Лорен Кейт - Kenčiantieji

Jau kurį laiką Danielis nežvelgė į ją taip, kaip žiūrėjo dabar. Iš dabartinio žvilgsnio nebuvo galima nieko išskaityti. Gal tik tai, kad dabar jis į Liusę žvelgė taip, lyg ji ketintų likti čia amžinai, tarytum kitaip ir negalėtų būti. Šiame gyvenime viskas buvo kitaip. Visi taip sakė, o ir pati Liusė jautė, kad viskas pamažu aiškėja. Liusė regėjo savo mirtį ir ištvėrė. Danieliui nebereikia nešti savo bausmės jungo vienam. Dabar jie gali dalytis.

– Noriu kai ką pasakyti, – prabilo ji, įsikniaubusi Danieliui į marškinius, šluostydamasi akis jam į rankovę. – Noriu kalbėti, kol tu nepradėjai.

Liusė jautė, kaip Danielis smakru brauko jai per viršugalvį. Jis linksėjo.

– Žinau, kad turi būti atsargus ką nors pasakodamas man. Žinau, kad anksčiau esu mirusi. Bet šį kartą aš nemirsiu, Danieli, jaučiu tai. Bent jau be kovos tai tikrai. – Ji pabandė nusišypsoti. – Manau, kad ši nauja patirtis padės nesielgti su manimi lyg su trapiu stiklo gabalu. Taigi, būdama tavo draugė, tavo mergina ir, tu jau žinai, tavo gyvenimo meilė, prašau, kad leistum man šiek tiek daugiau. Priešingu atveju aš jausiuosi atskirta ir sunerimusi, ir...

Danielis pirštais suėmė Liusės smakrą ir kilstelėjo jos galvą. Jis smalsiai žvelgė į Liusę. Mergina laukė, kada jis pertrauks jos monologą, bet Danielis to nepadarė.

– Iš „Pakrantės“ mokyklos išvykau ne tam, kad tave supykdyčiau, – tęsė ji. – Išvykau, nes nesupratau, kodėl būti čia taip svarbu. Ir dėl to sukėliau pavojų savo draugams.

Danielis laikė priešais save suėmęs rankomis jos veidą. Violetinė vaikino akių spalva beveik švytėjo.

– Anksčiau daugybę kartų esu tave apvylęs, – sušnabždėjo jis. – Ir šiame gyvenime tikriausiai elgiausi pernelyg atsargiai. Turėjau žinoti, kad tu bandysi viską išsiaiškinti. Nebūtumei buvusi... mergina, kurią myliu, jei nebūtumei to dariusi. – Liusė vylėsi, kad jis nusišypsos, bet jis to nepadarė. – Šį kartą ant kortos statoma labai daug. Todėl elgiausi pernelyg atsargiai...

– Atstumtieji?

– Būtent jie buvo pagrobę tavo draugę, – atsakė Danielis. – Jie vos ne vos atskiria dešinę nuo kairės, jau nekalbant apie tai, kuriai pusei jie tarnauja.

Liusė mintimis nuklydo į tą laiką, kai Kemas sidabrine strėle nušovė nepažįstamą merginą, susimąstė apie dailios išvaizdos vaikiną tuščiomis akimis, su kuriuo šiąnakt susidūrė blyninėje.

– Nes jie akli.

Danielis pažvelgė žemyn į savo rankas, patrindamas pirštus vieną į kitą. Jis atrodė taip tarsi sirgtų.

– Akli, bet labai žiaurūs. – Jis pakėlė ranką ir pirštais suėmė šviesią Liusės plaukų garbaną. – Pasielgei gudriai nusidažydama plaukus. Tai apsaugojo tave, kai negalėjau laiku atskubėti į pagalbą.

– Gudriai? – Liusė jautėsi priblokšta. – Dona galėjo žūti , nes man šovė į galvą mintis išbandyti pigaus baliklio buteliuką. Argi tai gudru? Jei... jei ryt plaukus nusidažysiu juodai, manai, kad Atstumtieji galės rasti mane?

Danielis šiurkščiai papurtė galvą.

– Jie iš viso neturėjo rasti kelio į šią mokyklos teritoriją. Jie neturėjo prisigauti iki kažkurio jūsų. Dieną ir naktį dedu visas pastangas, bandydamas užkirsti jiems kelią iki jūsų, iki visos šios mokyklos. Bet kažkas jiems padeda, tik aš nežinau kas...

– Kemas. – Ką daugiau jis čia veiktų?

Bet Danielis papurtė galvą.

– Kad ir kas tai būtų, jis pasigailės.

Liusė sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jos veidas tebekaito nuo verksmo.

– Tai tikriausiai turėtų reikšti, kad negalėsiu vykti namo Padėkos dienai? – Ji užsimerkė, bandydama nuvyti mintis apie savo tėvų iš liūdesio nutįsusius veidus. – Neatsakyk į šį klausimą.

– Prašau. – Danielio balsas ramino. – Tai truks tik kurį laiką.

Ji linktelėjo.

– Suplanuotos paliaubos.

– Ką? – Jis tvirtai rankomis sugriebė Liusę už pečių. – Kaip tu...

– Aš žinau. – Liusė vylėsi, kad Danielis nepajus, jog visas jos kūnas pradėjo nevaldomai virpėti. Kai ji pabandė elgtis lyg niekur nieko, virpėjimas tik dar labiau sustiprėjo. – Ir žinau, kad greitai bandysi nusverti pusiausvyrą tarp Rojaus ir Pragaro.

– Kas tau sakė? – Danielis išlenkė pečius atgal. Taip vaikinas bandė suvaldyti sparnus, kad jie neišsiskleistų.

– Perpratau. Daug įvairių dalykų vyksta čia, kai tavęs nebūna netoliese.

Danielio akyse sužibo pavydo ugnelės. Akimirkai Liusei buvo visai smagu žinoti, kad ji gali išprovokuoti šį jausmą, bet nenorėjo priversti Danielio pavyduliauti. Ypač kai yra kur kas svarbesnių dalykų.

– Atsiprašau, – ištarė ji. – Mažiausiai dabar tau reikėtų, kad tave blaškyčiau. Tai, ką tu darai... yra labai svarbu.

Vildamasi, kad Danielis pasijus jaukiai ir labiau atsivers, Liusė daugiau nieko nesakė. Tai buvo pats atviriausias, nuoširdžiausias ir brandžiausias pokalbis, koks kada nors vyko tarp jųdviejų.

Bet staiga Danielio veidą užtemdė tamsus debesis.

– Mesk visa tai iš galvos. Tu nežinai to, ką manai žinanti.

Liusės kūną užtvindė nusivylimas. Danielis vis dar elgėsi su ja kaip su vaiku. Vienas žingsnis pirmyn, dešimt atgal.

Liusė atsispyrė kojomis ir atsistojo ant atbrailos.

– Žinau vieną dalyką, Danieli, – atsakė Liusė, žvelgdama žemyn į jį. – Jei tavo vietoje būčiau aš, man nekiltų jokių klausimų. Jei tavo vietoje būčiau aš, o visas pasaulis lauktų, kada pagaliau nusversiu tas nelemtas svarstykles, paprasčiausiai pasirinkčiau gėrio pusę.

Danielio violetinės akys įsižiūrėjo kažkur į priekį, į miglotą mišką.

– Tu paprasčiausiai pasirinktum gėrį, – pakartojo jis. Iš jo balso Liusė pajuto, koks jis priblokštas ir beviltiškai liūdnas. Balsas buvo kur kas liūdnesnis nei kada nors anksčiau.

Liusė iš visų jėgų nepasidavė pagundai atsiprašyti. Ji pasielgė priešingai, tiesiog apsigręžė ir išėjo, palikdama Danielį už nugaros. Nejaugi nebuvo aišku, kad jis turėtų pasirinkti gerąją pusę? Ar kas nors galėtų jos nepasirinkti?

Keturioliktas skyrius

PENKIOS DIENOS

Kažkas juos įskundė.

Sekmadienio rytą, kol mokyklos teritorijoje tvyrojo tyla, Šelbė, Mailsas ir Liusė kiūtojo susėdę į eilę vienoje Frančeskos darbo kabineto pusėje ir laukė, kada prasidės jų apklausa. Frančeskos kabinetas buvo didesnis už Stiveno – ir šviesesnis, su aukštomis, šlaitinėmis lubomis, trimis langais, pro kuriuos atsiveria vaizdas į mišką šiaurėje. Ant langų kabėjo levandų atspalvio užuolaidos, kurios buvo atstumtos į šonus, kad netrukdomai būtų galima matyti stulbinančiai žydrą dangų. Virš stalo su marmuriniu stalviršiu kabojo didžiulė įrėminta galaktikos fotografija, o baroko stiliaus kėdės, ant kurių jie visi trys sėdėjo, atrodė elegantiškos, bet buvo nepatogios. Liusė niekaip nesiliovė muistytis.

– Anonimiškas pranešimas, pabučiuokite man į subinę, – burbuliavo Šelbė, prisiminusi griežtą jiems trims Frančeskos šį rytą atsiųstą elektroninį laišką. – Ši nebrendylai deranti taktika verčia manyti, kad nagus prikišo Lilita.

Liusė nemanė, kad Lilita arba bet kuris kitas mokinys būtų žinojęs, kad jie buvo išvykę iš mokyklos teritorijos. Į šį reikalą įvilioti jų mokytojus turėjo kažkas kitas.

– Kur jie taip ilgai? – Mailsas linktelėjo, parodydamas į Stiveno kabinetą, esantį anapus sienos, iš kur sklido tylus abiejų mokytojų ginčas. – Atrodo, tarsi jie tuoj pasirodys su nuosprendžiu net neišgirdę mūsų versijos! – Mailsas prikando apatinę lūpą. – Beje, o kokia yra mūsų versija?