Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Ar tai nėra mažumėlę rizikinga? – paklausė Šelbė. – Tu iškvietei jį praėjus vos valandai, kai buvai nubausta namų areštu už tai, kad kvieti Pranešėjus. Tu visiškai neklausai, kas tau sakoma. Tiesa? Tam tikra prasme žaviuosi tuo.

– Aš jo neiškviečiau, – patikino Liusė atsistodama nuo žemės ir nusirinkdama nuo drabužių plunksnas. – Aš suklupau ir pamačiau, kad jis kybo. Gal jis kažko laukia. – Ji žengė žingsnį arčiau, kad galėtų apžiūrėti miglotą, pilkšvai rudą maršką. Ji buvo plokščia lyg popieriaus lapas ir nedidelė, kokie paprastai būna Pranešėjai. Bet pamačiusi jį kybant ore tiesiai sau prieš veidą, tarsi pavidalas skatintų Liusę jį atstumti, mergina susinervino.

Nepanašu, kad jis galėtų keisti formą. Pranešėjas pleveno vos judėdamas. Atrodė, tarsi jis būtų sklandęs čia visą dieną.

– Luktelk, – sumurmėjo Liusė. – Jis čia atskrido anądien kartu su kitu Pranešėju. Nepameni? – Šis buvo keistas rudas šešėlis, kuris anąkart sklendė kartu su tamsesniu šešėliu, nugabenusiu juos į Las Vegasą. Penktadienio popietę jiedu įsliuogė vidun pro langą, o tada šis dingo. Liusė buvo jį pamiršusi, bet dabar prisiminė.

– Na, ką gi, – ištarė Šelbė, atsilošdama į kopėčias, vedančias į antro aukšto gultą. – Ketini pasižiūrėti į jo vidų, ar ką?

Pranešėjas buvo prirūkyto kambario spalvos, nuodingai rudos miglos pavidalo. Liusė ištiesė ranką link jo, pirštais perbraukdama per šaltus ir drėgnus jo pakraščius. Mergina pajuto, kaip per jos plaukus nusirita rasotas dvelksmas. Pranešėją supantis oras alsavo drėgme, gal net buvo sūrus. Kažkur toli jo viduje aidėjo kirų klyksmas.

Liusei nevalia pažvelgti į jo vidų. Ji negali to padaryti.

Pranešėjas pradėjo keisti savo pavidalą, iš rudos netvarkingos dūmų masės virsdamas kažkuo aiškiu ir įžiūrimu. Tai, kas vyko, visiškai nebuvo Liusės valioje. Šešėlis ėmė formuoti žinią, kuri pamažu įgijo pavidalą.

Atsivėrė kažkokios iš oro stebimos salos vaizdas. Iš pradžių viskas buvo matoma iš labai aukštai, todėl Liusė tegalėjo įžiūrėti neaukštai iškilusį stačios juodos uolos šlaitą, kurio apačią juosė kūgiškų pušų giraitė. Tada Pranešėjas iš lėto pritraukė vaizdą. Buvo galima pamatyti, kaip paukštis staigiai neria žemyn į kažkur medžių viršūnėse susuktą lizdą. Netrukus vaizdas buvo sutelktas ties nedideliu, tuščiu paplūdimiu.

Nuo molingo sidabriško smėlio vanduo buvo susidrumstęs. Ant kranto išsibarsčiusius riedulius palengva plakė jūros bangos. Vos pastebimas tarp dviejų aukščiausių uolų stovėjo...

...Danielis ir įdėmiai žiūrėjo į jūrą. Rankose jis laikė kruviną medžio šaką.

Liusė pasilenkė arčiau. Pamačiusi, į ką Danielis žvelgia, ji aiktelėjo. Jis žvelgė ne į jūrą, o į kruviną sumaitotą žmogaus kūną. Ant smėlio nejudėdamas gulėjo negyvas vyras. Kaskart, kai bangos apsemdavo kūną, jos atslūgdavo nusidažiusios sodriu, tamsiai raudonu atspalviu. Bet Liusė nematė vyrą pražudžiusios žaizdos. Prie kūno buvo prigludęs dar kažkas, vilkintis neperšlampamu apsiaustu. Tas kažkas rišo kūną stora plokščia virve.

Liusės širdis emocingai daužėsi. Ji dar kartą pažvelgė į Danielį. Jo veido išraiška buvo rami, bet pečiai nepaliaujamai trūkčiojo.

– Paskubėk, tu gaišti laiką. Juk tuoj prasidės atoslūgis.

Danielio balsas buvo toks šaltas, kad net privertė drebėti Liusę.

Po akimirkos Pranešėjo išryškintas vaizdas išnyko. Liusė sulaikė kvapą. Pranešėjas susmuko ant grindų, suformuodamas kūgį. Kitoje kambario pusėje triukšmingai atsivėrė vos prieš kelias minutes Liusės užtraukta naktinė užuolaida. Liusė su Šelbe mestelėjo viena į kitą sunerimusius žvilgsnius, stebėdamos, kaip vėjo gūsis pačiumpa Pranešėją ir švysteli jį aukštyn, o tada pro langą.

Liusė suspaudė Šelbės riešą.

– Tu viską stebėjai. Kas buvo tas kitas žmogus šalia Danielio? Kas buvo susigūžęs šalia to, – ji vėl sudrebėjo, – vaikino?

– Na, aš nežinau, Liuse. Mano dėmesį atitraukė negyvėlis. Jau nekalbant apie kruviną medį, kurį laikė tavo vaikinas. – Šelbės mėginimą būti sarkastiškai numalšino jos siaubingas išgąstis. – Ar jis tą žmogelį nudėjo? – paklausė ji. – Ar Danielis nužudė tą žmogų, kad ir kas jis būtų?

– Nežinau. – Liusė susigūžė. – Nekalbėk taip. Gal tam yra logiškas paaiškinimas...

– Kaip manai, ką jis kalbėjo pačioje pabaigoje? – nerimo Šelbė. – Mačiau judant jo lūpas, bet negalėjau įskaityti. Nekenčiu šito Pranešėjo trūkumo.

Paskubėk, tu gaišti laiką. Tuoj prasidės atoslūgis.

Šelbė negirdėjo? Negirdėjo, koks bejausmis ir nejaučiantis jokios sąžinės graužaties buvo Danielis?

Tada Liusė prisiminė: dar visai neseniai ir pati negirdėdavo, kas kalbama Pranešėjo viduje. Anksčiau iš jų sklindantys garsai tebuvo vientisas triukšmas: šlamesys ir duslūs, šlapi šnaresiai, nuvilnijantys per medžių viršūnes. Stivenas pamokė ją, kaip sureguliuoti viduje girdimus balsus. Kuo toliau, tuo labiau Liusė gailėjosi, kad sužinojo tokį būdą.

Toji žinia turėtų kažką reikšti.

– Turiu dar kartą žvilgtelėti į vidų, – pareiškė Liusė, žengdama žingsnį link praviro lango. Šelbė trūktelėjo ją atgal.

– O ne, mieloji, tu to nedarysi. Tas Pranešėjas dabar gali būti bet kur, o tu esi nubausta namų areštu. Gal jau pamiršai? – Šelbė stumtelėjo Liusę, pasodindama ją ant kėdės. – Tu liksi čia, kol aš nueisiu į Kramerio kabinetą pasiimti savo kalakuto. Mes pamiršime, kad tai apskritai nutiko. Sutarta?

– Gerai.

– Puiku. Grįšiu po penkių minučių, taigi pasistenk niekur nedingti.

Bet vos tik durys užsidarė, Liusė perlipo per langą ir užsiropštė ant plokščios atbrailos, ant kurios praeitą naktį sėdėjo su Danieliu. Buvo tiesiog neįmanoma iš galvos išmesti viso to, ką jai vos prieš kelias akimirkas teko pamatyti. Ji turėjo dar kartą iškviesti tą šešėlį. Net jei dėl to turėtų papildomų problemų. Net jei Liusei tektų pamatyti tai, kas jai nepatiktų.

Vėlyvas rytas pasirodė vėjuotas, todėl Liusė turėjo pritūpti ir įsitverti į nuožulnias medines malksnas, idant galėtų išlaikyti pusiausvyrą. Jos rankos buvo sužvarbusios, o širdis vos plakė. Liusė užsimerkė. Kaskart, kai bandydavo iškviesti Pranešėją, ji prisimindavo, kiek mažai žinių turinti apie tai. Jai visada tiesiog pasisekdavo. Žinoma, jei galimybę stebėti, kaip tavo vaikinas žiūri į žmogų, kurį ką tik nudėjo, galima vadinti sėkme.

Jos rankomis nusirito drėgnas dvelksmas. Ar tai tik ne tas rudasis šešėlis, bjaurusis padaras, atskleidęs dar bjauresnes naujienas? Merginos akys plačiai atsimerkė.

Taip, tai buvo jis. Tarsi gyvatė raitėsi aplink Liusės petį. Liusė trūktelėjo jį nuo savęs ir pakėlė priešais, bandydama rankomis susukti jį į kamuolį. Pranešėjas atrėmė Liusės prisilietimą, nuplazdendamas atbulas tolyn nuo jos pro stogo pakraštį.

Liusė pažvelgė į žemę. Mokinių būrelis pėdino iš bendrabučio ir traukė link valgyklos vėlyvųjų pusryčių. Jie priminė spalvingą srautą, judantį per ryškiai žalią žolės maršką. Liusė susvirduliavo. Merginai apsisuko galva ir ji tėškėsi žemyn veidu į priekį.

Bet staiga iš kažkur lyg futbolo kamuolys atsirado šešėlis ir atmušė ją atgal, nublokšdamas Liusę ant stogo šlaito. Ten ji ir liko gulėti, įsitvėrusi į malksnas ir šnopuodama. Pranešėjas vėl plačiai atsilapojo.

Dūminis šydas išsisklaidė ir nušvito šviesa. Liusė pamatė Danielį, rankoje laikantį kruviną šaką. Vėl girdėjosi kirų, kurie suko virš galvų, klyksmas. Buvo juntamas pūvančių dumblių dvokas, sklindantis nuo tos pusės, kurioje girdėjosi bangų mūša. Į krantą plakėsi ledinės bangos. Vėl buvo matomi du šalia Danielio esantys žmonės – negyvėlis ir gyvasis. Negyvėlis buvo tvirtai nuo galvos iki kojų apvyniotas virve. Gyvasis atsistojo ir pažvelgė į Danielį.