Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Pasaulio pabaiga! Tu rimtai priimi šitą mėšlą? Na, turiu omenyje, kiek jau tūkstantmečių žmonija jos laukia? Žmonės pastaruosius du tūkstančius metų dėl jos nerimsta! Cha. Tarsi kas nors kada nors pasikeistų.

Ariana akimirką svarstė, kaip aplaužyti Šelbei ragus, bet tik nuleido savo kavos puoduką.

– Kaip nemandagu iš mano pusės, kad neprisistačiau tavo draugams, Liuse.

– Hm, mes žinome, kas tu esi, – atkirto Šelbė.

– Taip, mano aštunto lygio Angelų istorijos vadovėlyje buvo visas skyrius apie tave, – atsakė Mailsas.

Ariana suplojo delnais.

– O man sakė, kad ta knyga buvo uždrausta!

– Rimtai? Apie tave rašoma vadovėlyje? – nusijuokė Liusė.

– Kodėl taip nustebai? Nemanei, kad esu istorinis personažas? – Ariana vėl atsigręžė į Šelbę ir Mailsą. – Dabar papasakokite apie save. Turiu žinoti, su kuo šlaistosi mano mergužėlė.

– Nepraktikuojanti netikinti nefilimė . – Šelbė pakėlė ranką.

Mailsas įsmeigė akis į savo lėkštę.

– Ir bergždžias pro-pro-pro ir taip toliau angelo proanūkis.

– Tai netiesa. – Liusė trinktelėjo Mailsui per petį. – Ariana, kad būtum mačiusi, kaip jis padėjo mums peržengti per šį šešėlį. Jis buvo nuostabus. Todėl ir esame čia, nes Mailsas perskaitė tavo vadovėlį, o be to, jis galėjo...

– Taip, aš galvojau apie tai, – sarkastiškai nukirto Ariana. – Bet mane kur kas labiau domina ši persona. – Ji mostelėjo pirštu į Šelbę. Arianos veidas buvo kur kas rimtesnis, nei Liusė buvo pratusi matyti. Netgi jos maniakiškai šviesiai mėlynos akys atrodė rimtos. – Dabar netinkamas laikas nieko neveikti ir nieko nepraktikuoti. Viskas nuolat keičiasi, bet vieną dieną ateis atpildo valanda. Ir tau teks pasirinkti, į kurią pusę stoti. – Ariana įsmeigė akis į Šelbę. – Mes visi turime žinoti, kurioje pusėje esame.

Niekas nespėjo pareikšti savo nuomonės apie tai, ką pasakė Ariana, nes prie stalo vėl pasirodė padavėja, rankose laikydama didžiulį rudos spalvos plastiko padėklą, prikrautą lėkščių su maistu.

– Na, ką manote apie greitą aptarnavimą? – paklausė ji. – Kuris jūsų užsisakė Paršą ...

– Aš! – Šelbė šūktelėjo taip garsiai, kad net privertė padavėją krūptelėti, ir pačiupo savo lėkštę.

– Ar kam nors reikia kečupo?

Visi papurtė galvas.

– Papildomai sviesto?

Liusė parodė ant savo blynų ledų samteliu susuktą sviesto rutulėlį.

– Mes visko turime, ačiū.

– Jei ko nors reikės, – pridūrė Ariana, nusišypsodama, nes pamatė savo lėkštėje iš plaktos grietinėlės nupieštą linksmą veiduką, – mes šūktelsime.

– Žinau, kad taip ir padarysite. – Tyliai sukikeno padavėja, pasikišdama padėklą sau po pažastimi. – Šūktelkite taip, tarsi būtų atėjusi pasaulio pabaiga. Kada nors ji tikrai ateis.

Kai padavėja pasišalino, vienintelė valganti buvo Ariana. Ji nuraškė šilauogę nuo lėkštėje nupiešto veiduko nosies, švystelėjo sau į burną ir su pasigardžiavimu nusilaižė pirštus. Galiausiai ji apsidairė aplink stalą.

– Nagi, ko nesirausiate savo lėkštėse, – paragino Ariana. – Nieko gero valgyti šaltą žlėgtainį ir kiaušinius. – Ji atsiduso. – Nagi, bičiuliai. Jūs gi skaitėte istorijos knygas. Nejau nežinote, kas yra kalama į galvas dėl...

– Ne, aš nežinau, – įsiterpė Liusė. – Aš nežinau nė vienos minties, kuri yra kalama į galvą.

Ariana mąsliai apžiojo savo šakutę.

– Gera mintis. Tokiu atveju leiskite man išsakyti jums, kokia yra mano versija. Ji yra kur kas įdomesnė už tas, kurios yra išdėstytos istorijos knygose, nes netaikysiu jokios cenzūros kalbėdama apie didžiąsias kovas ir prakeiksmus bei visus kitus erotiškus dalykėlius. Gal savo versijos ir nesugebėsiu pateikti 3D formatu. Bet tos versijos, kurios taip pateikiamos, yra gerokai pervertintos. Ar matėte tą filmą su... – Ji pastebėjo abejingus trijulės žvilgsnius. – Ai, nesvarbu. Gerai, viskas prasidėjo prieš tūkstantmetį. O dabar, ar norėtumėte išgirsti mano pasakojimą apie Šėtoną?

– Apie jo seną kaip gyvenimas kovą su Dievu. – Mailso balsas buvo toks monotoniškas, tarsi jis kartotų trečio rango pamokos planą. Tuo pat metu vaikinas šakute pervėrė gabalėlį žlėgtainio.

– Kažkada seniai šios dvi jėgos buvo glaudžiai susijusios, – pridūrė Šelbė, panardindama savo Paršą patale į sirupą. – Turiu omenyje, Dievas vadindavo Šėtoną ryto žvaigžde. Tai reiškia, kad Šėtonas buvo gerbiamas ir mylimas.

– Bet jis labiau norėjo karaliauti Pragare nei tarnauti Rojuje, – į pokalbį įsiterpė Liusė. Gal mergina ir neskaitė nefilimų istorijos, bet ji yra skaičiusi Prarastąjį Rojų. Na, ir Pajūrio skardžio užrašus .

– Labai gražu. – Išsiviepė Ariana, pasilenkdama link Liusės. – Žinai, senais gerais laikais Gabė artimai draugavo su Miltono dukterimis. Pameni, ji dažnai kartodavo tokią frazę „Ar tau dar negana žmonių, mieloji?“ Nesvarbu. – Ariana šakute pasmeigė gabalėlį Liusės kiaušinių. – Po velnių, jie tikrai skanūs. Gal galite atnešti mums šiek tiek aštraus padažo? – užriko ji virtuvės pusėn. – Gerai, kur mes baigėme?

– Šėtonas, – sumaurojo blynų prikimšta burna Šelbė.

– Taip. Taigi, sakykite, ką norite apie El Diablo Grande , bet jis yra... – Ariana kilstelėjo galvą, – ...padaras, kuris įkišo savo trigrašį, angelams pasiūlydamas laisvos valios idėją. Turiu omenyje, kad jis visiems į galvą prikimšo visokių temų, apie kurias nesiliaujame mąstę. Į kurią pusę bėgtumėte, jei tektų rinktis? Gavę teisę rinktis suklupo daugelis angelų.

– Keli? – paklausė Mailsas.

– Puolusieji? Pakankamai, kad padėtis atsidurtų aklavietėje. – Ariana akimirkai susimąstė, tada išsiviepė ir suriko padavėjai: – Aštraus padažo! Ar jo yra šioje įstaigoje?

– O kas nutiko angelams, kurie puolė, bet nepasirinko, kurioje pusėje likti?.. – pertraukė pokalbį Liusė, susimąsčiusi apie Danielį. Nors mergina šnabždėjo, jai atrodė, tarsi užkandinės viduryje garsiai aptarinėtų kažką ypač svarbaus. Nors toji užkandinė vidury nakties iš esmės buvo tuštutėlė.

Ariana prislopino balsą.

– Ak, yra daugybė angelų, kurie puolė, bet vis dar vertinami kaip Dievo sąjungininkai. Bet yra ir tokių, kurie pasidavė Šėtonui. Mes juos vadiname demonais, nors jie tėra puolusieji angelai, padarę labai netikusį pasirinkimą.

– Nėra taip, kad kažkam būtų paprasta. Nuo Nuopuolio dienos angelai ir demonai ėjo išvien, koja kojon, ranka rankon, ir taip toliau, ir panašiai. – Ji gausiai užtepė sviesto ant blyno. – Bet viskas netrukus pasikeis.

Liusė pažvelgė į savo blynus, negalėdama suvalgyti nė kąsnio.

– Taigi, tu kažką kalbėjai apie mano atsidavimą, kad jis kažkaip su tuo susijęs? – Šelbė šįkart pažvelgė ne taip įtariai nei paprastai.

– Ne, nebūtinai tavo. – Ariana papurtė galvą. – Na, suprantu, kad gali pasirodyti, jog mes tarsi amžinai kybotume ore pusiausvyros būsenoje. Bet galiausiai viskas pasikeis vienam galingam angelui pasirinkus, į kurią pusę stoti. Kai taip atsitiks, svarstyklės pagaliau pasvirs. Štai tada bus svarbu, kurioje pusėje esi.

Arianos žodžiai priminė Liusei apie laiką, kai ji kiurksojo uždaryta mažutėje koplytėlėje kartu su panele Sofija, o ši nesiliovė kalbėjusi, jog Visatos likimas priklauso nuo Liusės ir Danielio. Tada žodžiai skambėjo pamišėliškai, o panelė Sofija atrodė esanti piktoji pamišėlė. Ir nors Liusės galvoje sukosi abejonės dėl to, apie ką visi dabar kalbėjo, ji žinojo, kad visa tai susiję su Danieliu.