjai skubėjo nurinkti nešvarias lėkštes. Prie arčiausiai vandenyno stovinčio stalo sėdėjo Stivenas ir vienas gurkšnojo kavą. Jo akiniai buvo tvarkingai padėti ant stalo. Jis įsistebeilijo Liusei į akis, ilgai neatitraukdamas nuo jų žvilgsnio. Tai truko taip ilgai, jog net merginai pakilus eiti į pamoką, gili, budri Stiveno išraiška nepradingo nuo veido. Jis taip elgėsi tyčia, tikriausiai norėjo parodyti jai savo viršų.

Po ilgiausios per visą gyvenimą ir labiausiai protą bukinančios biologijos pamokos, per kurią buvo kalbama apie ląstelių pasidalijimą fosfatinių druskų tirpale, Liusė išslinko iš kabineto, tada nusileido pagrindinio mokyklos pastato laiptais žemyn ir išpėdino į lauką. Ten, savo nuostabai, pamatė sausakimšą automobilių aikštelę. Tėvai, vyresnieji broliai ir seserys bei keletas samdytų vairuotojų rikiavosi į vieną ilgą automobilių eilę, kokios Liusei neteko matyti nuo Džordžijoje laikų, kur prie mokyklos nusidriekdavo ilgos automobilių spūstys.

Aplink ją zujo mokiniai, skubantys po pamokų, ir sukdami zigzagus skubėjo prie automobilių, energingai tempdami iš paskos nedidelius lagaminus. Dona ir Džesmina atsisveikindamos glėbesčiavosi. Džesmina įsėdo į tėvų limuziną, o Dona įsibruklino tarp savo brolių ir įsitaisė ant užpakalinės visureigio sėdynės. Jos išsiskyrė vos kelioms valandoms.

Liusė spruko atgal į pastatą ir išsliuogė pro retai naudojamas duris, vedančias į vidinį namo kiemą, patraukdama link savo bendrabučio. Dabar atsisveikinimai jai buvo pernelyg skausmingas dalykas.

Žingsniuodama po pilka padange Liusė jautėsi sugniuždyta, bet pokalbis su Šelbe leido jai pasijusti šiek tiek geriau. Ji susimovė, mergina tai žinojo, bet bučinys su kitu žmogumi leido jai suvokti, jog pagaliau atėjo laikas apie jų santykius pasikalbėti su Danieliu. Gal jai pavyktų išpešti kokią nors reakciją. Ji galėtų atsiprašyti. Jis galėtų atsiprašyti. Jie galėtų draugiškai išgerti limonado ar nuveikti kažką panašaus. Pralaužti ledus ir iš tiesų pradėti kalbėtis.

Netikėtai suzvimbė jos telefonas. Tai buvo pranešimas nuo pono Koulo.

Viskuo pasirūpinta.

Taigi, ponas Koulas perdavė žinią, kad Liusė negrįžta namo. Bet jis nesivargino parašyti, ar Liusės tėvai atsitvėrė tylos siena nuo jos. Liusė jau kurį laiką negavo jokių laiškų.

Situacija atrodė beviltiška: jeigu tėvai parašydavo, Liusė jausdavosi kalta, kad neatsako. Jeigu tėvai nieko nerašydavo, mergina imdavo manyti, jog dėl jos kaltės tėvai praranda ryšį su ja. Liusė dar nebuvo nusprendusi, kaip būtų geriau pasielgti su Kele.

Ji užliuoksėjo tuščio bendrabučio laiptais aukštyn. Merginos žingsniai dusliai skambėjo didžiuliame pastate. Aplink nieko nebuvo.

Grįžusi į kambarį ji tikėjosi, kad Šelbės neras, ar bent jau pamatys kelionei suruoštą jos lagaminą, pastatytą prie durų.

Šelbės nebuvo, bet drabužiai gulėjo išmėtyti merginos kambario pusėje. Jos putli raudona liemenė kybojo ant kabyklos, o kampe pūpsojo jogos reikmenys. Galbūt ji niekur nevažiuos iki rytojaus ryto.

Liusei nespėjus uždaryti durų, kažkas anapus į jas pasibeldė. Ji kyštelėjo galvą į koridorių.

Mailsas.

Liusės delnai sudrėko. Ji jautė, kaip pašėlusiai daužosi širdis. Mergina susimąstė, ar susišukavo plaukus, ar spėjo išeidama į pamokas ryte pasikloti lovą, ar seniai Mailsas sekė jai iš paskos. Ar jis matė, kaip Liusė pabėgo vengdama niūrių išvykstančiųjų Padėkos dienai atsisveikinimų, ar pastebėjo skausmingą jos veido išraišką, kai perskaitė gautą tekstinį pranešimą.

– Sveikas, – švelniai pasisveikino ji.

– Sveika.

Mailsas vilkėjo storą rudos spalvos megztinį, iš po kurio kyšojo balti marškiniai. Jis mūvėjo džinsus su skyle ties keliu, tuos pačius, kuriais taip žavėjosi Dona. Jos su Džesmina tiesiog leipdavo juos pamačiusios.

Mailsas nervingai nusišypsojo.

– Nori ką nors nuveikti?

Pirštus jis laikė užkišęs už tamsiai mėlynos kuprinės diržų. Vaikino balsas aidėjo atsimušęs į medines sienas. Liusė pagalvojo, kad tikriausiai jiedu su Mailsu yra vieninteliai žmonės visame pastate. Nuo minties per kūną perbėgo virpulys ir nemalonus baimės pojūtis.

– Man paskirtas amžinas namų areštas, pameni?

– Todėl ir atėjau tavęs palinksminti.

Iš pradžių Liusė pagalvojo, kad jis kalba apie save, bet netrukus vaikinas nusitraukė kuprinę nuo peties ir atsegė pagrindinio skyriaus užtrauktuką. Viduje buvo tikra galybė stalo žaidimų: Boggle . Keturi eilėje . Parcheesi . Vidurinės mokyklos muzikinis žaidimas . Netgi kelioninis Scrabble žodžių žaidimas. Matant visa tai buvo taip nuostabu, taip gera. Apimta emocijų Liusė pajuto galinti tuoj pravirkti.

– Maniau, kad šiandien važiuosi namo, – pratarė ji. – Visi išvažiuoja.

Mailsas truktelėjo pečiais.

– Mano tėvai sakė, kad nieko tokio, jei nuspręsiu pasilikti. Bet kokiu atveju po dviejų savaičių vėl ketinau vykti namo, be to, mano ir jų nuomonė apie idealias atostogas skiriasi. Jų manymu, idealios atostogos yra tokios, apie kokias rašo New York Times skyriuje apie stilių.

Liusė nusikvatojo.

– O kokia tavo nuomonė?

Mailsas dar kartą pasirausė po savo kuprinę, iš kurios ištraukė du pakelius obuolių sidro, pakelį mikrobangų krosnelėje spraginamų kukurūzų ir Vudžio Aleno filmą Hana ir seserys DVD formatu.

– Gal kiek per kuklu, bet verta dėmesio, – pareiškė jis ir nusišypsojo. – Liuse, siūlau atšvęsti Padėkos dieną kartu su manimi. Neverta keisti savo planų vien todėl, kad keičiasi susitikimo vieta.

Liusė pajuto, kaip jos veidą nušviečia plati šypsena. Ji plačiai atvėrė duris, įsileisdama Mailsą į vidų. Eidamas pro šalį vaikinas petimi prisilietė prie Liusės, jų akys akimirkai įsmigo viena į kitą. Liusė jautė, kaip Mailsas susvyravo, tarsi ketintų grįžti žingsnį atgal ir pabučiuoti ją. Mergina įsitempė laukdama, kas bus toliau.

Bet jis tik išsišiepė, nudrėbė per vidurį kambario ant grindų kuprinę ir ėmė traukti iš jos Padėkos dienos „vaišes“.

– Ar tu alkana? – paklausė jis, sukdamas ore pakelį kukurūzų spragėsių.

Liusė krūptelėjo.

– Žinai, aš nekokia spragėsių spraginimo meistrė.

Ji prisiminė, kaip kartą su Kele vos nesudegino savo bendrabučio kambario Doveryje. Nieko nepadarysi, ši akimirka dar kartą priminė Liusei jos geriausią draugę.

Mailsas atidarė mikrobangų krosnelės dureles. Jis laikė ištiestą pirštą.

– Šiuo pirštu galiu nuspausti bet kurį mikrobangų krosnelės mygtuką ir krosnelė pagamins nuostabiausius šedevrus. Tau pasisekė, kad esu patyręs šios srites žinovas.

Keista, kad visai neseniai ji jautėsi siaubingai sutrikusi dėl to, kad jie pasibučiavo. Dabar Liusė suvokė, kad jis buvo vienintelis žmogus, galintis priversti ją pasijusti geriau. Jeigu jis nebūtų atėjęs, Liusė būtų nugarmėjusi į dar vieną juodą savigraužos bedugnę. Net jei Liusė ir neįsivaizdavo, kad galėtų su Mailsu dar kartą pasibučiuoti (ne dėl to, kad ji nenorėjo, bet dėl to, kad suvokė, jog taip elgtis nederėtų, ji negalėtų to padaryti dėl Danielio... ji nenorinti to padaryti Danieliui), vis tiek Mailso buvimas šalia leido jaustis labai jaukiai.

Jiedu žaidė Boggle tol, kol Liusė galiausiai perprato šio žaidimo taisykles, Scrabble, kol abu suvokė, kad trūksta pusės raidžių, bei Parcheesi, kol saulė nusileido už horizonto ir pasidarė pernelyg blausu, kad būtų galima įžiūrėti lentą neįjungus šviesos. Tada Mailsas atsistojo, užkūrė židinyje ugnį ir į DVD grotuvą Liusės kompiuteryje įstūmė filmo Hana ir seserys diską. Vienintelė galima vieta atsisėdus žiūrėti filmą buvo lova.