Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Tai Danielis, – ištarė ji ramiu balsu. – Angelas, kuris gali nusverti svarstykles, yra Danielis.

Toks faktas paaiškino jo patiriamų kančių kainą. Kančių, kurios prilygo dvi tonas sveriančiam kūną slegiančiam kostiumui. Tai paaiškino, kodėl jis taip ilgai laikėsi nuošalyje nuo jos. Vienintelis dalykas, kuris buvo neaiškus, tai abejonės Arianos galvoje dėl to, kuri svarstyklių pusė nusvirs. Kuri pusė laimės karą.

Ariana pravėrė lūpas, bet užuot pakomentavusi Liusės žodžius, ji vėl puolė šakute jos lėkštėn.

– Ar galiu, po galais, gauti aštraus padažo? – užriko ji.

Virš stalo pakibo šešėlis.

– Duosiu jums kai ko liepsnojančio.

Liusė pažvelgė sau už nugaros ir atšoko nuo to, ką išvydo: už jos stovėjo labai aukštas vaikinas, vilkintis ilgą rudos spalvos neperšlampamą apsiaustą. Apsiaustas buvo prasagstytas, todėl Liusė matė žėrint kažką sidabro spalvos. Tas kažkas buvo užkištas už vaikino kelnių diržo. Vaikino plaukai buvo trumpai skusti, nosis laiba ir tiesi, o burnoje kyšojo idealios formos tiesūs dantys.

Ir baltos akys. Absoliučiai bespalvės akys. Nei rainelių, nei vyzdžių – nieko.

Jo keista, abejinga veido išraiška priminė Liusei Atstumtąją merginą. Nors Liusė niekada nebuvo mačiusi tos merginos iš arti, kad galėtų suprasti, kokios buvo jos akys, dabar priešais stovėjo gyvas pavyzdys.

Šelbė pažvelgė į vaikiną, nurijo seiles ir toliau šveitė savo pusryčius.

– Tai neturi nieko bendro su manimi, – suniurnėjo ji.

– Nesikarščiuok, – tarė Ariana vaikinui. – Netrukus galėsi paragauti gardaus kumščio sumuštinio, kurį ketinu tau patiekti. – Išpūtusi akis Liusė stebėjo, kaip smulkutė Ariana atsistoja ir į džinsus nusišluosto rankas. – Aš tik trumpam, bičiuliai. Ai, tiesa, Liuse, primink man, kad tave išbarčiau, kai grįšiu. – Liusei nespėjus nė paklausti, kodėl šis vaikinas čia atėjo, Ariana pačiupo jį už ausies spenelio, stipriai pasukdama ir tvodama jo galvą į šalia baro stovinčią stiklinę bufeto vitriną.

Triukšmas sudrumstė tingią, vėlyvos nakties užkandinės tylą. Vaikinas spiegė tartum vaikas, kai užsiropštusi ant jo Ariana skausmingai užsuko jam ausį. Baubdamas iš skausmo jis bandė išvaduoti savo liesą kūną iš Arianos gniaužtų, kol galiausiai nusviedė ją šalin, pataikydamas į stiklinę vitriną.

Ji nusirideno per visą vitrinos ilgį, atsistodama jos gale ir numesdama aukštą citrininį morengų pyragą, o tada užšoko ir atsistojo ant baro. Ariana vertėsi šuoliu link jo, įspirdama vaikinui į pakaušį. O tada mažais kumštukais ėmė talžyti jam per veidą.

– Ariana! – suspigo padavėja. – Tik ne mano pyragai! Stengiausi būti tolerantiška! Bet juk aš duoną valgau iš to, kad rūpinuosi restoranu ir viskuo, kas jame yra!

– Ak, puiku! – sušuko Ariana. – Mes persikelsime į virtuvę. – Ji paleido vaikiną, nuslydo grindimis ir įspyrė jam platformine pakulne. Vaikinas aklai klupčiodamas nužingsniavo link į virtuvę vedančių durų. – Eikit čionai, visi trys, – suriko ji prie stalo susėdusiai trijulei. – Gal ir jūs kažko naujo išmoksite.

Mailsas ir Šelbė švystelėjo į šalį savo servetėles. Tai matydama Liusė prisiminė vaikus Doveryje, kurie, vos pasklidus bent menkiausioms paskaloms apie muštynes, mesdavo šalin viską, kas būdavo po ranka, ir spiegdami bėgdavo per koridorius, o iš jų lūpų aidėdavo skanduotė: „Kaukis! Kaukis!“

Liusė neryžtingai nusekė iš paskos. Jei, kaip teigė Ariana, šis vaikinas pasirodė dėl jos, tuomet kyla daugybė neraminančių klausimų. Kas tie žmonės, kurie buvo pagrobę Doną? Iš kur ta strėles svaidanti Atstumtoji mergina Nojaus kyšulyje, kurią nužudė Kemas?

Iš virtuvės sklido garsūs trenksmai. Iš ten spruko trys išsigandę vyrai, ryšintys nešvarias prijuostes. Kai pro besisupančias duris vidun užėjo Liusė, Ariana buvo koja prie grindų prirėmusi vaikiną ties jo galva, tuo tarpu Mailsas ir Šelbė rišo jį neaiškia virve, naudojama nugarinės kepsniams surišti. Nors tuščios vaikino akys spoksojo į Liusę, bet atrodė, kad jis žvelgia kažkur pro šalį.

Trijulė užkimšo vaikino burną virtuviniu skuduru. Kai Ariana pasiūlė: „ Gal norėtum šiek tiek atvėsti? Mėsos šaldiklyje?“, vaikinas tegalėjo sudejuoti. Dabar jis niekaip negalėjo pasipriešinti.

Sugriebusi vaikiną už apykaklės Ariana nusitempė jį per grindis į didelę šaldymo patalpą, įspyrė dar kelis kartus ir ramių ramiausiai uždarė duris. Mergina nusivalė rankas, trindama jas vieną į kitą, o tada nutaisiusi rūstų veidą pasisuko į Liusę.

– Kas mane medžioja, Ariana? – paklausė drebančiu balsu Liusė.

– Labai daug žmonių, mieloji.

– Ar tai buvo... – Liusė mintimis nuklydo į susitikimą su Kemu. – ...Atstumtasis?

Ariana atsikrenkštė, Šelbė nusikosėjo jai iš paskos.

– Danielis yra sakęs man, kad negali būti su manimi, nes patraukia per didelį aplinkinių dėmesį. Jis tikino, kad man bus saugu „Pakrantės“ mokykloje, bet jie ir ten nusigavo...

– Tik todėl, kad jie atsekė paskui tave, kai išvažinėjai iš mokyklos teritorijos. Tu irgi patrauki dėmesį, Liuse. O kai kažkur pasaulyje netikėtai pasirodai kazino ar padarai kažką panašaus, mes jaučiame tai. Jaučia ir blogiukai. Štai kodėl esi toje mokykloje.

– Ką? – įsiterpė Šelbė. – Jūs, bičiuliai, paprasčiausiai slepiate ją su mumis? O kaip mūsų saugumas? Gal tie Atstumtieji žmonės paprasčiausiai pasirodys mokyklos teritorijoje?

Mailsas nieko neištarė, tik nerimastingai žvalgėsi tai į Liusę, tai į Arianą.

– Tu nesupratai, kad nefilimai bando tave pridengti? – paklausė Ariana. – Danielis nieko tau nepasakojo apie jų apsaugines spalvas?

Liusė mintimis nuklydo į tą naktį, kai Danielis atvežė ją iki „Pakrantės“ mokyklos.

– Galbūt jis kažką ir minėjo apie skydą, bet... – Tą naktį jos galvoje sukosi tiek daug kitų dalykų. Užteko ir to, kad Liusė turėjo kaip nors susigyventi su mintimi, kad Danielis ją palieka. Dabar ji jautė užplūstant šleikštulį keliančią kaltės bangą. – Aš nesupratau. Jis nieko išsamiai neaiškino, tik be paliovos kartojo, kad turiu likti mokyklos teritorijoje. Maniau, kad jis tėra pernelyg atsargus.

– Danielis žino, ką daro. – Gūžtelėjo pečiais Ariana. – Bent jau dažniausiai. – Ji mąsliai ties burnos kampučiu iškišo liežuvį. – Na gerai, kartais. Tiek dabar, tiek ir anksčiau.

– Taigi, tu nori pasakyti, kad tas, kas ją medžioja, negali jos matyti, kai ji būna įsimaišiusi į nefilimų žmonių grupelę? – paklausė Mailsas. Rodėsi, kad vaikinas pagaliau atgavo žadą.

– Tiesą sakant, Atstumtieji iš viso nemato, – paaiškino Ariana. – Jie buvo apakinti per Sukilimą. Žinai, šita pasakojimo dalis yra tikrai gera! Turiu omenyje regėjimo atėmimą ir visas kitas Edipo nesąmones. – Ji atsiduso. – Ak, taip. Taip, Atstumtieji. Jie gali matyti tavo degančią sielą – o ją įžvelgti gerokai sunkiau, kai esama nefilimų grupelės apsuptyje.

Mailso akys išsipūtė. Šelbė nervingai kramtė nagus.

Štai kodėl jie supainiojo Doną su manimi.

– Taip tave šiąnakt ir surado mūsų dabar mėsos šaldiklyje įkalintas vaikinas, – atsakė Ariana. – Po galais, aš pati tave suradau būtent tokiu būdu. Tu tarsi žvakė tamsiame urve. – Ji iš bufeto ištraukė flakoną su plakta grietinėle ir įsipurškė sau į burną. – Po triukšmingų peštynių man patinka pasimėgauti kažkuo tonizuojančiu. – Mergina aiktelėjo. Į tai reaguodama Liusė pažvelgė į žalios spalvos elektroninį laikrodį, stovintį ant bufeto. Dabar buvo pusė trijų nakties.