Лорен Кейт - Kenčiantieji

Liusė nesiklausė.

– Tiesą sakant, nesuprantu, kas čia sudėtingo, – atkirto ji, murmėdama sau po nosimi, tarsi kalbėtų sau, o ne kitiems. – Paprasčiausiai sugalvokite tą versiją ir išpyškinkite.

– Hm? – vienu balsu paklausė Mailsas su Šelbe.

– Atleiskite, – atsiprašė Liusė. – Na, tiesiog... ar pamenate, ką tąnakt Ariana pasakojo apie svarstykles? Pasakiau apie tai Danieliui, ir jis labai keistai sureagavo. Rimtai, nejaugi neaišku, kad šiuo atveju yra galimas teigiamas ir neigiamas pasirinkimas?

– Man tai akivaizdu, – atsakė Mailsas. – Galimas geras ir blogas pasirinkimas.

– Kaip gali taip sakyti? – pasibaisėjo Šelbė. – Būtent dėl tokio mąstymo mes ir atsidūrėme šioje sumaištyje. Aklas tikėjimas! Visiškas pasenusio skirstymo pagal dvi kategorijas pripažinimas! – Jos veidas tapo raudonas, o balsas buvo pakankamai skardus, kad Frančeska su Stivenu galėtų girdėti jos tariamus žodžius. – Mane vemti verčia tie angelai ir demonai, kurių vieni reiškia gėrį, o kiti blogį – bla, bla, bla , jie visi yra piktžaizdė! Ne, jie yra tikrų tikriausia blogybė! Ir tai tęsiasi, nuolat kartojasi – tarsi jie žinotų, kas visiems šiame pasaulyje yra geriausia.

– Tu patartumei, kad Danielis rinktųsi blogio pusę? – pašaipiai replikavo Mailsas. – Kad jis pasirinktų tą pusę, kuri reikštų pasaulio pabaigą?

– Po galais, aš neturiu ir nenoriu turėti nieko bendro su Danielio reikalais, – atkirto Šelbė. – Ir, nuoširdžiai kalbant, nesu linkusi manyti, kad viskas priklausys nuo jo.

Bet būtent taip turėtų būti. Liusė neįsivaizdavo, kad galėtų būti koks nors kitas paaiškinimas.

– Klausykite, o gal ribos nėra taip aiškiai nubrėžtos, kaip mes buvome mokomi, – tęsė Šelbė. – Turiu omenyje, kas gali įrodyti, kad Liuciferis yra toks blogas, kaip teigiama...

– Hm, gal visi? – klausimu į klausimą atsakė Mailsas, žvelgdamas palaikymo prašančiu žvilgsniu į Liusę.

– Na, tikrai nemanau, – užriaumojo Šelbė. – Grupelė aklai tikinčių angelų, bandančių išsaugoti status quo. Tik dėl to, kad kažkada senai laimėjo didelį mūšį, jie mano turintys tam teisę.

Liusė stebėjo, kaip Šelbė sudrimba kėdėje, trinkteldama į kietą jos atkaltę, dėl to jos antakiai skausmingai susiraukia. Išgirdusi draugės žodžius Liusė susimąstė apie tai, ką buvo girdėjusi kitur...

– Nugalėtojai perrašo istoriją, – sumurmėjo ji. Tokius žodžius Liusei tądien Nojaus kyšulyje ištarė Kemas. Ar tai ir turėjo omenyje Šelbė? Kad pralaimėtojai buvo paniekinti? Jų požiūriai buvo panašūs – tik Kemas, žinoma, teisėtai palaikė blogį. Teisingai? O tai, ką kalbėjo Šelbė, tebuvo kalbos.

– Būtent. – Šelbė linktelėjo Liusei. – Palauk – ką?

Netikėtai pro duris į vidų įžengė Frančeska su Stivenu. Frančeska prisėdo ant pristumtos kėdės su lankstiniu sujungimu greta stalo. Stivenas atsistojo už jos, lengvai panarindamas rankas ant kėdės atkaltės. Mūvėdamas džinsus ir vilkėdamas skaisčiai baltus marškinius jis atrodė linksmas ir lengvabūdiškas, o vilkėdama pagal užsakymą pasiūtą juodą suknelę konservatyvia kvadrato formos apykakle Frančeska atrodė be galo griežta.

Matydama juodu Liusė mintyse prisiminė Šelbės žodžius apie miglotas ribas, jos pasisakymus apie žodžių angelas ir demonas papildomus reikšmės atspalvius . Na, žinoma, atrodytų visiškai paviršutiniška daryti vertinimus atsižvelgiant vien tik į Stiveno ir Frančeskos aprangą, bet ne tik tai buvo svarbu. Neretai būdavo sunku jų nesupainioti, pamiršus, kas yra kas.

– Kuris kalbės pirmas? – paklausė Frančeska, nepriekaištingu manikiūru papuoštas rankas sudėdama ant marmurinio stalviršio. – Mes žinome viską apie tai, kas atsitiko, todėl galite nesivarginti bandydami nuginčyti akivaizdžius faktus. Tai jūsų šansas pasakyti, kodėl taip pasielgėte.

Liusė giliai įkvėpė. Nors ji nebuvo pasirengusi, kad Frančeska šitaip nieko nedelsdama atvers visas kortas, mergina visiškai nenorėjo, kad Mailsas ir Šelbė ją dangstytų.

– Tai įvyko dėl mano kaltės, – pradėjo ji. – Aš norėjau... – Ji pažvelgė į perkreiptą Stiveno veidą, o tada žemyn sau į skverną. – Pamačiau kai ką Pranešėjo viduje, kai ką iš savo praeities ir norėjau pamatyti daugiau.

– Todėl pasidavei pavojingai avantiūrai – pasinaudojai Pranešėju, sukeldama pavojų savo bendraklasiams, kurie, neabejoju, žinojo, kas nutiko vakar – kad viena moksleivė buvo pagrobta? – užsipuolė Frančeska.

– Tai nesąžininga, – nukirto Liusė. – Tu buvai toji, kuri nesureikšminai to, kas nutiko Donai. Mes manėme, kad tik pažvelgsime į kai ką, bet...

– Bet?.. – paragino Stivenas. – Ar jūs bent suvokiate, kokia kvaila buvo ši mintis?

Bandydama užgniaužti ašaras Liusė įsitvėrė į kėdės atramas. Frančeska buvo priešiškai nusiteikusi visų trijų atžvilgiu, o Stivenas buvo įtūžęs vien tik ant Liusės. Tai buvo nesąžininga.

– Na gerai, mes pasprukome iš mokyklos ir nusigavome į Las Vegasą, – galiausiai ištarė ji. – Bet vienintelė priežastis, kodėl patekome į pavojų, buvo ta, kad jūs laikėte mane nežinioje. Žinojote, kad kažkas mane medžioja, ir tikriausiai netgi žinote kodėl. Nebūčiau pasitraukusi iš mokyklos teritorijos, jei apie tai būtumėte man papasakoję.

Stivenas žvelgė į Liusę pykčiu žaižaruojančiomis akimis.

– Jei manai, kad mes turėtume būti tokie atviri su tavimi, Liuse, tuomet esu nusivylęs. – Jis padėjo delną Frančeskai ant peties. – Tikriausiai buvai teisi dėl jos, mieloji.

– Palaukite... – spėjo ištarti Liusė.

Bet Frančeska rankos mostu ją sustabdė.

– Noriu tau aiškiai pasakyti, kad ta galimybė, kurią gavai „Pakrantės“ mokykloje, turint galvoje galimybę tobulėti iš edukacinės ir asmeninės pusės, pasitaiko vos vieną kartą per daugybę metų. Ar tu supranti? – jos skruostus nudažė raudonis. – Tu pastatei mus į labai keblią padėtį. Pagrindinė mokykla... – ji parodė į pietinę teritorijos pusę, – ...turi savo bausmių ir bendruomenės paslaugų programas, taikomas mokiniams, kurie nesilaikė nustatytos tvarkos ir peržengė ribas. Bet mudu su Stivenu neturime bausmių taikymo sistemos. Laimei, iki šiol čia mokėsi tik tokie mokiniai, kurie nepažeidė mūsų taisyklių.

– Iki šiol, – pridūrė Stivenas, žvelgdamas į Liusę. – Bet mudu su Frančeska sutarėme, kad turi būti pritaikyta neatidėliojama ir griežta bausmė.

Sėdėdama ant kėdės Liusė pasilenkė į priekį.

– Bet Šelbė su Mailsu ne...

– Būtent. – Linktelėjo Frančeska. – Todėl Šelbė ir Mailsas bus nusiųsti pas poną Kramerį, dirbantį pagrindinėje mokykloje, vykdyti bendruomenės įpareigojimų. O tu, Liuse, būsi nubausta asmeniškai. Kranto linijos kasmetinės Derliaus šventės stalų dengimas prasideda rytoj, todėl neabejoju, kad turėsite sočiai darbo.

– Kokia čia... – įsiterpė Šelbė, žvelgdama į Frančeską. – Turiu omenyje, kad Derliaus šventė man atrodo labiau kaip malonumas , o ne darbas.

– O kas bus Liusei? – paklausė Mailsas.

Stivenas laikė rankas sukryžiuotas ant krūtinės, per vėžlio kiauto akinių rėmelius savo gan rūsčiomis akimis žvelgdamas į Liusę.

– Iš esmės, Liuse, tau tenka namų arešto bausmė.

– Namų areštas? O kas tai?

– Klasė. Valgykla. Bendrabutis, – išpyškino Frančeska. – Ir taip bus tol, kol mes nenuspręsime atšaukti šią bausmę. Ir tada, kai negalėsime akylai tavęs sekti, tai bus vienintelės vietos, kuriose tau leidžiama būti. Ir jokių pasinėrimų į Pranešėjus. Supratai?