Лорен Кейт - Kenčiantieji

– Liusinda Prais.

– Ak taip, Liusinda Prais. – Ponia Fišer surauktomis akimis nužvelgė Liusę. – Skaičiau apie jus keletą istorijų. Na, tik negaliu aiškiai prisiminti, ką tiksliai jūs veikėte...

Liusei nespėjus pareikšti savo komentaro, Stivenas uždėjo jai ant pečių rankas.

– Liusė yra viena naujausių mūsų mokinių, – išbėrė jis. – Jums bus malonu sužinoti, kad Mailsas labai stengėsi, kad ši panelė čia jaustųsi patogiai.

Ponios Fišer surauktos akys nežiūrėjo į juos. Dabar jos žvelgė kažkur į veją, ant kurios būriavosi žmonės. Daugelis svečių baigė vakarieniauti. Šelbė uždeginėjo deglų, įsmeigtų į žemę, dagtis. Kai įsižiebė šalia mokyklos vadovybės stalo stovintis deglas, jis apšvietė Mailsą. Vaikinas buvo palinkęs virš gretutinio stalo, nuo kurio rinko nešvarias lėkštes.

– Ar mano sesers vaikaitis aptarnauja stalus? – ponia Fišer sau prie kaktos prispaudė pirštinėtą delną.

– Tiesą sakant, – į pokalbį įsiterpė Šelbė, vienoje rankoje laikydama deglų degiklį, – jis yra šiukšlių...

– Šelbe, – nutraukė ją Frančeska. – Man atrodo, kad tas prie nefilimų stalo stovintis deglas baigė degti. Gal galėtumei tuo pasirūpinti? Dabar?

– Jei leisite, ponia, – Liusė kreipėsi į ponią Fišer, – nueisiu pakviesti Mailso. Manau, kad norėsite atsigriebti už atskirai praleistą laiką.

Mailsas patarnavo ant galvos užsimaukšlinęs Dodgers kepurę ir vilkėdamas medvilninį sportinį nertinį, priderintą prie rudos spalvos tvido kelnių. Ant viršaus buvo užsimetęs ryškius oranžinės spalvos susagstomus marškinius. Ganėtinai drąsus derinys, bet jis buvo nuostabus.

– Ei! – Mailsas pamojavo Liusei tuščia nešvarių lėkščių stirta neužimta ranka. Atrodė, kad vaikinas visiškai nesinervina, kad jam tenka nuo stalų nurinkinėti nešvarias lėkštes. Mailsas plačiai šypsojosi. Buvo akivaizdu, kad jis jautėsi lyg žuvis vandenyje. Juk vaikinas turėjo puikią galimybę persimesti vienu kitu žodžiu su į banketą susirinkusiais žmonėmis nurinkdamas nuo stalų lėkštes.

Kai Liusė priėjo prie Mailso, vaikinas padėjo ant stalo lėkštes ir stipriai ją apkabino, prisitraukdamas ją arčiau savęs.

– Ar viskas gerai? – paklausė jis, pakreipdamas galvą į šoną. Rudi Mailso plaukai uždribo ant akių. Atrodė, kad vaikinas nebuvo pratęs likti be kepurės, nes plaukai draikėsi į visas puses, todėl vienu staigiu mostu jis nubraukė juos atgal. – Tu atrodai kažkaip negerai. Turiu omenyje, tu atrodai puikiai, bet ne tai turėjau galvoje. Bendrąja prasme. Man labai patinka ši suknelė. Ir tavo šukuosena labai graži. Bet atrodai kažkokia, – jis suraukė antakius, – nuliūdus.

– Tai kelia nerimą. – Liusė savo aukšta smaila batų pakulne spirtelėjo per žolę. – Žinai, ši akimirka yra geriausia per visą vakarą.

– Rimtai? – Mailsas priėmė šiuos žodžius kaip komplimentą. Vaikino veidą nušvietė palaiminga šypsena. Bet netrukus jo mina persimainė. – Suprantu, kad tikriausiai labai nemalonu būti nubaustai namų areštu. Jei nori žinoti mano nuomonę, Frankė su Stivenu gerokai perlenkė lazdą šiuo klausimu. Laikyti tave prispaustą po padu visą vakarą...

– Žinau.

– Nežiūrėk jų pusėn, esu įsitikinęs, kad jie dabar mus stebi. Na, tiesiog nuostabu. – Sudejavo jis. – Tik nesakyk, kad tai mano teta Džindžer.

– Turėjau malonumą susipažinti su ja, – nusijuokė Liusė. – Ji nori matyti tave.

– Nė kiek tuo neabejoju. Tik negalvok, kad visi mano giminaičiai yra tokie kaip ji. Kai susipažinsi su visais kitais mūsų klano atstovais per Padėkos dieną...

Padėkos diena su Mailsu. Liusė visiškai pamiršo apie tai.

– Hm. – Mailsas stebėjo jos veidą. – Tu manai, kad Frankė su Stivenu galėtų neišleisti tavęs Padėkos dienai?

Liusė gūžtelėjo pečiais.

– Aš nepamiršau Frankės žodžių: „Kol mes nenuspręsime atšaukti šios bausmės.“

– Ar dėl to tau liūdna? – Mailsas uždėjo rankas ant nuogų Liusės pečių. Iki šios akimirkos Liusė gailėjosi, kad neapsivilko suknelės su rankovėmis. Iki tos sekundės, kai jos odą palietė Mailso pirštai. Šis prisilietimas nebuvo panašus į magišką Danielio lytėjimą, nuo kurio kaskart per kūną tarsi nusirisdavo energijos banga, bet vis dėlto jis buvo jaukus.

Mailsas priėjo arčiau, pasilenkdamas veidu prie jos veido.

– Kas nutiko?

Liusė pažvelgė aukštyn į jo tamsiai mėlynas akis. Jis tebelaikė ranką jai ant peties. Liusės lūpos buvo beprasiveriančios ištarti tiesą, bent jau tai, ką ji manė esant tiesa, išlieti visas savo nuoskaudas ir džiaugsmus.

Kad Danielis nėra tas, kuo manė jį esant. Tai reiškė, kad ji nėra ta, kuo pati manė esanti. Kad visa tai, ką jautė Danieliui būdama „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje niekur nedingo, kita vertus, viskas pasikeitė. Ir kad visi aplink nesiliovė kartoję, kad šis gyvenimas yra kitoks, kad atėjo laikas nutraukti užburtą ratą, tik niekas nesiteikė jai paaiškinti, ką tai reiškia. Kad galbūt istorija apie Liusę ir Danielį nesibaigia laimingu gyvenimu kartu. Kad galbūt Liusė turi išsilaisvinti ir tolesnį gyvenimo kelią nueiti viena.

– Na, man sunku viską išreikšti žodžiais, – galiausiai atsiduso ji.

– Žinau, – atsiliepė Mailsas. – Man ir pačiam dabar nelengvas laikas. Tiesą sakant, yra kai kas, ką norėčiau tau pasakyti...

– Liuse. – Staiga lyg iš niekur nieko pasirodė Frančeska. Ji įsiterpė tarp jų. – Laikas eiti. Dabar palydėsiu tave iki tavo kambario.

Tokia buvo bausmė už tai, ką Liusė padarė savarankiškai be vyresnybės leidimo.

– Mailsai, tavo teta Džindžer ir Stivenas norėtų pasimatyti su tavimi.

Mailsas paskutinį kartą užjaučiančiai nusišypsojo Liusei, o tada nušlepsėjo per terasą link savo tetos.

Stalai pamažu tuštėjo, bet Liusė matė iš juoko leipstančius Arianą su Rolandu. Jiedu stovėjo netoli baro. Aplink Doną buvo susibūrusi nefilimių merginų grupelė. Šelbė stovėjo šalia aukšto vaikino peroksidu nubalintais plaukais ir išblyškusia, beveik balta, oda.

NTBV. Tikriausiai tai jis. Vaikinas stovėjo meiliai pasviręs link Šelbės, akivaizdžiai ja susidomėjęs, bet ji, kas buvo visiškai akivaizdu, vis dar buvo pikta. Tokia įniršus, kad net nepastebėjo pro šalį praeinančios Liusės su Frančeska. Bet Šelbės vaikinas jas pastebėjo. Jo žvilgsnis įsmigo į Liusę. Jo blyškus, be galo šviesaus atspalvio akių žydrumas atrodė klaikiai.

Tada kažkas šūktelėjo, kad vakarėlio pratęsimas vyks paplūdimyje. Šelbė patraukė NTBV dėmesį atgręždama jam nugarą ir liepdama verčiau nesekti paskui ją į vakarėlį.

– Tikriausiai norėtumei prie jų prisijungti? – paklausė Frančeska, kai jos paėjo toliau nuo terasos šurmulio. Joms žingsniuojant link bendrabučio žvyruotu taku, praeinant palei ryškiai rožinių bugenvilijų eiles netikėtai nurimo triukšmas ir vėjas. Liusė netgi susimąstė, ar tik ne Frančeskos dėka įsivyravo toji ramybė.

– Ne. – Žinoma, Liusė gerai sutarė su tais žmonėmis, bet jei mergina ir ištartų žodį norėčiau, jos noras tikrai neturėtų nieko bendro su paplūdimio vakarėliu. Ji norėtų... ką gi, ji nelabai žinojo ko norėtų. Kažko, kas būtų susiję su Danieliu. Bent jau tiek ji žinojo. Bet ko tiksliai? Na, tikriausiai, kad jis papasakotų Liusei, kas vyksta. Užuot bandęs ją apsaugoti, Danielis atskleistų Liusei visą jam žinomą tiesą. Liusė mylėjo Danielį. Be jokios abejonės. Jis Liusę pažinojo geriau už bet ką kitą. Kaskart, kai Liusė pamatydavo Danielį, jos širdis imdavo plakti pašėlusiu ritmu. Liusė ilgėjosi jo. Bet ar iš tiesų labai gerai jį pažinojo?