Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Ką gi, kadangi aistringai mėgstu spardyti subines blogiukams ir tarsi trofėjus skinti pergales, manau, turiu teisę jums pareikšti, kad nuo šiol prasideda jūsų komendanto valanda. – Ariana sušvilpė pro sukąstus dantis ir iš tamsos po maisto ruošimo stalais nusileido tirštas Pranešėjo gniutulas. – Aš niekada to nedariau, gerai? Jei kas nors klaustų, aš niekada to nedarau. Labai pavojinga keliauti su Pranešėjais. Girdi, herojau? – ji kumštelėjo Mailsui per kaktą, tada spragtelėjo pirštais. Akimirksniu iš šešėlio viduryje virtuvės susiformavo idealios formos durys. – Aš neturiu daug laiko, o čia yra greičiausias kelias pargabenti jus, bičiuliai, namo, kur būsite saugūs.

– Gražu, – nutęsė Mailsas tarsi konspektuotų merginos žodžius.

Reaguodama į jo toną Ariana papurtė galvą.

– Tik neprisigalvokit kažin ko. Ketinu pargabenti jus į mokyklą, kur ir liksite, – ji įdėmiai pažvelgė kiekvienam į akis, – arba turėsite atsiskaityti man.

– Tu keliauji su mumis? – paklausė Šelbė, pagaliau parodydama bent nežymią pagarbą Arianai.

– Atrodo, kad taip. – Ariana mirktelėjo Liusei. – Dabar tu esi tarsi koks fejerverkas. Kažkas turi rūpintis tavimi.

Grįžimas atgal su Ariana klostėsi kur kas sklandžiau nei kelionė į Las Vegasą. Rodėsi, tarsi po ilgo buvimo saulėje grįžtum į namą, kai įėjus į vidų, vaizdas atrodo blausesnis, bet sumirksėjus vos kelis kartus, akys įpranta prie pasikeitusios aplinkos.

Liusė, galima sakyti, jautėsi nusiminusi, kai pamatė, kad po to jaudulio, kurį teko patirti apsilankius Las Vegase, ji vėl grįžo į bendrabučio kambarį. Bet tada ji susimąstė apie Doną, apie Verą. Jautėsi beveik nusiminusi. Grįžus merginos žvilgnis užkliuvo už jai pažįstamų daiktų: dvi nepaklotos lovos, augalais užgriozdinta palangė, Šelbės jogos kilimėliai kambario kampe, iš Stiveno gauta Platono Respublikos kopija, gulinti ant stalo su į vidų įkištu puslapių skirtuku. Bet buvo dar kai kas, ką pamatyti ji nesitikėjo.

Danielis. Vilkintis nuo galvos iki kojų juodai ir židinyje kurstantis ugnį.

– A-a-a-a-a! – suspigo Šelbė, strimgalviais atsitraukdama Mailsui į glėbį. – Tu velniškai mane išgąsdinai! Ir tai įvyko mano kambaryje, mano ramybės oazėje. Tai itin nemalonu iš tamstos pusės, Danieli. – Ji mestelėjo į Liusę pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį, tarsi Liusė turėtų kažką padaryti jam pasirodžius čia.

Danielis nekreipė dėmesio į Šelbę, tik ramiai tarstelėjo Liusei:

– Sveika sugrįžus.

Liusė nežinojo, ar bėgti prie jo, ar pulti į ašaras.

– Danieli...

– Danielis? – aiktelėjo Ariana. Jos akys išsiplėtė taip, tarsi ji būtų pamačiusi vaiduoklį.

Danielis sustingo. Buvo akivaizdu, kad ir jis nesitikėjo susitikti su Ariana.

– Aš... aš tik noriu akimirką pasikalbėti su ja. O tada dingsiu. – Iš balso atrodė, kad jis jaučiasi kaltas, gal net išsigandęs.

– Gerai, – nukirto Ariana, sugriebdama už pakarpų Mailsą ir Šelbę. – Mes jau ketinome išeiti. Nė vienas mūsų nematė tavęs čia. – Ji pavarė porelę į priekį priešais save. – Mes prisijungsime prie tavęs vėliau, Liuse.

Atrodė, kad Šelbė visai neskubėjo nešdintis iš kambario, o Mailso akyse matėsi įniršis. Jis įsmeigė žvilgsnį į Liusę, o tada galiausiai Ariana su didžiuliu dundesiu beveik išmetė juos su Šelbe pro duris.

Danielis priėjo prie Liusės. Mergina užsimerkė ir leidosi užliejama jo artumo šilumos. Ji uodė Danielio kvapą, džiaugdamasi, kad grįžo namo. Ne namo „Pakrantės“ mokykloje, bet į namus, kuriuos savo buvimu sukūrė Danielis. Tą jausmą Liusė jusdavo ir tada, kai atsidurdavo pačiose keisčiausiose vietose. Netgi tada, kai jų santykiai būdavo kupini sumaišties.

Tokie jie atrodė ir dabar.

Kol kas jis nebučiavo Liusės, netgi nebuvo apkabinęs. Liusė stebėjosi, kad norėjo, jog Danielis padarytų ir viena, ir kita, nepaisydama, ką jai teko pamatyti. Neliečiama Danielio Liusė giliai krūtinėje juto deginantį skausmą. Atmerkusi akis mergina pamatė jį greta savo violetinėmis akimis smalsiai tyrinėjantį ją po centimetrą.

– Tu mane išgąsdinai.

Liusė niekada negirdėjo jo taip kalbant. Ji buvo pratusi būti ta, kuri yra išsigandusi.

– Ar tau viskas gerai? – paklausė jis.

Liusė papurtė galvą. Danielis paėmė ją už rankos ir netardamas nė žodžio nusivedė prie lango, tolyn nuo šiltų židinio liepsnų, atgal į šaltą naktį, ant nelygios atbrailos po langu, kur anąkart buvo aplankęs ją.

Žemai danguje švietė pailgas mėnulis. Visžalėse sekvojose miegojo pelėdos. Iš ten, kur stovėjo, Liusė matė ramiai į krantą atsiritančias vandenyno bangas. Kitoje mokyklos teritorijos pusėje aukštai nefilimų namelyje degė vienintelė šviesa, bet Liusė negalėjo pasakyti, kas tame kambaryje sėdėjo – Frančeska ar Stivenas.

Jiedu su Danieliu įsitaisė ant atbrailos ir nuleido žemyn tabaluoti kojas. Abu atsirėmė į stogo nuolydį sau už nugarų ir įsmeigė akis į žvaigždes, tokias blausias danguje, tarsi būtų apsiaustos plonyčiu debesies šydu. Netikėtai Liusė pravirko.

Nes Danielis pyko ant Liusės arba Liusė pyko ant Danielio. Nes jos kūnui teko tiek visko patirti Pranešėjų viduje ir už jų, pažinti įvairius būvius, sužinoti ir pajusti, kokia buvo jos netolima praeitis, o dar susigyventi su šia akimirka, būti čia ir dabar. Nes jos širdyje ir galvoje tvyrojo tikrų tikriausia sumaištis, o būnant arti Danielio viskas atrodė dar painiau. Nes atrodė, jog Mailsas ir Šelbė nekenčia jo. Nes Liusė regėjo tikrų tikriausią siaubą Veros akyse, kai šioji pažino Liusę. Dėl visų ašarų, kurias išverkė jos sesuo ir dėl to, kad Liusė vėl sukėlė jai skausmą, pasirodžiusi prie Black Jack stalo. Dėl visų kitų jos gedinčių artimųjų, kurie nugrimzdo į liūdesio liūną, nes jiems likimas lėmė piktą dalią auginti dukras, kurios tebuvo nuolat atgimstanti įsimylėjusi paika mergina. Nes mąstydama apie savo ankstesnes šeimas Liusė jautė beviltišką tėvų ir gyvenimo Tanderbolte ilgesį. Nes ji jautėsi atsakinga už tai, kad buvo pagrobta Dona. Nes jai buvo septyniolika, o ji tebebuvo gyva, visai ne taip kaip būdavo daugybę metų. Nes ji žinojo tiek daug, kad ateitis jai keltų baimę. Nes dabar buvo pusė keturių ryto, o ji jau kelias naktis neišsimiegojo ir nežinojo, ką dar daryti.

Dabar Danielis apkabino Liusę, apklostydamas jos kūną šiluma, pritraukdamas ją prie savęs ir sūpuodamas savo glėbyje. Ji sukūkčiojo ir sužagsėjo, panoro turėti nosinaitę, į kurią galėtų išsišnypšti nosį. Liusė stebėjosi, kaip vienu metu įmanoma jaustis blogai dėl tiek dalykų.

– Šššš, – šnabždėjo Danielis. – Šššš.

Vos prieš dieną Liusė jautėsi pasibaisėtinai matydama Pranešėjo viduje Danielio meilę jos buvusiajai „aš“. Neišvengiama prievarta įsisukusi į jų meilę atrodė neįveikiama. Bet dabar, ypač po pokalbio su Ariana, Liusė jautė, kad netrukus prasidės dideli pokyčiai. Kažkokios permainos – gal net visas pasaulis pasikeis. O dabar jiedu su Danieliu kybojo ant krašto. Viskas sukosi aplink juodu kažkur padebesiuose. Ši keista būsena lėmė Liusės pojūčius, lėmė tai, kaip ji regėjo Danielį.

Bejėgiškumas jo akyse, kurį Liusė regėjo tais priešmirtiniais momentais: dabar atrodė tik praeitis. Tai priminė merginai, kaip Danielis pažvelgė į ją po jų pirmo bučinio šiame gyvenime pelkėtame paplūdimyje netoli „Kryžiaus ir kardo“ mokyklos. Jo lūpų skonis, juntamas ant lūpų, jo kvėpavimas, juntamas ant kaklo, jo stiprios rankos, apsivijusios aplink ją: viskas buvo nuostabu – išskyrus baimę jo akyse.