Лорен Кейт - Kenčiantieji

Kemas.

Ne. Tai turi būti klaida. Jie nekentė vienas kito. Juk visai neseniai tarp jųdviejų vyko didžiulė kova. Ji galėjo suprasti, kad Danielis galėjo užsiimti tamsiais reikalais tik tam, kad apsaugotų ją nuo medžiojančių žmonių. Bet koks galėtų būti reikalas, dėl kurio jam prireiktų Kemo? Dėl ko jam prireiktų veikti išvien su Kemu – būtybe, kuri mėgavosi galėdama žudyti?

Jiedu karštai apie kažką diskutavo, bet Liusė negalėjo įskaityti jų tariamų žodžių. Ji negalėjo nieko girdėti, nes visus garsus užgožė vidury terasos stovintis laikrodis, kuris ką tik mušė vienuolika. Liusė įtempė ausis, laukdama, kada liausis laikrodžio dūžiai.

– Leisk man ją nugabenti į „Pakrantės“ mokyklą, – galiausiai jai pavyko išgirsti Danielio maldavimą.

Tai tikriausiai atsitiko prieš pat jai atvykstant į Kaliforniją. Bet kodėl Danielis turėjo prašyti Kemo leidimo? Nebent...

– Gerai, – ramiai ištarė Kemas. – Nugabenk ją iki mokyklos ir tada susirask mane. Tik nesusimauk. Aš stebėsiu.

– O tada? – Danielis kalbėjo nervingai.

Kemas nužvelgė akimis Danielio veidą.

– Mudu su tavimi turėsime darbelio.

– Ne! – suspigo Liusė ir apimta pykčio smogė pirštais per šešėlį.

Bet vos tik Liusė pajuto, kaip jos rankos perskrodžia šaltą, slidų paviršių, mergina pasigailėjo taip pasielgusi. Pranešėjas suskilo į atskirus fragmentus, susmukdamas jai prie šono į nedidelę pelenų krūvelę. Ji nebegalėjo nieko matyti. Liusė pabandė surinkti fragmentus taip, kaip matė tai darant Mailsą, bet jie tik virpėjo ir liko bedvasiai.

Liusė pagriebė saują nieko vertų detalių, savo raudą sutelkdama į jas.

Stivenas yra sakęs, kad Pranešėjai kartais iškreipdavo buvusią realybę. Kaip kad nutinka šešėliams susiliejus su aplinka. Bet jie visada atskleisdavo dalį tiesos. Liusė jautė, kad šaltos, šlapios detalės slepia tiesą. Mergina jautė tai spausdama jas, tarsi bandydama iš jų išspausti visą savo patirtą kančią.

Penkioliktas skyrius

KETURIOS DIENOS

– Gal dar vegetariško kalakuto? – rankose laikydamas sidabrinį pusdubenį pasiūlė Konoras Madsonas. Šis šviesiaplaukis vaikinas patarnavo svečiams per pirmadienio vakarą vykusią Derliaus šventę. Jiedu su Liuse kartu lankė biologijos pamokas. Konoras buvo vienas „Pakrantės“ mokyklos mokinių.

– Ne, ačiū. – Liusė parodė žemyn į nemažą krūvą sudėtas pravėsusios netikros mėsos riekeles savo lėkštėje, kurių ji dar nespėjo suvalgyti.

– Gal vėliau. – Konoras ir visi kiti prie stalų patarnaujantys „Pakrantės“ mokyklos mokiniai vilkėjo specialiai Derliaus šventei pasiūtus smokingus, o ant galvų buvo užsimaukšlinę kvailas piligrimų skrybėles. Jie šmirinėjo po terasą, kuri buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Dabar ji nepriminė tos kasdienės vietos, kurioje prieš pamokas būdavo galima sukirsti porciją blynų. Čia buvo įrengta įmantri banketo salė po atviru dangumi.

Šelbė, slampinėjo nuo stalo prie stalo, nesiliaudama niurnėjusi. Ji statė vardines korteles ir degė žvakes. Šelbė ir kiti dekoravimo komiteto nariai puikiai pasidarbavo: ant baltos staltiesės buvo išbarstyti raudonai oranžiniai šilkiniai lapai, į aukso spalva nudažytus gausybės ragus buvo sudėtos šviežiai iškeptos bandelės, o ugnies fakelų liepsnos lengvai plaikstėsi judinamos gaivaus vandenyno brizo. Netgi specialiai parinktomis spalvomis nudažyta kalakuto imitacija atrodė stilingai.

Visi mokiniai, mokyklos personalas ir maždaug penkiasdešimt didžiausių mokyklos rėmėjų pasipuošę ir pakilios nuotaikos susirinko vakarienei. Šia proga atvyko ir Dona su savo tėvais. Nors Liusė kol kas neturėjo galimybės pasikalbėti su ja, iš šalies matėsi, kad mergina atrodė atsigavusi, net linksma. Ji netgi džiugiai pamojavo Liusei iš savo vietos prie stalo šalia Džesminos.

Maždaug dvidešimt nefilimų buvo susodinti vienoje krūvoje aplink du gretimus apvalius stalus. Išskyrus Rolandą, kuris sėdėjo tolimame kampe su paslaptinga panele. Netikėtai paslaptinga panelė atsistojo, kilstelėjo savo plačią rožės pumpuro formos skrybėlę ir pasalūniškai į akis nekrintančiu judesiu pamojavo Liusei.

Ariana.

Liusė nevalingai mostelėjo atgalios, nusišypsojo, bet po akimirkos pajuto tuoj pravirksianti. Matydama juos kikenant kartu Liusė prisiminė prieš dieną matytą pasibaisėtinai grėsmingą viziją. Atrodė, tarsi Kemas ir Danielis, Ariana ir Rolandas turėtų būti priešingose pusėse, bet jie žinojo, kad yra viena komanda.

Kad ir kaip būtų, viskas atrodė kažkaip keistai.

Derliaus šventė turėjo būti paskutinis pasispardymas prieš Padėkos dieną, kai mokiniai paleidžiami rudens atostogų. Tada visi turės galimybę dar kartą atšvęsti Padėkos dieną, dabar jau tikrąją, su savo šeimomis. Liusės atveju tai buvo vienintelė Padėkos diena, vienintelė galimybė ją atšvęsti. Ponas Koulas nieko jai neparašė. Po vakarykščio arešto ir po to, ką teko pamatyti ant stogo, Liusė vargiai galėjo jaustis pakiliai.

– Tu prastai valgai, – pastebėjo Frančeska, įdrėbdama nemažą šaukštą šviesios bulvių košės į Liusės lėkštę. Liusė jau buvo pripratusi prie jaudinančio jos tariamų žodžių skambesio. Frančeskai buvo būdinga nežemiška charizma, visus angelus siejanti ypatybė.

Ji apdovanojo Liusę švytinčia šypsena, tarsi vakar tarp jų Frančeskos kabinete nebūtų įvykę jokio įtempto pokalbio, tarsi Liusė nebūtų įkalinta.

Liusė buvo pasodinta garbingoje vietoje prie didelio mokyklos personalo stalo šalia Frančeskos. Visi rėmėjai ėjo paeiliui vorele ir spaudė rankas mokyklos darbuotojams. Trys kitos prie mokyklos vyresnybės stalo sėdinčios mokinės – Lilita, Beiker ir Breidė, taip pat ir korėjietė mergaitė, trumpai kirptais plaukais, kurios Liusė nepažinojo, – teisę sėdėti šiose vietose laimėjo dalyvaudamos rašinio konkurse. Kad galėtų sėdėti prestižinėje vietoje Liusei tereikėjo užrūstinti savo mokytojus, kad jie, bijodami paleisti merginą iš akių, pasisodino ją šalia.

Visi jau baigė užkandžiauti, kai sėdėdamas ant savo kėdės Stivenas pasilenkė į priekį. Kaip ir Frančeska, jis taip pat nedemonstravo nė trupučio vakarykštės pagiežos.

– Pasirūpink, kad Liusė susipažintų su daktaru Buchananu.

Frančeska švystelėjo sau į burną paskutinį sviestu apteptos javinės bandelės kąsnį.

– Buchananas yra vienas svarbiausių mokyklos rėmėjų, – paaiškino ji Liusei. – Galbūt tau teko girdėti apie jo Velnių užsienyje programą?

Liusė gūžtelėjo pečiais. Padavėjai priėjo prie stalo nurinkti lėkščių.

– Jo buvusi žmona buvo kilusi iš angelų giminės, bet po skyrybų Buchananas visiškai nutraukė su ja bet kokius ryšius. Bet vis tiek, – Frančeska pažvelgė į Stiveną, – jis tebėra puikus žmogus, kurį verta pažinti. O, sveiki, ponia Fišer! Kaip malonu, kad jūs atvykote.

– Sveiki, – atsakė vyresnio amžiaus moteris. Ji kalbėjo apsimestiniu britišku akcentu, vilkėjo nepatogius audinių kailinius, o ant kaklo buvo pasikabinusi tokią galybę deimantų, kiek Liusei nebuvo tekę matyti per visą savo gyvenimą. Ponia ištiesė balta pirštine aptemptą ranką Stivenui, kuris pagarbiai atsistojo pasisveikindamas su ja. Frančeska taip pat pakilo, pasilenkdama į priekį, kad galėtų pasisveikinti su moterimi, pabučiuodama jai į abu skruostus. – Kur gi mano Mailsas? – paklausė moteris.

Liusė pašoko iš vietos.

– Oi, Jūs tikriausiai Mailso... močiutė?

– Padėk, Dieve, ne. – Moteris net atšoko. – Neturiu vaikų, niekada nebuvau ištekėjusi, hu-hu-hu. Esu ponia Džindžer Fišer, priklausau genealoginio medžio Norkal atšakai. Mailsas yra mano sesers vaikaitis. O kas jūs?