Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Labai džiaugiuosi, kad atėjai. Man jau darėsi nuobodoka sėdėti vienai ir žiūrėti į židinio liepsną, – pasakė ji ir šyptelėjo.

Mailsas įkišo rankas į kišenes.

– Klausyk, aš žinau, kad judu su Danieliu...

Liusė nevalingai atsiduso.

– Tu teisi, nereikėjo man ateiti...

– Ne, aš ne dėl to atsidusau.

– Na, tik... Tu juk žinai, kad man patinki, tiesa?

– Hm.

Žinoma, Mailsui ji patiko. Jie buvo draugai. Geri draugai.

Liusė ėmė kramsnoti lūpą. Dabar jautėsi kaip tikra kvailė, o tai niekada nereikšdavo nieko gero. Tiesa yra tokia: ji Mailsui patinka . O Mailsas jai irgi patinka. Tik pažvelkit į šį vaikiną. Jo vandenyno žydrumo akys. Tas tylus kikenimas kaskart, vos tik jis nusišypsodavo. Be jokios abejonės, Mailsas buvo gražiausias jos kada nors sutiktas žmogus.

Bet yra Danielis, o prieš jį buvo dar vienas Danielis, prieš kurį buvo dar vienas Danielis, ir taip toliau. Viskas be galo komplikuota.

– Aš viską sugadinau. – Susigūžė Mailsas. – O juk norėjau tik palinkėti labos nakties.

Liusė pažvelgė aukštyn į jį ir pamatė, kad Mailsas žiūri žemyn į ją. Jo rankos nebuvo kišenėse. Jis paėmė Liusės rankas ir sugniaužė jas tarp jų kūnų. Jis iš lėto, atsargiai pasilenkė prie Liusės, leisdamas jai dar kartą pajusti įspūdingą nakties grožį.

Ji suprato, kad Mailsas ketina ją pabučiuoti. Žinojo, kad neturėtų jam leisti. Dėl Danielio, taip pat dėl to, kas atsitiko, kai ji pabučiavo Trevorą. Tai buvo jos pirmasis bučinys. Vienintelis bučinys, kai bučiavo kažką kitą, ne Danielį. Ar dėl to, kad ji buvo susieta su Danieliu, mirė Trevoras? Nejaugi ir Mailsas tą pačią sekundę vos tik Liusė jį pabučiuos, jis... Liusė negalėjo net pagalvoti apie tai.

– Mailsai. – Ji atstūmė vaikiną. – Neturėtum taip elgtis. Bučiuoti mane, – padarė ji pauzę, – pavojinga.

Jis tyliai sukikeno. Žinoma, jis norėtų ją pabučiuoti, nes nieko nežino apie Trevorą.

– Na, manau, pasinaudosiu šia palankia galimybe.

Liusė bandė atsitraukti, bet Mailsas buvo tas žmogus, šalia kurio ji jautėsi jaukiai beveik visais atžvilgiais. Netgi šiuo. Kai jų lūpos susiglaudė, laukdama blogiausio Liusė sulaikė kvėpavimą.

Bet nieko neįvyko.

Mailso lūpos buvo glotnios lyg plunksnos. Vaikinas bučiavo Liusę be galo švelniai. Jo bučiniai neleido Liusei užmiršti, kad juodu geri draugai. Tik tame bučinyje buvo tiek aistros, kad buvo akivaizdu, jog tarp jų mezgėsi kur kas daugiau nei tik draugystė. Liusė galėjo pati nuspręsti, ar to nori.

Nors ir neįsiplieskė ugnis, neapdegė oda, niekas nemirė, niekas nežuvo, šis bučinys vis tiek nereiškė nieko gero. Ramybės nedavė klausimas: kodėl šį kartą nepasirodė pragaištingos liepsnos? Ilgai Liusės lūpos troško Danielio lūpų. Visą laiką. Liusė sapnuodavo, kaip Danielis ją bučiuoja, šypsosi, jo dailias violetines akis, kaip savo kūnu apgaubia jos kūną. Niekas kitas ir niekada neturėjo tarp jų įsipainioti.

Gal ji klydo dėl Danielio? Gal ji galėtų būti laimingesnė? Arba laiminga su kitu vaikinu?

Mailsas atsitraukė. Vienu metu jis atrodė ir laimingas, ir liūdnas.

– Labanakt. – Jis nusigręžė tarsi ketintų sprukti atgal į savo kambarį. Bet tada atsisuko ir paėmė jos ranką. – Jei kada nors pajustum, kad reikalai... na, supranti... nesiklosto... – Jis pažvelgė į dangų. – Aš būsiu šalia. Norėjau, kad žinotum.

Liusė linktelėjo, bandydama sutramdyti kylančią sumaišties bangą. Mailsas spustelėjo jos ranką, tada pasuko priešinga kryptimi, peršokdamas per nuožulnų, malksnomis dengtą stogą ir pasileisdamas link savo bendrabučio pusės.

Likusi viena Liusė perbraukė sau per lūpas, kurias ką tik bučiavo Mailsas. Ar tada, kai kitą kartą Liusė susitiks su Danieliu, jis žinos, kas čia įvyko? Nuo visų šią dieną patirtų emocijų merginai smarkiai skaudėjo galvą. Liusė norėjo susirangyti lovoje. Kai mergina įsliuogė pro langą į kambarį, ji atsigręžė, kad galėtų dar kartą pamatyti ir įsiminti, kaip viskas atrodė tą naktį, kai įvyko tiek daug permainų.

Bet ji nepamatė nei žvaigždžių, nei medžių, nei dūžtančių bangų. Liusės dėmesį patraukė kai kas kitas, stovintis už vieno daugybės ant stogo styrančių kaminų. Kažkas baltas ir besiplaikstantis. Tai buvo mirguliuojančių sparnų pora.

Danielis. Susigūžęs, pusiau pasislėpęs, vos už pėdos nuo tos vietos, kur juodu su Mailsu bučiavosi. Jis stovėjo nugara į Liusę. Panarinęs galvą.

– Danieli, – riktelėjo ji, aiškiai ištardama jo vardą.

Kai Danielis atsigręžė, vaikino veidas buvo perkreiptas kančios. Tarsi Liusė ką tik būtų išplėšusi jam širdį. Danielis sulenkė kelius, išskleidė sparnus ir pakilo į tamsą.

Po akimirkos jis buvo panašus į dar vieną žvaigždę, suspindusią tamsiame danguje.

Šešioliktas skyrius

TRYS DIENOS

Kitą rytą pusryčiaudama Liusė negalėjo nieko nuryti.

Tai buvo paskutinė diena, kai reikėjo eiti į pamokas. Vėliau „Pakrantės“ mokykla išleis mokinius Padėkos dienos atostogų. Liusė jau ėmė jaustis vieniša. Vienatvė žmonių apsuptyje buvo pati blogiausia vienatvės forma. Bet ji nieko negalėjo pakeisti. Visi aplink ją besibūriuojantys mokiniai tauškėjo apie tai, kad netrukus vyks namo pas savo šeimas. Apie savo merginas arba vaikinus, su kuriais nesimatė nuo vasaros atostogų. Apie vakarėlius, kuriuos savaitgalį ketina rengti jų geriausi draugai.

Vienintelis vakarėlis, kuriame Liusė ketino dalyvauti šį savaitgalį – apgailėtinos linksmybės jos tuščiame bendrabučio kambaryje.

Žinoma, atostogas čia praleisti ketino ir keli kiti pagrindinės mokyklos mokiniai: Konoras Madsonas, kuris į „Pakrantės“ mokyklą atvyko iš našlaičių prieglaudos Minesotoje. Brena Li, kurios tėvai gyvena Kinijoje. Frančeska ir Stivenas irgi lieka čia ir – ak, kokia staigmena – ketvirtadienio vakarą ketina rengti Padėkos dienos vakarienę mokyklos valgykloje.

Liusė turėjo slaptą viltį, kad Ariana nepamirš savo ketinimų nenuleisti nuo jos akių ir per Padėkos dieną. Tiesa, nuo tos dienos, kai Ariana visą trijulę pargabeno į „Pakrantės“ mokyklą, jos dar nesimatė. Išskyrus tą trumpą akimirką per Derliaus šventę.

Visi kiti rengiasi išvykti rytoj arba poryt. Mailsas ketina vykti į savo šeimos rengiamą puotą šimtui žmonių. Dona ir Džesmina ruošiasi vykti į šventę, kurią bendrai rengia jų šeimos didžiuliuose Džesminos tėvų namuose Sausalito mieste. Net Šelbė – nors ji ničnieko nesakė Liusei apie savo planus važiuoti į Beikersfildą, – bet Liusė girdėjo ją kalbant telefonu ir sunkiai dūsaujant: „Taip, aš žinau. Aš atvyksiu ten.“

Tai buvo pats blogiausias laikas, kada Liusė galėjo būti paliekama viena. Kiekvieną dieną sumaištis jos viduje vis stiprėjo, kol galiausiai mergina nebegalėjo suvokti savo jausmų nei Danieliui, nei bet kam kitam. Be to, ji niekaip negalėjo liautis keikusi savęs už tai, kaip kvailai pasielgė vakar vakare, leisdama Mailsui nueiti taip toli.

Visą vakarą Liusė svarstė vienintelę išvadą: nors ir jautėsi nusiminusi dėl Danielio, tai, kas nutiko tarp jos ir Mailso, įvyko tik dėl jos kaltės. Ji vienintelė buvo apgavikė.

Ji jautė pykinimą įsivaizduodama, kaip Danielis sėdi netoliese ir tyliai stebi, o ji su Mailsu bučiuojasi. Ką jis turėjo justi pakilęs nuo stogo. Ji prisiminė, ką pati išgyveno, kai pirmą kartą išgirdo apie tai, kas vyko tarp Danielio ir Šelbės – tik šiuo atveju buvo kur kas blogiau, nes ji apgaudinėjo sąmoningai. Tai tik dar vienas įrodymas, kad jie su Danieliu per menkai bendrauja.